Mirtininkai (BAIGTA)

XIX (II) DALIS

19 (II) dalis 

Kamila

Kambarys taip ir skendėjo blausioje lempos šviesoje. Supratau, kad Reivenas nuo manęs nepasitrauks nei per metrą ir, kad jo niekas nuo manęs taipogi nepatrauks. Gulėjau lovoje ant viršutinės lovos anklodės, jo glėbyje. Jis tvirtai laikė mane apsikabinęs, privertęs gulėti mane ant jo krūtinės, o patsai ant pagalvės. Taip gera ir lengva gulėti tylumoje ir ramybėje. Jo ranka švelniai glostė manąją, tačiau akys visą laiką stebėjo tą knygą ant stalo. Staiga Reivenas nustojo judinti ranką, pats atsisėdo ir sukluso. Atsisėdau šalimais ir pažvelgiau į jį.
- Kas yra? - sunerimavau. Reivenas sužiuro į langą. Jo akyse įžvelgiau baimę.
- Mes ne vieni, - sušnabždėjo jis ir pridėjo smilių prie lūpų, kad tylėčiau. Išlipom iš lovos. Reivenas liepė palaukti. Abu žiūrėjome į lango pusę. Čia staigiai nuo stogo viršaus prašvilpė ilga, stora uodega. Norėjau surikti, bet susiemiau už burnos. Reivenas liepė ateiti pas jį. Tyliais žingsniais atėjau iki jo ir jis apglėbė mane savo rankomis nenuleisdamas akių nuo lango. Buvo tamsu ir viskas menkai matėsi. Staiga iš niekur nieko į langą skrido kumščio didumo akmuo. Šis sudaužė stiklą, pralėkė it kulka ir nusirito palei kojas. Reivenas staigiai patraukė mane, nes buvau ištikta panikos.
- Nesiliesk prie jo, - suriko jis. - Bėk, - paleido jis. Staigiai perlipau glitų akmenį ir atidarius duris išbėgau koridorin. Nusileidau apačion ir ėmiau ieškoti Majos. Ji buvo virtuvėje. Pamačius mane paklaiko.
- Kas yra? Reivenas prisidirbo? - supyko ji trenkdama lėkštę ant stalo.
- Maja, ten kažkas yra, - supanikavau. Maja greitai pažvelgė į laiptus ir pati sukluso. Ji kažką girdėjo, o tada staigiai pagriebė virtuvinį peilį. Abi sužiurome į lubas. Jos judėjo ir braškėjo. Ten kažkas buvo.
- Ten Reivenas. Jis negrįžo, - norėjau eiti pas jį, bet Maja sulaikė mane už rankos. Pagriebė telefoną ir greitai surinko numerį, parašė žinutę, tačiau išsiuntė dviem asmenim.

Reivenas

Siekiau paimti knygą. Tam padarui jokiu būdu negalima jos gauti. Joje visa informacija. Jį kažkas valdė ir tam kažkam reikalinga knyga. Staiga balkono siena nusileido padaras ir vienu smūgiu nubloškė mane į kambario sieną. Parkritau prie spintos ir suaimanavau. Šis driežas buvo kur kas didesnis nei anas. Negali būti. Bandžiau atsistoti, bet gavau iš jo uodegos per pilvą. Žalias driežas, grublėta oda šnypštė, o nuo jo dantų varvėjo paraližuojančios toksinų pilnos seilės. Vos ne vos atsikėliau. Kanima stovėjo daug arčiau nei pirmiau. Kad ir kaip skaudėjo kūną, bet už padaro nugaros tūnojo knyga. Staigiai pagriebiau prie spintos stovinčias kitas knygas. Visa jėga, kiek beturėjau paleidau į padarą. Griebiau bet ką, kas buvo po ranka. Kol padaras mosikavosi spyriau jam iš kojos. Šis susilenkė ir atbulomis atsitraukė, bet prie knygos neprileido. Bandžiau prieiti, bet niekaip. Staiga sugalvojau. Greitai peršokau jo ilgą uodegą ir nubėgau į vonią. Atsukau vandenį ir prailginęs dušo galvutę paleidau vandenį į jo bjaurų snukį. Kanima sušnypštė. Ji nekentė vandens, jo bijojo. Apipyliau nuo galvos ligi kojų. Užsukau vandenį ir kol ji riaumodama pasitraukė į balkoną pagriebiau knygą, nusileidau laiptais žemyn. Išsitraukiau telefoną ir surinkau Luko numerį. Buvau šlapias ir šalau. Tokią naktį man visos problemos. Garsiai alsavau. Virš savo, Majos ir Kamilos galvų girdėjom krebždesį.
- Kelk, Lukai, kelk... - jis pakėlė.
"Mudu važiuojam pas tave. Maja parašė, bet bijau, kad atsivežam ir kompanijos" - subambėjo jis.
- Jų yra daugiau nei vienas? - sutrikau pažvelgdamas į Kamilą. Čia telefoną greitai perrėmė Reila.
"Reivenai, paklausyk, vienintelis dalykas kuo apsiginsit, tai vanduo. Jų neveikia nei peiliai, nei ginklai. Jie atsparūs. Keletas jų vejasi iš paskos. Jie kažkaip plinta."
- Negali būti. Kaip jie gali plisti? Tėvas juk užmušė paskutinį. Jų neturėtų čia būti, - užrikau. Reila sutiko su mano teiginiu, bet kaip jų nusikratyti taip ir nepasakė, nes nežino. Važiuoja pas mus, o kolkas mes įstrigome su pulku antgamtinių padarų, norinčių suėsti mus ir palikti tik besivoliojančius kaulus.

Lukas

Staigiai sustojom prie vartų. Nors ginklai jų ir neveikia, tačiau išbaido kelioms minutėms. Nuo galinės sėdynės pagriebiau dar vieną, užtaisiau ir ištiesiau jį Reilai.
- Nori, kad nušaučiau tave? - paklausė ji. Skeptiškai perverčiau akis ir išlipau iš mašinos. Čia stovėjo ir Reiveno juodas BMW. Reila atėjo iki manęs. Abu jautėmės kaip nesavi. Nepaisant sveikatos girdėjome žviegimą ir medžių šiurenimą. Apsidairėm. Vienas jų bėgo žvyrkelio keliu. Nusitaikiau į jį ir paleidau kulką į kaktą. Padaras suriaumojo, vos sustojo ir pasimuistė. Reilai iš dešinės buvo dar vienas. Ji taipogi nusitaikė ir paleido vieną kakton, kitą palei širdį, kur jos nerasta. Abu paklaikusiomis akimis pažvelgėm į kits kitą.
- Reikėjo įkalti šimtą, - prabilau. - Dabar būčiau ramesnis, - supanikavau išleidęs šaltą atodūsį.
- Ne sarkazmui vieta, Lukai, - suriko ji. Stojau priešais ją ir nusitaikiau ginklu. Paleidau vienu metu tris kulkas ir nieko nepadėjo, tik keletui sekundžių juos du sustabdė.
- Eik. Pasivysiu tave, - surikau. Reila pabaksnojo mane į petį ir privertė atsisukti. - Šventas šūde, - nusikeikiau. - Eik. Greičiau, - ant Majos namo stogo laipiojo bent penkios tokio pat dydžio Kanimos. Iš kur jų tiek? Paleidau dar kelias kulkas ir ėmiau bėgti paskui Reilą. Iš kažkur vilkosi dar, tarsi iš nakties pakampių. Greitai pabaladojau į duris. - Maja, - surikau. Vos po akimirkos. Pasirodė Kamilos veidas tarpduryje. Iš tolėliau Maja subambėjo, kad galim įeiti. Man buvo aišku. Kažkada čia lankiausi kartu su Reivenu, o žemės ant kurių stovi šis namas yra šventos. Kartą jau buvau pakviestas vidun, bet šeimininkas pasikeitė ir teko pakartoti sesiją. Uždusęs atsirėmiau į sieną, iš kišenės ištraukiau naujų šovinių ir sudėjau juos į apkabą.
- Juk neveikia, - prabilo Reivenas.
- Atbaido, - už mane prabilo Reila. Dieve, koks aš siaubingai pavargęs. Dabar galėjau kristi ant žemės ir miegoti. Jokios transformacijos iki pat vidurnakčio. Nagi... Silpnumas siekė visas ribas, vos pajėgiau kvėpuoti. Reivenas prišoko prie manęs ir padėjo atsikelti.
- Kas jam yra? - sunerimo Kamila. Pažvelgiau į Reiveną. Ji nežino. Reivenas jai nesakė.
- Psichinis sutrikimas, - numojau ranka. - Paranoja. Mažos erdvės. Aš alergiškas baimei, kai mane puola kas nors, - sumojau visišką nesąmonė. Nuskambėjo siaubingai, bet regis ji patikėjo. Reivenas nežymiai linktelėjo padėkodamas. Nereikia tik...
- Ant stogo mažiausiai penkios Kanimos, - pro dantis iškošiau visiems. Kamila susiemė už galvos, o Maja susimąstė.
- Kaip jas vadini? - nesuprato Kamila.
- Kanimos. Driežai, kurių seilėse yra paraližuojančio toksino. Vieno, ko jos bijo, tai vandens, o visa kita neveikia. Jas kažkas valdo. Jos turi šeimininką, - paaiškino Reila.
Staiga pro duris prasiveržė Kanima. Suglaudus ilgas, bjaurias pėdas spyrė nespėjus man pasitraukti. Visa jėga trenkiausi į svetainės sieną, palei sieninį laikrodį. Sudejavęs pilvu nukritau žemyn. Reivenas pradėjo trauktis atgal, o Kanimos akys slydo ties jo rankomis, ties knyga.
- Maniau, kad jie negali įeiti nekviesti į namus, - pasibaisėjo Reivenas.
- Negali, - atšovė Maja. Vos ne vos atsikėliau ir pasirėmiau į durų staktą.
- Gana čia meškeres vynioti, - sumojau. Ištraukiau ginklą ir nuo galvos ligi kojų sušaudžiau Kanimos kūną. Sušnypštus visu svoriu krito atbula žemėn. Paskui ją į namus įšliaužė dar dvi, o paskui ir trečia Kanima.
- Tu jas supykdei, - užriko Reila. Ir ji buvo teisi.
- Viršun, - paliepė Maja. Ji nulėkė pirma, o paskui ją Kamila ir Reila.
- Eik, susitvarkysiu, - paliepė Reivenas.
- Tau su galva negera, - nusiprunkščiau. Staiga kelnių kišenėje užčiuopiau žiebtuvėlį ir man šovė geniali mintis. Nusitaikiau dar kartą ir paleidau kulkas Kanimoms į kaktą. Mudu su Reivenu pasitraukėm link laiptinės. Prie to pačio prigriebiau butelį brendžio. Reivenas kilstelėjo antakį.
- Kas yra? - susiraukiau. - Man sunku. Lipk, kai ką sugalvojau.
Merginas radom Majos kambaryje. Jis buvo saugiausias. Reivenas numetė knygą ant stalo ir pažvelgė į mane.
- Mums reikia kažko, kas jas užlaikytų labai ilgai, - užsiverčiau butelį.
- Kaip ilgai? - atsisėdus paklausė Maja. Visi išgirdom laiptų traškesius. Perbalau.
- Kad galėtume jas padegti, - atsakiau.
- Tai nepadės. Betkokiu atveju tas, kas už jų visvien ieškos knygos, - sumojo Reivas.
- Šeimininko nesustabdys, bet jo karius...
- Kas toje knygoje? Nespėjau tiek sužinoti. Kam ji reikalinga? - nesuvokė Kamila. Reivenas perbalo ir mačiau tai. Jau žiojausi sumalti kokią rimtą nesąmonę, bet tada išsižiojo Maja.
- Tai mano tetos knyga. Senovinė magija, informacija apie būtybes ir kitus magiškus dalykus.
Matėsi, kad Kamila sunkiai tuo tiki, bet nebuvo kitos išeities. Reivenas ant klausimų kilpos, o jis nenori, kad Kamila dar labiau atitoltų.
- Lukas savo mašinoje turi bendzino, - paaiškino Reila. Kokia ji protinga ir nagla. Net mano bagažinę jau ištyrinėjo. Priplosiu ją prie sienos. - Užtektų, kad jos užsidegtų atvira ugnimi.
Kanimos braižė kambario duris. Reivenas atidarė balkono duris. Lauke nors pirštu į akį durk. Tamsu.
- Bet kaip mes jas sulaikysime? - paklausiau.
- Pelenai, - staigiai atšovė Maja. - Mirusios raganos pelenai. Jeigu jais nubraižytume penkiakampę žvaigždę galbūt sulaikytų, - netvirtai kalbėjo ji. Linktelėjau. - Bet yra viena problema. Tie pelenai yra mano tetos kabinete, o nuo jo rakto neturiu, - paneigė. Pastačiau butelį ant stalo ir atbula ranka nusivaliau lūpas.
- Kai kalbama apie daužymą ir įsilaužymą aš profas.
- Gerai. Darom taip, - jos krapštėsi vidun. Nežinojo, kuriame kambaryje tiksliai esame. - Lukas ir Maja lieka čia. Aš, Kamila ir Reila nukreipsime jų dėmesį, - nužvelgęs balkoną paaiškino jis.
- Siaubingas planas. Tiesiog siaubingas, - užgiedojo Kamila.
- Pažadu pulti pirmas į jų nasrus. Pabūsiu džentelmenas, - sarkastiškai atšovė Reivenas.
- Jūs tobuli vienas kitam, - paantrinau. Jiedu tikrai vienas kitam skirti. Kamila pervėrė mane piktu žvilgsniu. Nerūpestingai gūžtelėjau pečiais. - Paskubėkit.
Reivenas išėjo į balkoną. Kartu su savimi išsivedė Kamilą. Paskui juos nuėjo ir Reila. Reivenas persisvėrė per balkoną.
- Ne taip ir aukštai, - atsisėdo ir patogiai apsižergė turėklą. Suėmė Kamilos ranką ir padėjo perlipti per turėklą. - Turėsi nušokti. Aš paskui tave, gerai? - paklausė jis. Kamila atsiduso ir linktelėjo. Prilaikė ją, o prisiruošus paleido ją ir mergina pritūpdama nušoko. Reivenas siekė padėti nušokti Reilai, bet ši tik numojo jam.
- Aš ne žmogus, Reivenai, - įsibėgėjus persivertė per turėklus atbuliniu salto ir gražiai nusileido žemyn. Beliko nušokti jam.
- Greičiau, - paraginau.
- Jie turi mane matyti, - sušuko Reivas atgal. Parodžiau Majai eiti į vonią. Atsidusau ir pasukęs raktą staigiai atidariau duris, bėgau į vonią, kol jos nepamatė. Kanimos įsiveržė pro duris ir suriaumojo pamačiusios sėdintį Reiveną. Šis staigiai nušoko žemyn, o Kanimos paskui jį. Medžioklėje gali laimėti tik tie, kurie medžioja tuos, kurie juos pačius gaudo. Ji prasideda.

0N