Mirtininkai (BAIGTA)

XXXVI (II) DALIS

36 (II) DALIS

LUKIANAS

Grįžau namo, lazdą palikau mašinoje. Patraukiau link virtuvės, kai Reilos riksmas mane sustabdė.
- Lukianai, Krisai, tu sumautas idiote! - rėkė ji. Ups, ko gero jau pasiskundė. Na ir banalus tas bernelis. Atsisukau į ją. Ji priėjus visa jėga trenkė man, kad net žandikaulis atvipo. Susiėmiau už smakro ir pamasažavau, skruostas degė nuo smūgio. Jos akyse įžvelgiau siaubingą pyktį. - Kokią teisę turėjai jį sumušti? Kokią sumautą teisę turėjai jam aiškinti su kuo draugauti? Kokia teisę tu išvis turėjai jį kalbinti? - spjaute spjaudėsi ji. - Tai mano reikalas su kuo draugauju. Mano reikalas su kuo miegu vienoje lovoje ir mano reikalas su kuo bučiuojuosi! - neužsičiaupė ji. - Sumušei jį už tai, kad tavo Lukianiškas pavydas viršija visas ribas, - mosikavosi rankomis ji. Ji vėl užsimojo ranka ir trenkė dar vieną antausį.
- Jau baigei mane daužyti? - nusukęs veidą paklausiau jos. ji piktai ir ironiškai nusišypsojo.
- Tu tiesiog negali gyventi nesugadinęs kažkam gyvenimo, - jos ironija mane skaudino, nes visą tai dariau dėl jos, nes ji visada buvo mano.
- Aš negadinu gyvenimo. Tai jis mane gadina. Aš nekankinu bet ko. Tik visus, kurie lenda prie tavęs, - suraukiau kaktą. - Pameni, sakiau, kad neleisiu pamiršti. Juk tęsiu savo pažadą, - priėjęs arčiau jos paaiškinau. Ji lyg ir pasimetė, lyg ir norėjo kažką pasakyti. Traukiausi nuo jos, nes nebeturėjau noro su ja aiškintis.
- Lukai, - išspaudė ji. Atsidusęs sukausi į ją, kai Reila užsimojo kumščiu ir trenkė tiesiai į akį. Taip, tą pačią, kurią subombordavo Kanimos. Už ką jie visi tokie sadistai? Susiėmiau už akies ir įpykęs stebėjau ją. - Čia tam, kad atsimintum, ko nesugebi paleisti, - arogantiškai atšovė ji ir praėjo pro mane. Kalė...

KAMILA

Gulėjau lovoje, ilsėjausi nuo dienos košmarų, tačiau iš galvos nesugebėjau išmesti nei Reiveno žodžių, nei tos mergaitės. Dabar mane supo skausmas ir melas. Vis dar nežinau, kas esu. Vis dar nežinau, kas vyksta. Savo telefone radau praleistus keturis skambučius. Visi jie nuo to pačio nežinomo numerio. Visiškai pamiršau, kad turėjau nuvažiuoti pas gydytoją Streimsą. Net nesivarginau perskambinti jam. Tai gali palaukti. Į duris pabeldė Maja. Nenorom atsisėdau ant lovos.
- Galiu? - paklausė ji. Linktelėjau. Maja atsisėdo šalia manęs, kojas sukryžiuodama sau po užpakaliu. Negalėjau nusišypsoti ar bent apsimesti, kad man geriau. - Manęs neapgausi. Gali prieš mane net nemėginti vaidinti, - ir šių žodžių pakako, kad nudelbus akis pajusčiau ašaras ant savo skruostų. - Gal nori papasakoti, kas nutiko? Juk man gali pasakyti viską, - patikino ji. Pasitikėjau Maja. Nuo pat pirmų susipažinimo minučių žinojau, kad galiu ja pasitikėti. Maja buvo toks žmogus nuo kurio net ir silpniausio skausmo nenuslėpsi. Ji buvo tikra draugė. Galiausiai papasakojau viską, kas nutiko per šią siaubingą dieną. Pasakojau apie Reiveną, apie prisiminimų ištrynimą, apie tai, kad Reivenas niekada negyveno šiame mieste, o namą nusipirko tik dėl manęs, kad jis gyvena kitur, kad sekė mane visus mano gyvenimo metus. Garsiai dėstydama verkiau, nes tiesą pasakius, tai buvo vienintelis dalykas, kuris man leido jaustis lengviau. Mudvi su Maja kalbėjomės visą naktį. Kad mane pralinksmintų papasakojo kaip susipažino su Ryčiu. Tai iš tiesų buvo nuostabus dalykas. Džiaugiusi už Maja, už tai, kad Rytis su ja susipažino civilizuotu būdu, kad jis nemulkino jos.
Kitą rytą Maja surado žemėlapį. Jis atrodė toks senas ir nereikšmingas. Daugelis miestų pavadinimų visiškai išblukę. Be to, šis neatitiko dabartinės Šiaurės Amerikos teritorijos. Iškreiptas žemėlapis, jo vaizdingumas ir tikslumas. Mums reikėjo Tailerio kraujo, bet nei nenutuokiau kur jo gauti.
- Gal būtų įmanoma surasti ką nors kitą, kas padėtų surasti jo buvimo vietą? - paklausiau jos, nužiūrinėdama vos blausiai išlikusį žemėlapį.
- Yra dar vienas būdas. Reikalingas daiktas, kuris jo gyvenime buvo pats svarbiausias, - kruopščiai aiškino Maja. Kiek pamąsčiau.
- Jis Dviveidis, tad... Pieštukas, - dingtelėjo. - Pieštukas. Vos likęs galiukas. Pamenu jis voliojosi Tailerio namuose ant paskutinių jo pieštų piešinių, - paaiškinau. - Nuvažiuosiu jo paimti, o tu pasiruošk, gerai?
- Ne. Viena negali važiuoti, - užprotestavo ji.
- Maja, man viskas bus gerai, - patikinau ir paėmus jos mašinos raktelius išlėkiau laukan. Sėdau už vairo ir tuoj pat išvažiavau į pagrindinę gatvę link Tailerio namų.

Jonkersas

Taileris piešė. Vis dar piešė, nors per didelį nuovargį kelias valandas sugebėjo pamiegoti. Kitaip jis nesugebėtų net pieštuko pakelti. Jis patikrino sniego laikrodį. Stiklas užšąlo iki pusės, o skaičius vertė nusukti akis. Laikrodis rodė skaičių "256". Aukos, kurios nukentėjo dėl jo. Nekalti žmonės puola, nes Taileris nesugeba nupiešti. Tiek nedaug trūksta. Žiedas negali atgyti, jei jis nėra tiksliai nupieštas. Kad ir kiek stebėjo tą Šeimininko duotą nuotrauką jis negalėjo įžiūrėti visų smulkiųjų detalių, todėl tai buvo sudėtingiausia. Viduryje buvo onikso ir kalcito mišinio, grafito margumynas ir hematito įtrūkiai. Pats žiedas sieros spalvos, nešlifuotas su įdubimais. Teliko padaryti vieną vienintelį dalyką. Nupiešti platinos gabalėlį, kuris neturėjo būti didesnis nei vienas milimetras. Jis pavargo nuo šių sienų, nuo piešimo, nuo savo padermės. Subraškėjo lauke esantys turėklai. Jis čia. Jis grįžo. Jam suskaudo ranką. Dirstelėjo į sniego laikrodį. Skaičius išaugo jo akyse. Taileris perbalo, nes mirčių padaugėjo trigubai "856". Negali būti. Kaip? Kas jis toks? Jis nei nepastebėjo kaip jo ranka pati padėjo vienintelį reikiamą tašką žiedo viduryje. Visa spalvų maišalynė tarsi susiliejo ir sukūrė bendrą vaizdą. Dalelė Nefrito ir dalelė turmalino bragakmenio. Taileris nei nespėjo susigaudyti, kai žiedas iškrito iš popieriaus lapo tiesiai į jo rankas. Lapas liko tuščias, tarytum jame niekas niekada nieko nepiešė. Pieštukas puolė ant žemės ir nusirito po kėde. Laikant žiedą drebėjo rankos. Taileris nenutuokė, ką jis reiškė, kodėl jo taip trokšta Šeimininkas. Jis negalėjo to suprasti. Už jo nugaros atsivėrė durys. Pro slenkstį įžengė Šeimininkas. Jis pakėlė violetines akis į Tailerį ir ištiesė ranką į priekį. Jo ranka buvo kruvina, veido nesimatė, nes dengė juodas kapišonas.
- Žinau, kad turi. Dabar atiduok jį man, - jo storas balsas vertė Tailerį drebėti.
- Ar iš tiesų mirė aštuoni šimtai žmonių? - nepatikėjau.
- Sakiau, kad našta kris ant tavo pečių, Taileri, sakiau, kad nežaidžiu su paaugliais.
- Ką tu su juo darysi? Ką gali šis žiedas? - baiminosi Taileris. Šeimininkas nusitraukė kapišoną ir Taileris pamatė jo veidą. Jis buvo sudrąskytas, kruvinas ir baisus. Prieš tai jis toks nebuvo. Jis priėjo prie jo ir sugriebė už rankos.Tailerio akyse išnyko „Ambiguito" tatuiruotė. Skaičius "856" išnyko, bet nuo to jam nebuvo geriau. Jis vis dar turėjo gyvačių kiaušinius ant savo rankos. Jam vis dar grėsė mirtis.
- Žiedą ir pažadu tavęs neskriausti. Turiu viską, ko man reikia, - suriaumojo jis. Taileris nurijo karčias seiles ir nedrąsiai įmetė žiedą į Šeimininko ranką. Šis tvirtai suspaudė jį, o tada užsimovė ant piršto, lyg tikrindamas ar tas žiedas tikras. Jis apsisuko ir traukė link durų.
- Sakei, kad paleisi mane, - išsižiojo Taileris. Šeimininkas sustojo ir šiek tiek pasisukęs į Tailerį pikdžiugiškai nusišypsojo.
- Sakiau, kad neskriausiu. Nesakiau, kad neleisiu pačiam numirti, - patikino jis. - O dabar eime. Turime šiokių tokių reikalų. Leisiu pailsėti nuo piešinių ir pieštukų. Draugų turiu pakankamai, - nudžiugo jis. Taileris buvo priverstas eiti su juo, nes toks galingas padaras galėjo sunaikinti jį vienu mirktelėjimu. Išėjęs laukan pasitiko artėjančią pūgą. Taileris neseniai žiūrėjo pro langą. Viskas atrodė ramu ir gražu. Kaip gali artėti pūga? Kilo vėjas, snaigės krito visomis kryptimis, temperatūra atvėso dar daugiau. Taileris nežinojo ar po viso šito dar liks gyvas, bet dabar... Dabar jis tikrai norėjo numirti.

KAMILA

Tailerio namas atrodė nepaliestas. Ko gero niekas taip ir nepranešė apie tris studentų lavonus jo namuose. Niekas nei negalėtų įtarti, kad Taileris nužudė tris futbolininkus. Nenorom nuėjau į jo namą. Čia buvo didesnė netvarka nei tada, kai buvau kartu su Luku. Čia kažkas buvo dar kartą, bet kad ir ko ieškojo atrodo nerado. Visi piešiniai buvo perplėšti, sunaikinti. Jautėsi pūvėsių kvapas, sklidantis iš virtuvės ir iš antro aukšto. Net neketinau eiti viršun, žinodama kas manęs ten gali laukti. Staiga kažkas sugirgždėjo. Suklusau. Buvau ne viena. Pagriebiau besivoliojančią keptuvę ir atsirėmiau į sieną. Vos tik pamačiau kažkieno batus staigiai užsimojau ir trenkiau, bet mane spėjo sulaikyti Reiveno ranka.
- Po velniais, - nusikeikiau. Nuleidau keptuvę, o Reivenas smalsiai nusišypsojo. - Viliuosi, kad čia nieko nepametei ir dingsi iš čia.
- Maja mane atsiuntė. Sakė, kad prižiūrėčiau tave, - surimtėjo jis.
- Man nereikia, kad manimi rūpintųsi. Galiu susitvarkyti pati, - užsispyriau ir numetus keptuvę traukiau per virtuvę. Reivenas sulaikė mane už rankos.
- Tačiau tau patiko, kai rūpinausi tavimi. Tau patiko, kai buvau šalia tavęs, - tyliai kalbėjo jis. Ištraukiau ranką iš jo rankos ir nusisukus nuėjau ieškoti to nelemto pieštuko. Jis kažkur buvo, tad man beliko tik kilnoti visus daiktus ir jo ieškoti. Kadangi Reivenas nesiteikė išsinešdinti, tai teko taikstytis, kad ir jis čia. Išieškojome visus kampus, šliaužiojau po visas nešvarias grindis. Niekur...
Reivenas naršė spinteles, tyrinėjo svetainę. Buvau tikra, kad tą pieštuką mačiau ant virtuvės stalo.
- Radau... - užriko Reivenas. Pagaliau, nes jau baigiau sušalti, o kojos net nutirpo nuo ilgo šliaužiojimo po grindis. Susitikom abu sujauktame koridoriuje. Jis parodė man visai mažytį pieštuko galą. Staigiai atėmiau iš jo ir nei nepalaukus išėjau laukan. Reivenas paskui.
- Kodėl aš tikėjausi išlipti sausas iš pelkės? - paklausė Reivenas. Jis staigiai nusitraukė medalioną nuo kaklo ir įgrūdo į striukės kišenę. Niekada nebuvau mačius jo transformacijos. Prieš mus stovėjo trys Nekintantieji. Prisiminiau juos iš Majos apibūdinimo, kai ją užpuolė. Rankose jie jau laikė ilgus kardus ir skydus. Stipriai suspaudžiau pieštuką ir įkišau jį į kelnių kišenę. Reivenas užstojo mane. Jo išvaizda nepriminė kokio nors paukščio. Tačiau būtent taip atrodė Varnai. Naguotos rankos, šiek tiek ilgesni plaukai, Oda papilkėjusi, o akys raudonos. Nekintantieji puolė. Vienas jų šoko ant Reiveno, tačiau šis spėjo išsisukti. Reivenas užsimojo kumščiu, bet pataikė į skydą. Galėjau prisiekti, kad jam sutraškėjo kaulai. Vienas jų artinosi link manęs. Ėmiau trauktis atgal, bet atsitrenkiau į medį. Jis griebė mane ir metė netoli paradinių durų. Sudejavau. Nekintantysis pagriebė Reiveną už gerklės ir metė į kitą pusę. Dabar jie visi ėmė artintis link manęs. Reivenas vėl kėlėsi, bet staiga iš niekur nieko ėmė klykti paukštis. Pažinau jį. Išblyškęs snapas bylojo, kad tai Merlokas. Jis skraidė vienam iš jų aplink galvą. Nekintantysis bandė nuvyti, tačiau labai nevykusiai. Merlokas sukarksėjo ir nuo medžių plūstelėjo galybė varnų. Jos ėmė skraidyti aplink juos, įkyriai puolė ir žnaibė. Reivenas vos ne vos pasikėlė, o aš staigiai perbėgau per kiemą. Nekintantieji buvo priversti gintis nuo Merloko atakos. Mudu su Reivenu perbėgom per gatvę ir įlipom į mašiną. Užvedžiau ją ir išvažiavom. Reivenas garsiai alsavo, atsargiai užsitraukė medalioną ir po truputį atvirto į žmogų. Vairuodama vis atsisukdavau į jį.
- Tu kruvinas, - prabilau.
- Man viskas gerai, - atsakė jis. Nepatikėjau.
- Tau įpjovė, Reivenai, tu sužeistas, - sunerimavau.
- Važiuojam pas Maja, - nesileido į kalbas jis. Jau po valandos buvom prie Majos vartų. Pati Maja laukė svetainėje su senu kaip maras žemėlapiu ir nauju kontūriniu, kuriame buvo vaizduojama tik Amerikos teritorija.
- Radot? - paklausė ji. Tik dabar susivokiau patikrinti kišenes. Apčiupinėjau visas kelnių kišenes, bet pieštuko nebuvo.
- Po velniais, - nusikeikiau. - Ko gero iškrito per ataką, - nusivyliau. Maja sudejavo. Reivenas praėjo pro mane ir ištiesęs kruviną ranką įteikė Majai išlikusį pieštuko galiuką.
- Radau jį bebėgdamas link mašinos. Viskas gerai, - patikino jis. Maja paėmė ir linktelėjo.
- Jis kruvinas, - susiraukė Maja. - Aš paruošiu, o jūs sutvarkykit tą žaizdą, - paliepė ji. Atsidusau. Mudu su Reivenu nuėjom į virtuvę. Jis atsisėdo ant baro kėdės, o aš ištraukiau vaistinėlę. Reivenas nebegija taip kaip anksčiau. Kastoro įtaka paveikė jį. Padėjau nusirengti jam striukę, atsegiau jo marškinius ir atsargiai nutraukiau nuo žaizdos. Kol darbavausi Reivenas žiūrėjo į mane. Ignoravau jį, nes kitaip neišlaikysiu skausmo. Man jo per daug. Tai buvo gilus kardo pjūvis kairiame petyje. Švelniai nuvaliau šlapia vata žaizdos kraują. Reivenas buvo ramus, nes jo mintys dabar visai kitur. Vyniojau tvarsčius, o tada pridėjau prie jo žaizdos. Ant mano veido užkrito kelios plaukų sruogos. Reivenas pakėlė sveikąją ranką ir suėmęs plaukus užkišo už mano ausies. Jo ranka nuslydo man ant skruosto. Šiltas delnas, švelnūs pirštai glostė mano odą. Ranka slydo kaklu. Stengiausi nepasiduoti, nes buvau tokia įsiutus, kad dabar mane būtų galima vežti į karą. Staigiai nustūmiau Reiveno ranką, o kad geriau suprastų uždėjus tvarsčius stipriai trinktelėjau.
- Po velniais, Kamila, - suinkštė.
- Nuslydo ranka, - ironiškai atsakiau. Sutvarkiau stalą, viską sudėjau į vietas.
- Jūs greitai? - klausiamai užriko Maja.
- Tuoj.
- Kamila... - pradėjo jis, bet nesiklausiau ir išėjau iš virtuvės. Maja jau buvo pasiruošus. Pieštukas gulėjo ant žemėlapio. Atsisėdau netoliese. Atsivilko ir Reivenas, tačiau atsisėdo priešais mane. Maja stovėjo prie stalo. Ji įmetė pieštuką į dubenį pilną smulkių pelenų. Raganų pelenai, - dingtelėjo. Gyvendama su Maja išmokau atskirti kai kuriuos svarbius dalykus, skirtus raganoms. Ji pagriebė peilį ir nei nemirktelėjus įpjovė sau į riešą. Kruviną ranką ištiesė virš debenėlio. Nulašėjo keli kraujo lašai. Maja palaižė įpjovimą, kad greičiau nustotų tekėti kraujas. Tuomet paėmė degtuką, uždegė jį ir metė į dubenį. Pelenai tuoj pat suspragsėjo, pieštukas pranyko liepsnose ir kraujo maišalynėje. Viskas akimirksniu ištirpo, ugnis pranyko, o iš pilno dubenėlio teliko sauja pilkų miltelių. Mudu su Reivenu stebėjom jos veiksmus. Karts nuo karto mudviejų žvilgsniai susidurdavo, bet tai viskas. Maja supylė viską ant senojo žemėlapio. Nuo kaklo nusiėmė kaukolės perpintos medžio šakomis medalioną, jį iškėlė virš miltelių krūvos.
- Kydor ailek sap iletnineiv idievivd inyž emaiš ejyluasap. Kydor ailek. Kydor ailek sap mi Sebyvyg ri Seitrim atsinoizuili, oiruk saminevyg ary ajizuili. Kydor ailek. Kydor ailek. Kydor ailek, - Maja vis greičiau kalbėjo, kol galiausiai nesupratau nei vieno murmesio. Milteliai ėmė judėti. Jie slinko į šiaurės vakarų pusę. Maja nutraukė burtažodį ir visi trys sužiurom į senąjį žemėlapį. Jame labai menkai matėsi miesto pavadinimas. Tačiau to pakako, kad nuspėtume, kur jis.
- Jonkersas? - kilstelėjo antakį Reivenas, dirstelėdamas į dabartinį. Staiga Majos medalionas sujudėjo ir milteliai pasislinko dar žemiau, palei Los Andželo teritoriją. Jie judėjo tol, kol medalionas nurimo Majos rankose. Ji susiraukė. Milteliai sunyko toje vietoje ir paliko žemėlapyje dėmę.
- Ką po velniais Taileris veikia Kalifornijoje? - nesuvokiau.
- Geriau pasakykit, ką jis veikia Mirties slėnyje? - pasibaisėjo Reivenas. Maja sužiuro į mus abu ir ištarė:
- Mums reikalingi Lukas ir Reila...

r8