Mirtininkai (BAIGTA)

VI DALIS

VI DALIS

Kamila

Nesu lenktynių fanatikė. Niekada nebuvau. Maja mane lyg siuntinį pristatė Reivenui. Nemėgstu to. Nesakiau to. Reivenas turi merginą ir manau, kad tuo viskas pasakyta. Ji laiminga apkabino mane ir praėjus pro Reiveną nuslinko prie merginų būrelio, kurio viduryje sukiojosi kažkoks dėmesio stokoje besimaudantis vaikinas. Nemėgstu tokių. Atsisukau į Reiveną. Vaikinas mielas ir nepasikėlęs, rankas susikišęs į kišenes stebėjo mane. Jaučiausi suglumusi. Dar nepripratau prie naujovių, o jau tau teko pabūti situacijoje, kurioje miršta naujai sutiktas žmogus. Apsidariau po plokščniakalnius, nužvelgiau ilgą trasą, kuri turi staigų posūkį ir dingsta už kalnų. Nejauki erdvė, pilna dulkių, pasikėlusių paauglių. Reivenas šypsojosi.
- Sveika, - pasisveikino jis.
- Labas, - atsakiau. Man darėsi šalta. Nežinojau, ką jam pasakyti. Nei nežinau, ko čia atsivilkau. Majai puikiai sekasi ir be manęs.
- Ką čia veiki? - paklausė jis. Reiveno žavi šypsena, žavus žvilgsnis, kuriuo jis stebėjo mane, žavus drabužių stilius. Jis pats gražus.
- Atlydėjau Mają iki lenktynių trasos. Minėjo, jog patinka stebėti besivaržančius vaikinus, - nusijuokiau. Sudrebėjau nuo pūstelėjusio vėjo. Čia jis stipresnis, lyg būčiau prie jūros. Regis Reivenas tai suprato.
- Gal norėtum nueiti karštos kavos išgerti? Lauke vėsoka, - pasiūlė jis.
- Reivai, supažindink mane su savo panele! - užriko vaikinas atlekiantis iš merginų būrio. Galėjau prisiekti, kad Reivenas tylomis nusikeikė ir gerai suirzo. Tai tas pats vaikinas, kuriam dėmesio stoka.
- Ne, ne, ne, ji ne mano panelė, - užprotestavo nepatogioje vietoje atsidūręs Reivenas. Pasijutau nekaip. Antras kartas, kai mane palaiko Reiveno panele. Vaikinas pasirėmė į Reiveno petį ir nutaisė šelmišką šypsenėlę. - Tai Kamila, - po trumputės tylos prabilo Reivenas. - Kamila, čia mano brolis Lukianas, kuris nežino, kad įsiterpus į mano pokalbį jam gresia spyris, - atsisukęs į brolį patikino Reivenas. Nusijuokiau.
- Pamenu užsirašiau kažkur užrašų knygutės paskutinėje eilutėje juodu rašalu, pasibraukiau raudonu. Beje, vos tilpo.
Vaikino žodžiai perpildyti sarkazmu, kuris ne visai mandagus ir neįžeidžiantis. Jis tiesiogiai šaipėsi iš Reiveno. Šis nustūmė Lukiano ranką nuo savo peties.
- Malonu girdėti, Lukai, kad pameni, ką sakiau, - atsainiai atkirto Reivenas. Jiedu dailūs broliai, bet sutarimai jų ne itin tobuli. Tiesą pasakius jiedu skirtingi padarai iš skirtingų pasaulio kampų. Kaip tokie skirtingai žmonės gali būti broliai? O gal Reivenas niekuom nesiskiria?
- Kamila, vis dar galioja pasiūlymas, - mielai nusišypsojęs priminė Reivenas.
- Priimsiu pasiūlymą, - nežinau, kas man užėjo. Norėjau susipažinti su žmonėmis, bet baisu tai, kad draugiški ir simpatingi jausmai gali ne visai pasisukti į draugišką kelią.
- Prisijungsiu prie jūsų, - apsidžiaugė Lukianas. - Baigiu sušalti, o ir pilvas maršus groja, tad... - prikandęs lūpą pridūrė jis. Linktelėjau jam, nors Reivenas neliko patenkintas tuom.

Reivenas

Dabar pat norėjau užmušti Lukianą už įsibrovimą į labai gerai besimezgantį pokalbį. Su savo kalbomis jis man gadina gyvenimą. Aš jam buvau pažadėjęs, kad gero gyvenimo jis taipogi negaus, jei trumpins manąjį. Kaip tik tai jis man dabar ir daro. Lukianas pasiūlė važiuoti jo mašina, bet Kamila atsisakė, nes ketino pasiūlyti važiuoti ir Majai. Ji sakė, kad atvažiavo su ja, tad ir išvažiuos su ja. Tvirtas charakteris merginos, kuri man taip patinka, nors užsikask gyvas. Lukianas liko nieko nepešęs, kaip ir aš. Maja mielai sutiko važiuoti kartu. Ji man buvo keista. Ji kažkuom išsiskyrė, bet deje negalėjau pasakyti kuom. Jos dvi atsisveikino ir pasakė, kad palauks mūsų prie restorano. Kamilai nuėjus pagriebiau Lukianą už riešo ir prirėmiau prie jo mašinos. Persikreipiau iš pykčio, stipriai suspaudžiau jo riešą. Norėjau, kad jis sutrupėtų pusiau.
- Aš tau aiškiai pasakiau, kad nesikištum, - pakartojau jam. Lukianas pažvelgė į mane nekalto vaikelio veideliu.
- Oi, atleisk, Reivai, kažkaip užsimiršau, - kandžiai kirto jis. Atleidau ranką ir supratau, kad viskas veltui. - O Kamila neįtikėtina. Jos charakteris man patinka. Manau "kabinsiu" ją, - nusivaipė jis. Lukianas ketino eiti, bet ranka atsirėmiau į jo mašinos stogą, pajutau šaltį sklindantį nuo metalo. Lukianas nusijuokė. - Reivai, atsipalaiduok. Žinau, kad tau ji patinka. Nebijok. Kam man kabinti tavo panelę, jei manęs nori milijonai merginų?
- Tai ir "kabink" tą milijoną, - pasipiktinęs atsakiau ir atsitraukęs nuėjau link savo mašinos. Lukianas kažką užbambėjo ir su visais triukšmais nuėjo prie savosios mašinos.

Kamila

- Man nepatinka jo brolis, - žiūrėdama pro langą garsiai ištariau Majai. Ši pasuko į kairę ir vairavo toliau.
- Man nepatinka jie abu, - pritariamai atsakė ji. Maja pažvelgė į mane, pamatė susiraukiančią. - Nekreipk dėmesio, Kami, tiesiog garsiai galvoju. Viskas pasikeitė. Tiesiog kartais reikia saugotis naujų pažinčių, - suirzo ji. Naujų pažinčių? Viskas pasikeitė? Kas būtent? - Tau patinka Reivenas, - atsisukus pasakė ji.
- Ką? Ne. Nepatinka, - užprotestavau. Maja nuspėjamai nužvelgė mane. - Ne, - garsiai ir aiškiai pasakiau. Melavau. Jis mane keistai veikia. Jis keistai elgiasi ir tas keistumas žavi. Sustojom prie restorano ir laukėm. Netrukus privažiavo ir Reivenas, ir Lukianas. Garantuoju, kad jiedu kalbėjosi, kai išėjome, nes kreivai į vienas kitą žiūrėjo.
Susėdom prie keturviečio staliuko. Nusirengėm striukes ir užsisakėm ko nors užkąsti. Aš užsisakiau vištienos kepsnį su balta mišraine. Įprotis pirkti žinomą maistą. Maja pasiemė virtus makaronus su kukuliais. Reivenas prigriebė karštos sriubos ir kepsnį, o Lukianas kotletą su cukinija. Iš gėrimų paėmiau karštos kavos, Maja, Reivenas prisidėjo prie manęs, o Lukianas pasiemė alaus. Kol laukėm mus visus žudė mirtina tyla.
- Kuris laimėjo? - prabilo Maja. - Praleidau.
Reivenas linktelėjo Lukiano pusėn. Padavėja atnešė atsigerti.
- Kodėl čia visi tokie tylūs, lyg duobę kastume, - nepasitenkino Lukianas. Reivenas alkūnėmis pasirėmė į stalą ir sarkastiškai nusišypsojo.
- Lukai, kodėl gi tau nepradėjus kalbų? Esu tikras turi daug ką pasakyti.
- Kad jau taip, - užgėręs alaus atsakė jis. - Maja, ką studijuoji?
- Kaip nuleisti ant žemės pasipūtusius asilus, - patikino ji. Reivenas nusijuokė. Atsilošiau į kėdę.
- Ji man patinka, - dėstė Lukas.
- Tu man nei kiek, - suraukė nosį Maja. Kol laukėm aš visą laiką stebėjau tolėliau sėdinčią porelę. Vyras ir moteris apie trisdešimties ne daugiau. Jiedu šnekučiavosi. Moteris šviesiais dažytais plaukais, o vyras juodukas. Jis negridas. Ji europidė. Pasijutau lyg sėdėčiau geografijos pamokos suole. Pajutau kažkieno ranką. Sugrįžau į realybę. Išgirdau Maja aršiai bediskutuojančią su Luku apie tai, kuri futbolo komanda geresnė. Ranka buvo Reiveno.
- Tau viskas gerai? - paklausė jis. Staigiai patraukiau ranką nuo jo. Man pasidarė šalta.
- Taip, viskas gerai, - nusprendžiau nueiti iki tuoleto. Maja mane praleido, o tada toliau įnirtingai ginčijosi.
Žiūrėjau į veidrodį rankomis pasirėmus į kriauklę. Jaučiausi labai keistai. Pastovėjusi kelias minutes nusiploviau rankas, o tada išėjau. Pakeliui petim atsitrenkiau į jauną moterį. Tai buvo ta pati moteris, kurią stebėjau gretimame staliuke. Menkai nusišypsojau ir atsiprašiau. Ji praėjo, bet kažką pametė. Kažkokį lankstinuką. Netoli nuo čia stovinčios parduotuvės reklama. Kelias minutes paspoksojau į skrajutę, o tada sugrūdau į kišenę. Vos tik grįžau radau maistą ant stalo. Jie valgė, bet man nesinorėjo. Jaučiausi taip lyg skrandyje kažkas voliotųsi, lyg įstrigęs kaulas. Ta pati moteris grįžo prie stalelio, bet dabar ji buvo viena. Apsidairiusi nerado savo vyro arba vaikino. Nežinau. Bandžiau nekreipti dėmesio. Bandžiau valgyti, bet negalėjau.
"Nagi, nagi..." - nuaidėjo balsas. Pakėliau akis, bet visi valgė. Aplinkui nieko nebuvo. "Nagi..." - pasikartojo duslus balsas. "Nušok, nušok... Tu nevertas.. Nušok..." - gasdinimas kilo mintyse kaip škykštus vaizdas. Bandžiau kramtyti, tačiau kaskart praryjant suskausdavo gomurį. Padėjau stalo įrankius prie savo lėkštės. Reivenas sužiuro į mane. Šį kartą ir Maja su Luku.
- Ei, tau viskas gerai? - kilstelėjo antakį Lukas. Girdėjau jo klausimą, bet jaučiausi suparaližuota.
"Sustok ir šok. ŠOK. DABAR" - ragino balsas.
- Nustok, - tyliai pasakiau.
- Kamila? - spragtelėjo pirštais Maja. Lukas atsilošė į kėdę. Reivenas bakstelėjo pirštu, bet lyg pagauta baisinio išgąsčio sugriebiau jo ranką ir tvirtai prispaudžiau prie stalo. - Kamila? - garsiau pasiteiravo Maja. Mano akys pakraupo. Mačiau savo akyse kaip jis stovi ant krašto. Po kojomis daugiau nėra saugios pozicijos. Žemyn. Skruostu nuriedėjo ašara. Tas vaikinas. Tas pats vaikinas sėdėjęs priešais esančiame staliuke dabar tiesė rankas į šalis. Jis buvo sukaustytas baimės. Jis bijojo.
- Jis nušoks, - pakraupau.
- Kamila, - užriko Lukas. Reivenas banė mane pabudinti, bet nepadėjo. Staigiai atleidau ranką ir praėjus pro Majos kėdę ėmiau bėgti į lauką. Nežinojau, ką darau. Bėgau ir rėkiau.
- Jis nušoks! - paskui save girdėjau kažką bėgant. Bėgau vis greičiau, vis kartojau. - Jis nušoks, - pasukau į skersgatvį, prabėgau pro pravertus vartus. Išbėgau į lankstinuke reklamuotos parduotuvės aikštelę. Dairiausi po aukštus kampuotus parduotuvės stogus, bet nieko nemačiau. Lauke buvo šalta, girdėjau šnabždesius, kad jis nušoks, kad jis šoks. Kažkas mirs. Sukiojausi, bet nieko nemačiau. Kažkas sulaikė mane už alkūnės. Atsisukau. Į mane žiūrėjo sunerimęs Reivenas.
- Kamila, - pakartojo mano vardą jis.
- Jis nušoks, - kartojau. Mano skruostais riedėjo ašaros. Ir jos ne mano. Nežinojau dėl ko verkiu. Nebuvo priežasties.
- Kas? Kamila, kas nušoks? - klausinėjo Reivenas. Staiga mano ranka pati pasikėlė ir parodė kaip nuo parduotuvės stogo pasileidžia kristi žmogus. Jis visu svoriu krito žemyn ir plojosi ant asfalto. Ėmiau rėkti. Pakraupau nuo vaizdo. Reivenas pagriebė mane ir tvirtai apsikabino neleisdamas žiūrėti į lavoną. Prie mudviejų pribėgo Maja ir Lukas. Abu netekę žado stebėjo krauju pasruvusį negyvėlį. Aplinkui buriavosi žmonių minios. Verkiau įsikniaubus Reivenui į striukę. Šis laikė mane negalėdamas patikėti tuo, ką pamatė.
- Kas per mėšlas? - tyliai nusikeikęs pakraupo Lukianas. Jis pažvelgė į Reiveną ir Mają, kuri susiemus už burnos žvelgė į atbėgančią moterį. Ta pati moteris, kuri sėdėjo šalia vyro restorane. Ji rėkė, spiegė ir parklupo šalia negyvo kūno.
- Reivenai, nešdinamės iš čia. Mūsų negali pamatyti, - tyliai sukalbėjo Lukas. Jis traukėsi atgal. Maja irgi. Reivenas per prievartą pradėjo mane tempti atgal link restorano. Jis tebelaikė mane apkabinęs, kad nesušąlčiau, kad niekur nežiūrėčiau, kad nusiraminčiau, nes ką tik atėmiau iš žmogaus gyvybę.

t\hus/