Mirtininkai (BAIGTA)

XXXVIII DALIS

38 DALIS

KAMILA

Nusileidome laiptais žemyn. Maja paragino eiti paskui save. Pasirodo šis namas turi duris į garažą, tad nei neprireikė šalti lauke. Čia jau laukė Lukianas ir Reila. Maja buvo su kita apranga. Dabar ji buvo apsirengusi žieminę striukę su kapišonu ant kurio smėlio spalvos pūkelis, o striukė eletrinės spalvos, ilgi žieminiai batai ir pirštinės priderintos prie striukės. Lukas dėvėjo juodą kepurę, todėl atrodė kaip tikras banditas. Vieną pametėjo ir Reivenui. Reila užsitraukė juodą striukės kapišoną. Maja atrakino sieninę spintą ir ją atidarė.
- Ar pas raganas neturėtų būti vaistažolių, burtų ir taip toliau arsenalas? Truputį netradiciška, Maja, - nusistebėjo Lukas.
- Netradiciška yra tai iš ko jūs šaudysite, - sumurmėjo ji. Per Reilos petį pamačiau apie ką kalba mano draugė. Sieninėje spintoje, kiekvienoje lentynoje gulėjo įvairūs ginklai. Nuo granatų ligi įprastų ginklų. Iš apatinės lentynos Maja ištraukė lagaminėlį. Padėjus ant stalo jį atidarė. Čia abejose lagamino pusėse gulėjo įvairūs šoviniai. Jie visi turėjo specifinę spalvą. Maja užkišo pirštus ir ištraukė visą dėklą, po kuriuo buvo dar viena eilė šovinių.
- Tai buvo mano mamos. Kiekvienas šovinys turi vis kitą paskirtį, - dėstė Maja. Jai buvo sunku apie tai kalbėti. - Pavyzdžiui šita, - ji dūrė į Nefrito spalvos šovinį. - gali nužudyti Sneikus. Padarai, kurių kūnus supa besirangančios gyvatės. Joje yra pačio Sneiko kraujas.
- Galėjai ir ankščiau užsiminti, - tyliai pratarė Lukas.
- Negalėjau. Šios vienintelės. Nesu tokia įgudusi, kad sukurčiau jų kopijas, - argumentavo ji. Maja ištraukė kelius šovinius. - Tai Šafrano ir Česnako mišinys. Kulka palieka ilgaamžias žaizdas padaro kūne ir prote. Hematitas ir Platinos milteliai stabdys Nekintančiuosius. Nesu tikra ar juos užmuš, bet turėtų įkalinti kitoje dimencijoje. Ten, kur jie ir turi būti. Nešvaistykit bet kur, todėl pasistenkit šaudyti tiksliai, - Maja kiekvienam padavė po šešias kulkas, o tada atsisuko į mane. - Pati naudosiu kardus. Pietų Korėjoje jie baisiai populiarūs kaip muziejiniai daikčiukai, - ji ištraukė juos iš juodo dėklo, kuris buvo pritvirtinas prie sienos. Padėjo ant stalo, o tada iš sieninės spintos ištraukė arbaletą ir krepšį. Juso padėjo ant bagažinės. Atitraukus krepšio užtrauktuką įkišo ranką ir visiems parodė kas jame. O čia, krepšio dugne gulėjo sidabrinės strėlės. - Tai Aivos arbaletas. Pats pagamino strėles, kai dar praktikavo magiją. Parodysiu kaip šaudyti, - patikino ji. Linktelėjau. Krisai išėjo laukan, o Maja parodė, kas ir kaip. Nesunkiai ir lengvai supratau kaip šaudoma iš tokio lanko. Be to, Maja bus šalia, tad nuo to man šiek tiek palengvėjo.
Kol susiradom reikiamus daiktus, aptarėm keletą reikalų laikrodis išmušė dvi valandas naties. Jau Kalėdų rytas. Niekada nesvajojau jų taip praleisti. Skaudėjo širdį žinant, kad dabar turėčiau būti su šeima, net jei tėvai išsiskyrė, o sesuo tikra rakštis, santykiai komplikuoti. Iškeisčiau viską, kad tik būčiau tose smulkiose problemose.
- Kaip jūs ketinate papulti į Kaliforniją prieš pakylant saulei? - kilstelėjau antakį. - Juk tai kitame Amerikos gale.
- Kartais ne viskas kyla aukštyn, - mirktelėjo Reivenas. Taip viskas ir prasidėjo. Priekyje mūsų už vairo sėdėjo Lukas, o šalia Reivenas, gale Reila. Važiavome paskui juos. Maja vairavo, nes pati buvau per daug išsiblaškius. Taip pat norėjau sužinoti, ką Reivenas turėjo omenyje. Važiavome labai ilgai. Vis tikrinau ar Maja žvali, nes kai kitas šalia ilsisi vairuotojui sunku išlaikyti plačiai atmerktas akis. Važiavome lygiai penkias valandas. Nei vienas nesustojome, tik Maja karts nuo karto paprašė paduoti atsigerti. Siūliau pasikeisti vietomis, bet ji kategoriškai atsisakė. Priešais mano akis ėmė tekėti saulė. Ji buvo tokia ryškiai orandžinė. Gražus vaizdas. Trumpai užmerkiau akis, o kai jas atmerkiau nebemačiau saulėtekio. Apsidariau, bet saulės lyg nebūta. Pažvelgiau į Mają.
- Ne viskas kyla aukštyn, Kamiliuk, - pakartojo Reiveno žodžius. Visvien nesupratau.
- Kur mes? - paklausiau.
- Kalifornijoje. Dabar turėtų būti dešimta valanda ryto, - aiškino ji, - bet mano laikrodis rodo, kad dabar tik penkios ryto.
- Kaip tai išvis įmanoma? - nustebau.
- Kartais laikas tarnauja mums, o ne mes jam, - kiekviename Majos žodyje buvo neįminta mįslė, tad tiesiog susmukau sėdynėje ir laukiau. Galiausiai ji pasuko kairėn ir sustojo. Luko mašina sustojo taip pat. - Atvažiavom, - perspėjo ji. Išlipome, prie mūsų prisijungė ir Krisai. Maja ištraukė iš bagažinės visus ginklus. Reivenas užsitaisė ginklą. Reila neatsiliko. Lukas dairėsi aplinkui, o paskui lygiai taip pat užtaisė šautuvą Majos duotomis kulkomis. Ši padavė man arbaletą, o pati pasiėmė kardus. Nuo to ji atrodė kaip tikra samurajė.
- Gerai, chebra, - laimingas užgiedojo Lukas. - Žiūrėkim, tik nepridėkim į kelnes, - čia turėjo būti padrąsinimas, bet jis nuskambėjo labai nevykusiai, todėl Reila tik atsiduso ir praeidama užtraukė jam kepurę ant akių. Lukas tyliai sudejavo, mat jam užgavo mėlynę, dar kartą. Maja pakartojo kaip užtaisyti strėlę, o tada užrakino mašiną ir atsidusus patraukė pati pirma. - Išsiilgai mirties? - užriko Lukas. Reivenas jam trinktelėjo per galvą.
- Išsiilgai mirusiųjų? - perklausė jis. Lukas persikreipė. Tai man sukėlė šypseną. Kad ir kaip nenorėjau, tačiau Reivenas buvo man už nugaros. Jis visvien mane saugojo. Penkiese užsiropštėm į viršų. Čia nebuvo jokio sniego, oras mums palankus, geras matomumas, tačiau kiek tolėliau, leidžiantis žemyn rūkas staiga ėmė ir atsirado. Jis buvo toks tirštas, kad net savo kojų nemačiau. Mes leidomės Mirties slėnio pakraščiu. Ko gero vienintelė nežinojau ar tikėti visomis dvasiomis, įkalintomis sielomis, nematomais traukiniais. Bet juk prieš tai netikėjau Nekintančiaisiais ir Raganomis, Varnais ir Mozikais. Reivenas paslydo, tad vos ne vos nulaikęs pusiausvyrą, kartu su žvyru nučiuožė žemyn. Maja tyčia padarė tą patį. Neatsilikom nuo jų.
- Kuris pirmas? - vos tik sustojome prie urvo paklausė Reivenas. - Lukai, gal į savanorius? - paklausė jis.
- Jei kada nors eisiu į savanorius, tai bus vieta, kurioje man niekas nenori nudirti kailio, - ironiškai subambėjo. - Bet ačiū, Reivai, už pasiūlymą. Aš apsvarstysiu.
- Kaip maži vaikai, - pervertė akis Reila ir įlindo pati pirma. Pralindau ir aš, tada Maja, Reivenas ir Lukas. Jis užsimanė būti paskutinis. Tunelis buvo ilgas ir drėgnas. Protarpiais tai karšta, tai šalta. Nebuvo nuolatinės temperatūros, sklido keisti garsai. Girdėjosi lašantis vanduo, sienos turėjo daug griovelių, sutrūkusios. Viskas atrodė lyg nešlifuoti aukso luitai: ir baugino, ir žavėjo. Niekaip neapsispręndžiau kas pirmiau. Galiausiai išlindome į atvirą erdvę. Virš galvos buvo žvaigdžių margumynas, dangus pajuodęs, todėl nesimatė jokių objektų, debesų, tik žvaigždės ir mėnulis.
- Kas toliau? - paklausiau.
- Tuneliai, - paantrino Lukas. Visose sienose buvo po tunelį į tolimesnį kelią. Maja pridėjo pirštą prie lūpų ir mus visus nutildė.
- Girdit? - paklausė ji. Visi įsiklausėme. Jie nemelavo čia buvo garsas panašus į girgždančius traukinio bėgius, garvežio signalai, smirdėjo dūmais, girdėjosi traukinių garsai.
- Ar jie gali važiuoti pro urvų sistemą? - paklausė Reila.
- Nežinau. Tie traukiniai tik mitai, - numykė Reivenas. Staiga kažkas ėmė šnypšti. Maja išsitraukė kardus, Lukas nusitaikė ginklu, užtaisiau strėlę. Stovėjome nugaromis ir dairėmės po tunelių angas.
- Gnomai? - drebančiu balsu paklausė Lukas. Jis bijojo. Jei Lukas bijojo, vadinasi čia tikrai yra prakeikta vieta.
- Ne. Jie nesirodo žiemos metu, - atšovė Maja. Garsas nutilo. Įsisvyravo tyla. Nuleidom ginklus.
- Gerai. Išsiskirstom, - paragino Reivenas. - Aš eisiu su Reila, o Lukas su jumis.
Maja linktelėjo. Reila ir Reivenas įlindo į kairėje esančią angą, o mes trys prasmukome netoli jų. Iš tiesų išsiskirti buvo pavojinga. Mus skyrė tik siena, tad visi vylėmės, kad pavyks susitikti arba tuoj pat grįšim atgal.
- Už ką gavai? - slysdama siena paklausiau Luko, kuris laikė užtaisytą ginklą.
- Už tai, kad vos neištaškiau jos vaikinui smegenų, - numykė jis. Atsisukau į jį. - Žinau, žinau. Aš psichopatas, - gūžtelėjo pečiais jis. Daugiau nieko neatsakiau, nes pataikė kaip pirštu į akį. Eidami tuneliu greitai išėjome į dar vieną atvirą vietą, tačiau čia nesimatė dangaus ar žvaigždžių. Sustojome ir apsižvalgėme. Ši vieta niekuom nesiskyrė nuo tos, kurioje buvome prieš tai, tik, kad žymiai daugiau angų.
- Labirintas? - paklausė Maja. Lukas tylėjo ir susiraukęs smarkiai dairėsi. Mes ir vėl išgirdome krebždesius. Luko akys išsiplėtė.
- Gulkit! - suriko jis ir puolė žemyn. Maja aiktelėjo ir traukė mane su savimi. Dar truputis ir mūsų galvas būtų nunešęs traukinys? Jis lėkė tokiu greičiu, kad buvau be komentarų. Lukas atsistojo ir nusivalė dulkes nuo striukės.
- Juk sakėt, kad jie nematomi, - nustėrau.
- Sakiau, bet niekas neminėjo, kad juos išvis kada nors matė, - nusipurtė Lukas.
- Kas jei jie atsitrenks į mus? - paklausiau.
- Nežinau. Nebandžiau.
Aišku buvo tik vieną. Traukinių buvo devynios galybės. Atsitrenkti į juos buvo daug šansų, tačiau niekas nenorėjo sužinoti koks tai jausmas. Maja pralindo pro dar vieną tunelį, pasekiau paskui ją. Čia buvo žemesnės lubos, tad teko pasilenkus šliaužti. Ji išmetė kardus ant žemės ir padėjo mudviem su Luku.
- Nesąmonė kažkokia. Kiek visiškai vienodų tunelių galėtų būti? - supyko Maja.
- Kas jei mes einam ratu? - pasakiau. - Kas jei tai ta pati vieta, tik einame ratais. Juk čia daug tunelių ir mes nežinome, kur jie veda.
Staiga kažkas griebė mane ir paleido į sieną. Maja suriko, o Lukas nusitaikė ginklu, tačiau į ką nebuvo aišku. Nuslydau siena. Maja pribėgo prie manęs. Pirštu parodžiau, kad man viskas gerai, tik skaudėjo nugarą.
- Kas čia buvo? - nustėro jis. Lukas laikė pirštus ant gaiduko, tačiau ginklas staigiai buvo atimtas, o pats Lukas sugriebtas už rankos. Jis bandė ištraukti ją, bet ji kaip sušąlus į ledą. Jis panikavo, bet niekas nepadėjo. Tas kažkas pakėlė už striukės ir sviedė atgal į tunelį. Luko aimana nuskambėjo per visas angas. Maja atkišo kardą ir atsistojo priešais mane. Jos rankos drebėjo lyg nuo šalčio, net ir jai skrandžiu kilo baimė. Nematomas padaras stipriai sugriebė už jos kardo. Maja nepasidavė, ji stipriai laikė prie savęs. Padaras suūžė ir stipriai užsimojęs trenkė Majai per galvą, nubloškė į priešingą pusę. Jaučiau kaip kažkas alsuoja man prie pat veido. Sėdėjau ramiai ir tyliai kvėpavau pro nosį. Įtampa perskrodė mano kūną, rankos įsikibo į aštrios sienos paviršių. Urzgimas buvo prie pat manęs. Stipriai užsimerkiau ir maldavau, kad tik jis nepultų. Jo urzgimas nurimo, pats staigiai išnyko. Stipriai atsidusau ir atsikėlus nuo žemės padėjau Majai. Pribėgau prie tunelio angos, tačiau nieko neįžiūrėjau. Atrodo šia anga nusileisti gali tik slysdamas užpakaliu žemyn.
- Lukai! - užrikau. Tyla. - Lukai!
- Čia, - sudejavęs užsikosėjo jis.
- Kaip tu?
- Dar pagulėsiu. Kažkas trakštelėjo, - atsikrenkštė jis. Atsidusau. - Žinai, Kamila, po viso šito, jei liksiu gyvas eisiu į pencija. Šitas reikalas mane baigia užmušti. Tegul pasaulį gelbėja kažkas, kieno kaulai mediniai... Kas per..? - nutraukęs kalbas užriko jis.
- Lukai?
- Jūs turėtumėte čia nusileisti. Turiu omeny dabar, - paragino jis. Pamojau Majai. Ši parodė, kad leisčiausi pirma. Paėmiau Majos kardus ir paleidau žemyn. Šie nukritę žvangtelėjo. Atsisėdau ir stipriai suspaudžiau arbaletą, kad nepamesčiau. Pasispyriau kojomis lyg čiuožčiau nuo kalno su rogutėmis. Palengva ėmiau čiuožti, greitėjau, kol itin greitai nuslydau žemyn. Staigiai nušokau ant kojų ir susvirduliavus vos išsilaikiau ant pirštų galų. Rėkdama Maja nusileido taip pat, tačiau ji nepagalvojo apie savo kojas ir krito tiesiai ant Luko, kuris vis dar gulėjo vidury. Abu sudejavo, o aš perverčiau akis. Pakraupau pamačiusi tai, apie ką kalbėjo Lukas. Sienose buvo grotos. Dviem eilėm iki pat lubų. Čia jautėsi keistas tvaikas, grotos skendėjo prietemoje.
- Jautiesi geriau ten gulėdamas?
Lukas sužiuro į visas grotas, tačiau nieko nepamatė. Tas balsas buvo girdėtas. Jis vos ne vos atsikėlė, persilenkdamas į kitą pusę. Tryse pastebėjom švytinčias akis, ir jos visos buvo už tų metalinių grotų.
- Mes privalome nešdintis iš čia, - pasakė Lukas. - Tai Aidas. Mirusių padarų kalėjimas.
- Ne visi mes esame mirę, - patikino balsas. Nei vienas nesupratome, kas kalba, kol galiausiai išvydome jį.
- Tu, - numykė Lukas. - Ką tu čia veiki? Sakiau nešdintis.
- Sakei nešdintis iš tavo namų, - atšovė Kastoras.
- Kas čia tave uždarė? - susiraukus priėjau prie jo.
- Keista, kad jūs čia patekote. Aizenas nepraleidžia gyvų padarų, - rankomis pasirėmęs ant kalėjimo grotų kalbėjo jis. Uodega mosikavo smirdantį orą.
- Tu taip pat gyvas, - paneigė Lukas.
- Aš mirtininkas, kvaily, - nusiprunkštė jis.
- Mirtininkas? - paklausiau.
- O, princese, kaip Reivenas? Sveikata nešlubuoja? - apsidžiaugė jis. Taip svajojau jam sumalti nosį.
- Apie ką jis kalba? - sumišo Maja. Lukas taip pat nesuprato.
- Ar gali paaiškinti, Kastorai? - nesivėliau į jo kalbas. Man reikėjo atsakymų.
- Mirtininkai, tai visi, kurie miršta ne savo, o kitų įsakymu, tačiau tai atrodo kaip savižudybė, nes jie žudosi patys. Ir ne, aš nesižudysiu. Aš ir taip mirtininkas. Prie mirties. Ko gero jūs likote gyvi, nes Kamila taip pat prie mirties, Mirtininke, - mirktelėjo jis.
- O dar sakiau, kad aš pasichopatas, - suburbėjo Lukas. Kastoras laimingas gūžtelėjo pečiais.
- Mirtininkė?
- Tu priklausai Senajam pasauliui, princese, - giedojo jis.
- Tu žinai, kas aš, - pagaliau suvokiau.
- Ne, - nukirto jis. - Ant savo kūno turi turėti neliečiamybės ženklą. Stikslo ženklą. Jei jį turi mirtis tavęs nelies. Esi tarpininkė tartp Stikso upės ir gyvybės kalno. Kaip ir aš. Jei ne Reivas, tai pasiūlyčiau draugauti, - išsišiepė jis. Lukas pasišlykštėjęs tuo nusipurtė.
- Kada tai sužinojai? - supykau.
- Dabar, vos tik Lukas atsidūrė prieš mano akis, - nepatenkintas atšovė.
- Bet aš neturiu jokio ženklo, - numykiau.
- Paprastai juos išdegina ant dešinio peties arba kaklo dalies. Tik vieni Dievai težino, kodėl manoji ant subinės, - galvojo jis.
- Gal todėl, kad ir esi subinė, - paantrino Lukas. Aplink mus šnypštė padarai, o aš nesugebėjau susivokti, kad vyksta. Aš mirtininkė? Ką tai reiškia? Kodėl būtent aš?
- Ar matei Tailerį?
- Ne. Bet manau, kad jam ne keksai ir ne pyragai, - Kastoras atsitraukė nuo grotų ir dingo kameros tamsoje. Tai reiškė, kad kalbos baigtos. Staiga išgirdome riksmą.
- Reila! - suriko Lukas. Jis bandė užlipti anga atgal, bet nuslydo žemyn. Lukas garsiai alsavo, girdėjosi tik tyla. Bildesys, tada šauksmas ir vėl bildesys. - Jie viršuje, - Lukas pažvelgė pro angą ar niekas nesileidžia žemyn. Tuomet nusitraukė medalioną ir virto visišku Varnu. Vietoj jo kūno tebuvo storas, juodomis plunksnomis varnas. Jis sukarksėjo ir išnyko angos tamsoje.
- Mes negalime palikti jų ten...
38 (II) DALIS

REIVENAS

Pasilenkiau, bet visvien gavau galvon. Aplink mus stovėjo penki Nekintantieji. Gulėjau prie pat sienos. Petį įsiskaudėjo dar labiau, o Reilą laikė vienas jų. Pro jų galvas praskrido paukštis. Šalia manęs, žmogaus pavidalu nutūpė Lukianas. Pasitikslino ar viskas gerai, o tada atsistojo ir užriaumojo, lyg būtų ne varnas, o vilkolakis. Nekintantieji ramiai pastovėjo, o tadasubaubė tiek, kad mano ausys beveik apkurto, girdėjosi tik spengimas. Nekintantysis pakišo kardą po Reilos smakru, priglaudė ašmenis prie pat, iki raudonumo įkaitusios odos. Reila sukandus dantis laukė, kol ateis jos galas, bet tada šis tas įvyko. Nekintantysis susmuko ant žemės, laisvėn paleisdamas Reilą. Ši atsitraukė prie sienos, o kiti Nekintantieji sužiuro į mus. Už jų stovėjo Kamila, nusitaikiusi arbaletu. Nekintančiojo stuburo centre matėsi strėlės galiukas. Ji perrėjo padaro kūną kiaurai. Maja užsimosikavo kardais. Dabar Nekintantieji sužiuro į ją, suspaudė kardus ir puolė vienu metu. Nusitraukiau medalioną ir įgavau savo transformaciją. Atsikėlęs sušvilpiau ir vienas jų atsisuko. Staigiai šokau ir nusukau sprandą. Reila padarė tą patį. Deja, bet Nekintančiųjų daugėjo. Strėlių tiek neturėjome, kad išguldyti juos visus ant žemės, tad vienintelis būdas buvo pulti, o tada staigiai atsitraukti. Lukas šoko jam ant galvos ir įkando į gerklę. Paprastai jo taktikos nei nemėginu, bet tai veikė. Nekintantysis sukrito ant žemės, o Lukas nušoko žemėn ir nusivalė savo paties seiles. Maja perrėžė jų kūnus skersai išiilgai, o Reila pradėjo mėtyti akmenis, kuriuos rado sudėtus visai palei sieną.
- Judu eikit ir raskit Tailerį. Negalime delsti, - užriko Maja. Linktelėjau jai ir pagriebiau Kamilos ranką. Šį kartą ji nesipriešino. Mudu staigiai prabėgom pro angą iš kurios išėjo Kamila, Maja ir Lukas. Kamila išlipo pirma, o aš paskui.
- Jie juos užlaikys, - dirstelėjau atgal. - Ar jauti ką nors?
- Mirtį? - kilstelėjo antakį. Nenorom linktelėjau. Kamila apsidairė aplink tunelius. Čia jų buvo labai daug, tačiau kaskart praeidama vis stipriau raukdavosi. - Kas jei suklysiu? - atsisukus paklausė ji. Nežinojau, ką jai atsakyti, tad tylėjau. Bent jau mirsiu su ja. - Tuomet čia, - parodė pirštu į dešinėje esančią angą. Vos tik nusileidome gavau per nosį ir kritau žemyn. - Reivenai, - užriko Kamila.
- Man viskas gerai, - kėliausi susiėmęs už nosies. Svirduliuodamas atsikėliau ir atsisukau į ją. Perbalau. Prieš mudu stovėjo Sneikas, po Kamilos gerklę laikydamas aštrų durklą.
- Mirtininkė, - sušnypštė jis prie pat jos ausies. - Bet jis ne, - galva linktelėjo Reiveno pusėn.
- Paleisk ją, - reikalavau. Jis juokėsi, tačiau juokas priminė labiau žviegimą.
- Dar bus prašymų? - drąsiai subambėjo jis. Kamila lėtai papurtė galvą. - Tuomet eime, - paniekinamai rėžė jis. - Tu pirmas, - parodė man į tolimesnį tunelį. Nenorom patraukiau link tunelio. Ši anga buvo velniškai stati ir vienintelis būdas nusileisti, tik... laiptais? Čia buvo laiptai. Dulkėti, nuo jų sklido drėgmė. Iš lėto leidausi žemyn. Paskui mane Kamila. O už jos Sneikas. Vos tik nulipau ketinau jam pakišti koją ir trenkti alkūne, tačiau mane staigiai kažkas sugriebė, užsuko rankas į priešingą pusę ir trenkė į sieną. Sneikas vėl sugriebė Kamilą už striukės ir pakišo durklą po smakru. Mano galva svaigo. Šios dienos antgamtiškumas mums neveikė. Priešai buvo kur kas stipresni nei mes ir tai vedė į nežinią.
Sneiko bendrininkai stovėjo čia pat už manęs, vedė per tamsų, šiek tiek kitokį, vingiuotą tunelį. Jo gale švietė blausi, orandžinė švieselė. Buvau sumuštas ir išsisukti nepajėgiau. Kodėl antgamtiškumas mūsų nebeveikia? Kokia čia vieta, kad esame bėjėgiai? Kamilą vedėsi priekyje. Labiausiai nerimavau dėl jos. Ji negali taip užbaigti gyvenimo. Ji tik žmogus, ji turi sukurti šeimą, ji privalo baigti mokslus, rasti gerą darbą, turėti savo namus, švęsti šventes su savo draugais ir artimaisiais. Ateidamas į jos gyvenimą aš pakviečiau mirtį, kuri seks mus iki gyvenimo galo, tačiau tas galas jau nebetoli. Vos tik šviesos nušvito aš prisimerkiau. Mudu su Kamila vos ne vos atsimerkėme ir išvydome areną. Sneikai stūmė mus į arenos vidurį, privertė atsiklausti ant dulkėtos ir purvinos žemės. Sugriebė už plaukų ir privertė užversti galvą, pažvelgti, kas stovi prieš juos. Įsižiebus paskutinei šviesai išvydome juodu apsiaustu stovintį asmenį, o už jo it pakaruoklis, žemyn galva, išskėstomis rankomis ir kojomis, pusnuogis pririštas Taileris. Jaučiau skrandžiu kylantį nerimą ir įtampą. Ką turėjo jausti Kamila? Nemačiau savo priešo veido, bet supratau, kad jis ne iš kelmo spirtas.
- Aštuoni šimtai mirtininkų, - įkvėpė jis. - Hm... gera žinoti, kad pasaulis pagaliau pasitarnavo savo labui, - šlykštus balsas pervėrė mano kūną, mano mintis. Nepažinau jo. Jis pamojo pirštu savo bendrininkams. Šie dingo vos minutei, o sugrįžę visa jėga prieš mus, ant žemės patiesė Lukiano, Majos ir Reilos kūnus. Visi trys buvo kruvini. Vos laikiausi matydamas kaip mano šeima atrodo. Bandžiau tramdyti ašaras, kad neplištų širdis pusiau. Pažvelgiau į Kamilą. Ji lyg transe, akyse regėjo skausmą ir sielvartą. Lukas bandė judėti ir keltis, bet Sneiko letena jį tuoj pat prispaudė prie žemės. Reila su Maja nei nepajudėjo. - Aštuoni šimtai įkalintų sielų, gerų ir blogų.
- Maja, - nesusilaikė Kamila. Ji pravirko. - Maja, prašau, - bet mūsų draugė nejudėjo. - Žudikas! - rėkė ji. - Sadistas! Žudikų žudikas! - Kamila gavo pe veidą.
- Neliesk jos! - pagrąsinau. Sneikas kažkas sumurmėjo, bet mūsų priešas jį sustabdė.
- Leisk jai išsilieti. Gyva mirtininkė. Labai panaši į Moziką, - suabejojo jis.
- Paleisk ją. Juk gavai, ko norėjai! - pakėlęs kruviną galvą suriko Taileris. - Gavai tą prakeiktą žiedą, o dabar paleisk mus! Sakei paleisi. Sakei nekankinsi manęs. Sakei neliesi jos, - spjaudėsi Taileris. Priešas nuijuokė.
- Sakiau, kad nekankinsiu. Nesakiau, jog pats nemirsi, - banaliai užgiedojo jis.
- Žiedas? - paklausiau. Staiga aplink mus pralėkė galybė traukinių. Mudu su Kamila smarkiai surikom, nes per kūną perrėjo ledinis šaltis ir jis kažką išsinešė. Vos tik atsimerkiau išvydau galybę skraidančių šmėklų.
- Atleiskit už tokį siaubingą svetingumą. Tie traukiniai neprognozuojami. Paprastai jie tušti, bet aštuonis šimtus sielų išlaikyti sudėtinga, - šypsojosi jis, nors marmūzės ir nemačiau, bet galėjau jausti jo pašaipų balsą.
- Ko tau reikia iš mūsų? - paklausiau.
- Nepatikėsi, bet tik pripažinimo, - rėžė jis. Susiraukiau.
- Kokio dar pripažinimo? - pakartojo Kamila.
- Tailerio likimas jau nuspręstas. Jūsų taip pat. Jums tereikia žinoti, kad tai, ką padarysiu yra geriau nei pirmas ėjimas, - nusijuokė jis. - Šios būtybės tebuvo įžanga į mano veiksmus.
Taileris ėmė aimanuoti. Jo tatuiruotėje buvo paskutinis kiaušinis, kuris po truputį ėmė skilti. Sneikai prispaudė durklus prie gerklių.
- Čia jūsų antgamtiškumas neveiks. Arena priklauso Stiksui. Čia jūs niekas, - priešas apsisuko ir ištarė paskutinius žodžius. - Taileris jau ant ribos, traukinys netrukus pasipildys penkiom naujom sielom. Reiveną nužudykit paskutinį. Tegul mato kaip dega jo meilė ir šeima, - asmuo nušoko nuo akmens ir eidamas link sienos tiesiog išnyko.
- Dabar pats laikas galvoti apie pabėgimą! - riktelėjo Taileris. Kamila pažvelgė į mane.
- Kamila, atleisk man už viską, - ištariau. - Pasakyk, kad atleidi... - maldavau.
- Reivenai, ne, - atšovė ji. - Neprašyk to, nes...
Sneikas pagriebė Mają ir suėmė už galvos.
- Ne! Mane, - užriko ji. - Pirmiausiai mane. Neliesk jos! - per ašaras spiegė ji. Sneikai žviegė. Jie stipriai griebė Kamilą už plaukų ir atlošė galvą.
- Paleiskit ją! Nelieskit jos! - užpotestavau, bet niekas nesiklausė.
- Atleisk, Reivenai, kad negaliu tau atleisti, - kandžiai, tačiau per ašaras liūdnai atsakė ji. Negalėjau to leisti, negalėjau leisti jai numirti. Ketinau bandyti išsisukti iš Sneiko tvirtų rankų, kai staiga kažkas prašvilpė pro mane ir smigo tiesiai į Sneiko krūtinę. Praskriejo dar kartą ir vėl į tą patį. Šis visu svoriu krito žemyn. Tą patį padarė ir su kitu Sneiku laikančiu Kamilą. Stovintis už manęs jau užsimojo peiliu, kai jį perskrodė galinga strėlė. Aš parkritau, o Kamila bandė stotis. Taileris po truputį merkė akis. Kamila prišoko prie jo ir siekė nukabinti jį nuo grandinių, tačiau jis buvo per aukštai. Lukas apsivertė ant nugaros ir garsiai įkvėpė.
- Apsivemsiu, - subambėjo jis. Bent jau gyvas. Iš kažkur pažiro dar daugiau Sneikų, tačiau vos tik jie siekė mus sugauti kažkas juos mirtinai sušaudė strėlėmis. Jie visi susmuko ir išnyko akyse. Atsistojau padėti Kamilai. Ši bandė prabudinti Tailerį.
- Taileri, paklausyk manęs. Klausyk mano balso! - laikydama jį už galvos rėkė ji. - Taileri!
Nusivilkau iki grandinių ir pabandžiau jas nutraukti. Kodėl visada taip nesiseka? Taileris jau vos reagavo. Gyvatės kiaušinis beveik skilo. Liko tik jo viršus. Staiga pasigirdo muzika. Spiegianti ir įkyri muzika. Sneikai vis dar puolė, bet jie kas kartą sušaudomi strėlėmis. Kad ir kas tai buvo mums padėjo. Maja ir Reila gulėjo be sąmonės, o Reivenas traukė grandines. Lukas bandė atremti pro strėles prasibrovusių Sneikų antpuolį. Jis kandžiojo juos, traukė galvas, plėšė gyvates pusiau. Vos ne vos nutraukėm grandines pančiojančias Tailerio rankas. Kamila vis kalbino jį, tačiau jis menkai reagavo.
- Išjunkit tą prakeiktą muziką! - rėkė Lukas. Tai buvo Kastoras. Sėdėdamas už grotų jis traukė siaubingai skaudžią melodiją. Nebuvo nei vieno garso į ką galėčiau orientuotis, tad beliko tik Kamilos balsas. Ši raukėsi taip pat, bet nepasidavė. Lukas spiegte spiegė nuo to garso, tačiau tai baidė ir kariuomenėmis puolančios Sneikus. Nutraukiau ir kojų grandines. Taileris krito ant Kamilos, bet spėjau pagauti. Kastoro muzika tiek griežė ausis, kad staiga ant Tailerio kūno esanti tatuiruotė ėmė ir skilo pusiau. Kastoras liovėsi grojęs ir įsisvyravo tyla. Karts nuo karto skraidžiojo strėlės, pataikydamos į priešų kūnus. Šie eilėmis driekėsi, lyg mus gelbėtų armija bendrininkų. Mudu su Kamila laikėm Tailerį. Iš tunelių riaumojo jau nauji padarai. Lukas sudejavo. - Mes nepaspruksim! Jų per daug!
Tiesiog iš niekur, pro sieną pranėrė kažkoks asmuo, vilkintis tamsiai rudą striukės gobtuvą. Nei vienas nematėm jo veido.
- Greičiau. Man pasibaigė Nefrito strėlės! - užriko nepažįstamasis. Kad ir kas jis buvo, mums padėjo. Jis pakėlė nuo žemės Majos suglebusį kūną ir staigiai nėrė pro kitą angą, kuri staičiai leidosi žemyn. Nežinojome ar juo galima pasitikėti, bet šiuo momentu buvo svarbu pabėgti nuo Sneikų. Kamila nučiuožė pirma ir šūktelėjo, kad galiu nuleisti Tailerį. Ji greitai jį sugavo. Tada palaukiau, kol Lukas įstums Reilą. Ji nuslydo žemyn. Ketinau šokti atgal, bet Luką pagavo Sneikas. Suirzau ir griebiau jį už rankos. Šis buvo labai stiprus ir traukė Lukianą į save.
- Paleisk mano brolį, tu šūdo gabale! - nusikeikiau. Sneikas subliovė, tačiau nepaleido. Galiausiai Lukas užgiedojo.
- Girdėjai, ką pasakė mano brolis. Paleisk mane! - jis pakėlė ranką ir sukišo du pirštus į jo akis. Net nusisukau. Padaras klykė atleisdamas rankas nuo Luko kūno. Stipriai sugrūdo, o tada ištraukė. - Fui. Lyg po supuvusį kiaušinį, - pasibjaurėjo jis ir mudu nučiuožėm žemyn.