Mirtininkai (BAIGTA)

XVIII DALIS

18 DALIS

Reivenas

Skambinau jai. Du, tris, keturis kartus, tačiau nei karto neatsiliepė. Ar ji pyksta? Ar laiko mane kaltu dėl Maiklo, prie kurio neprisiliečiau mirties? Kodėl ji tokia kaprizinga ir nesuprantanti, kad noriu būti šalia, padėti suvokti, kas darosi jai, šiam miestui, mums. Svarbiausia, kas vyksta tarp mūsų. Ar aš jai tik draugas, ar ji leis būti ir daug daugiau nei draugu? Tas galvojimas varo į neviltį. Važiuočiau pas ją į bendrabutį, bet sumautas mėnulis, netinkamas žvaigždžių išsidėstymas ir ta prakeikta saldainių ir pokštų šventė. Nekenčiu to. Kažin tėvas saugiai slepiasi?

Reila

Dievaži, sėdėti namuose, kur netoliese Lukas net nupurto. Norisi išeiti ir įkvėpti gryno oro, kas šiandien nėra įmanoma. Jis buvo apačioje, rausėsi savo tėvo kabinete. Eidama link savo kambario radau numestą knygą. Kiek pamenu paskutinį kartą ją skaitė Lukas. Oh... Jis net savo daiktų nemoka pasidėti į vietą. Kambario durys buvo pravertos, tad įėjus nutrenkiau ją ant lovos tuo pačiu kažką smarkiai paspirdama po ja. Pritūpiau ir pakėliau užklotą. Prie kampo gulėjo sugrūsta dėžė. Apsidairiau ir įsiklausiau ar niekas neateina. Atsiklaupiau ant kelių ir ją ištraukiau. Atidarius išvydau krūvą lapų, o juos apvertus supratau, kad tai ne kas kitas, o piešiniai. Luko piešiniai. Nuo pat mažens Lukas talentingai piešė. Paveldėjo iš senelio arba mamos, nes jiedu taipogi mokėjo piešti. Lukas buvo neeilinis piešėjas. Jo darbai buvo nepaprastai gražūs ir realistiniai, ko idealizmu nepavadinsi. Tačiau po to, kai motina paliko šią šeimą Lukas metė visus piešimus. Žiūrinėjau vieną po kito. Eifelio bokštas visu gražumu, o priešais fotografas ir jo mergina pirštu rodanti į viršūnę. Kitas piešinys vaizdavo garsiąją Cheopso piramidę. Kadaise Lukas labai daug keliavo, kas irgi išnyko iš jo gyvenimo. Bet tada nustebus sustojau ties vienu piešiniu. Lukas buvo nupiešęs mane. Kiekvienas apgamas, randelis, plaukai, mano akys ir ant kaklo tranformacijos medalionas. Kitoje piešinio pusėje buvo jo legendinis simbolis, kuriuo ženklindavo viską, kas jam buvo ypač svarbu. Jis dievino feniksus, garbingus, iš pelenų gimusius ir atgimusius paukščius. Šalia buvo jo vardas ir pavardė, ir prierašas. "Tai viena iš skaudžiausių žaizdų palikusių randą amžiams". Pirma širdies žaizda buvo, kai motina paliko abu brolius nieko jiems neatskleisdama, tiesiog uždarydama panosėje duris.
Jis jį piešė, tačiau niekada neparodė. Lukas nevisada buvo šiknius, nevisada su pasikėlusiu snukeliu ir arogantiškom, geidulio pilnom akim. Kažkada jis buvo švelnus, globėjiškas ir mylintis vaikinas. Buvo žmogus, kuriam nerūpėjo pinigai ir kerštas, kuriam rūpėjo gyvenimas ir tai kaip jis klostosi. Kažkada jis mylėjo, kažkada patsai buvo mylimas, o iš to nebeliko nieko, ką verta prisiminti. Dabar jis apakintas skausmo, uždarumo, juodo humoro, piktavališkumo ir arogancijos. Dabar jo principai aukščiau viršaus. Per pyktį jis tapo aklas viskam, bet tai, kas silpniausia ir liko šioje dėžėje lyg uždarame narve. Čia liko jo gyvenimas. Pasigirdo žingsniai. Surinkau visus piešinius, tik tą vieną sulanksčiau ir pasikišau po palaidine, dėžę pakišau atgal po lova, o pati staigiai atsistojau. Būtent šiuo momentu grįžo Lukas. Toks vaizdas, kad jis nujautė jog aš čia.
- Ką čia darai? - įtartinai paklausė jis.
- Nieko, - broviausi pro jį, bet jis stumtelėjo atgal ir užstojo praėjimą nutaisydamas Lukianišką mimiką (primerkia akis, kilsteli dešinį antakį, suraukia kaktą ir atsiranda tas pašaipus šypsnys) Gailiuosi, kad jį pažįstu.
- Katę ir pelę? - paklausė jis. Papurčiau galvą.
- Lukai, praleisk. Gal, jeigu nemėtytum betkur savo daiktų dabar nebūčiau čia, - pyktelėjau.
- Tikrai? O gal tu tiesiog norėjai čia ateiti, užplieksti aršų karą, kurį visvien laimėčiau aš? - pagriebęs už alkūnės beveik teigė jis. Man reikėjo išeiti, kol jis nesuprato, kad kažką turiu. Staigiai užsimojau laisva ranka ir trenkiau jam antausį. Jis nusuko veidą į kairę pusę, paleido mane, o aš žeidžiančiu veidu pabėgau iš jo kambario.

Kamila

Visą dieną sukausi kaip įmanydama. Namai dideli, tačiau tinkamai susidėti daiktus į tam tikras kambario vietas yra antgamtinė katastrofa. Vieną kartą viskas telpa, kitą kartą jau niekas. Majai padėjau susitvarkyti virtuvėje, nuvalėm siaubingas dulkes, apžiūrėjo indus. Aiva grįžo su dviem prekybos centro maišais, prikrautais gero maisto. Po truputį krovė viską į šaldytuvo lentynas, kol paklausiau.
- Viršuje yra užrakintas kambarys. Ar jis slapta šeimos tradicija? Ir kaip ponios katinas vis dar gyvas?
- Mes turim katiną? - primerkė akį jis.
- Tas kambarys buvo vienintelis, kuriame niekada neteko būti. Rakto neturime.
- Bet už tai laužtuvą turim, - mirktelėjo Aivą. Šis visasa randa išeitį. Protingas vaikinas. Galiausiai likome tik mudvi su Maja. Ploviau vaisius kriauklėje, stebėjau nutekantį vandenį.
- Ar kalbėjaisi su Reivenu? - paklausė ji, dubenį padėdama priešais mane.
- Ne, - vienu žodžiu atsakiau. Maja pasviro palei viršutinės spintelės dureles ir sužiuro į mane visiškai susiraukdama, stipriai prikąsdama lūpą. Nekreipiau dėmesio.
- Tavo telefonas išjungtas visą dieną, - uždarydama dureles pastebėjo ji. Raganos... Ko tik jos nežino. - Ar tu su juo susipykai? - paklausė. Sudėjau vaisius į dubenį ir ėmiau šluostytis rankas į virtuvinį žaliai dryžuotą rankšluostį. Galiausiai atsirėmiau į stalviršį ir giliai atsidusau. Maja vis laukė mano atsakymo.
- Taip. Ne. Nežinau, - sutrikau, nieko logiško nepasakiau. - Nežinau, kas tarp mudviejų vyksta, - nusiminiau. Nuotaika priminė gedulą. Maja prisitraukė kėdę.
- Jeigu nori pasipasakok. Ar tai dėl Maiklo? - paklausė. Nenorom linktelėjau.
- Maja, aš jam trenkiau. Už visiškai nesąmoningą apkaltinimą. Aš rėkiau pajutus mirtį. Aš girdėjau kaip kažkas su manimi kalbėjosi. Sapnavau, kad esu kažkam įsiskolinus. Per daug, kad galėčiau gyventi. Ir po viso to Reivenas toliau buvo šalia. Atsibudau jo lovoje, o jis miegojo netoliese. Ne tik, kad trenkiau apkaltindama Maiklo nužudymu, bet ir nieko nepaaiškinus išėjau. Jis buvo toks suglumęs, - buvau panikoje. Maja susimąstė.
- Ramiau. Įkvėpk. Per daug kalbi. Suspėsi, Kami, - perspėjo ji.
- Žinai, kas tarp viso to blogiausia? - susiraukus, beveik gailėdamasi ištariau. Ji pakėlė akis į mane. - Mudu su Reivenu bučiavomės, buvo kažkokios menkos, bet nuoširdžios glamonės. Žinai kur? - siaubingai nusijuokiau. - Ant stalo! - užrikau. - Ką daryti jei nežinau ar noriu, kad draugystė reikštų daugiau, nežinau ar mes draugai, ar mes priešai, ar... Nežinau, ką jam jaučiu.
- Bet akivaizdu, kad jis žino, - pertraukė Maja. - Jeigu judviejų kūniška draugystė, tai ne visai taip kaip tau atrodo. Reivenas žino, ko nori, tik tu galbūt jam neleidi prieiti arčiau, - patarė ji. Nusukau akis. - Klausyk. Aš nesu jausmų ekspertė, nesu to patyrus, su niekuom nedraugavus artimai, bet jei jauti, kad su tavimi kažkas negerai, tai niekas kitas kaip tik Reivenas tau negali padėti. Tik judu galite išsiaiškinti, ko kits iš kito norit. O tada bus aišku. Pasikalbėk su juo, - patarė ji. Nenorom linktelėjau jai.
Grįžau kambarin ir susiradau telefoną. Įjungiau jį. Buvau praleista penki skambučiai ir vienas pranešimas. Visur balso paštas. Prisėdau ant lovos krašto ir išklausiau. Visuose jis mini, kad atsiprašo, kad nori pasikalbėti, kad tai būtina. Atsidariau pranešimą. "Kamila, prašau, tas šaltas abejingumas baigia mane pasmaugti. Paskambink". Nežinojau, ką daryti. Tiesiog nenorėjau...

Lukas

Išknaisiojau daugumą tėvo lentynų. Vis dėlto radau, ko norėjau. Nutrenkiau atverstą knygą palei Reiveno akis. Jis sužiuro.
- Štai... - dūriau pirštu. - Štai šis padaras užsimanė pokšto arba saldainio kiek anksčiau nei visi, - klestelėjau ant šalia esančio krėslo. Reivenas atsisėdi patogiau ir pažvelgė į knygą.
- Kanima, - numykė jis. - Kodėl manai, kad būtent Kanima užsimanė apsilankyti pas mus?
- Išvarčiau visas tėvo mitologines knygas. Tai vienintelė knyga, kurioje minima Kanima. Taipogi pagal mano įsimintą padaro atvaizdą šis vienintelis paieškoje numeris vienas, - išdėščiau.
- Sakykim. Kas iš to? Ko jis ieško? Kiek žinau jie išnykę, bijo vandens, o jų seilės paraližuoja, nes jose yra toksinų, - tarsi atmintinai iškalęs knygą atkirto jis. Atsidusau. Na taip... Reivenas visada mokėsi su tėvu, todėl apie tai nusimano daugiau nei aš.
- Jis greitai pabėgo. Nužudyti Kanimą galima tik...
- Suradus jo šeiminiką. Taip, žinau, - nuobodžiai atšovė Reivas.
- Ar jis galėjo ieškoti kažko, kas yra name? - atėjus paklausė Reila.
- Name nėra vertingų daiktų. Nebent... - susiraukė Reivenas.
- Nebent kas? - paraginau. Reivenas susimąstė. Pasukiojo galvą čia į vieną, čia į kitą pusę.
- Lukai, kai ieškojai knygos ar neradai tarp jų šiek tiek kitokios knygos, - rankomis mosikavosi jis. Suklusau. - Ji panaši į užrašų knygelę, apsitrynusi, - apibūdino jis. Kietai suspaudęs lūpas papurčiau galvą.
- Kas joje?
Reivenas tylėjo. Stebėjau kaip jo kumščiai gniaužiasi. Jis buvo sunerimęs.
- Manai, kad ta tėvo knyga ir yra Kanimos paieškos objektas? - paklausiau
- Tai ne tėvo. Tai... - jis pakėlė abejingas akis į mane. - Tai mamos.

suppoSgs