Mirtininkai (BAIGTA)

XXV (II) DALIS

25 (II) dalis

Kamila

Gulėjau savo lovoje užsiklojusi šiltu adialu. Nors bandžiau užmigti, bet nepavyko net akių sumerkti. Jos vis stebėjo balkono stiklines duris, naujai įstatytą langą. Vis negalėjau patikėti, kad neseniai išgelbėta moteris buvo paskandinta tiesiog vandens pilname kibire. Kas taip sadistiškai gali elgtis? Kas siekia pakenkti? Už manęs gulėjo Reivenas. Girdėjau jo tankų kvėpavimą, bet jokio artumo. Ko gero manė, kad miegu, tad nei neapkabino. Iš lėto atsisukau į jį. Skaudėjo ranką. Kambaryje buvo labai tamsu, maža švieselė sklido nuo gatvėje esančių stulpų. Pažvelgiau į Reiveną. Viena ranka nejudėdama gulėjo virš galvos, o kita šalia manęs, prie šono. Prisislinkau arčiau jo. Netruko nei minutė kai jis mane apkabino.
- Kodėl nemiegi? - paklausė jis.
- Kankina mintys, - pridususiu balsu atsakiau. Buvo taip gera jausti jį šalia savęs.
- Nieko negalėjai padaryti, - nervingai atsakė jis. - Tu tai žinai. Aš žinau. Viskas bus gerai, - patikino jis, nors jo balse jautėsi nerimo gaidelė. Kažkas pabeldė į duris. Reivenas staigiai pakėlė galvą nuo pagalvės ir atmerkė akis. Duris pravėrė Maja.
- Lukas sužeistas. Bus geriau, jeigu judu nusileisite į apačią, - pratarė ji. Reiveno kūnas įsitempė. Nors jis ir pyko ant Lukiano, tačiau jį mylėjo. Juk brolis.
- Gerai. Tuoj nusileisim, - atsakė Reivenas ir paleidęs mane atsisėdo ant lovos krašto. Majos nebebuvo. Nusitraukiau adialą ir pati išlipau iš lovos. Reivenas apsirengė megztinį, užsisegė kelnių diržą. Norėjau susirišti plaukus, bet jaučiausi tikra nevykėlė su sulaužyta ranka.
- Ei, leisk padėsiu, - pamatęs, kad nesusitvarkau pasiūlė jis. Padaviau jam gumytę. Jis švelniai suėmė mano plaukus ir gražiai surišo, likusius užkišo už ausies. - Gerai? - paklausė jis. Linktelėjau.
- Ačiū, - jis nusišypsojo ir padavė man megztinį, kurį vilkėjau prieš tai. Vieną ranką įbrukau į rankovę, o kita liko nukarusi palei sužeistą ranką.
Nusileidome į apačią. Tuo metu pro duris Aiva įtempė Luką. Visas apdaužytas, kruvinas. Jis sukrito ant sofos. Maja pakvietė svečią, merginą Fauną, kurios akyse nebuvau regėjusi. Lukas dejavo. Aiva paliepė Majai atnešti vandens, vaistinėlę. Ši paprašė merginos padėti, nes šiuo metu iš manęs jokios naudos. Fauna linktelėjo ir nuėjo paskui Mają į virtuvę. Staiga Aiva atsitraukė nuo Luko, nuėjo prie židinio ir atidaręs stalčiuką kažką išsitraukė. Visi susiraukėm, o labiausiai aimanuojantis Lukas.
- Gal gali paaiškinti, ką čia išdarinėji? - užsikosėdamas paklausė Lukianas. Aiva pridėjo smilių prie lūpų. Lukas užsikišo, bet kaip ir mes sėdėjo nežinioje. Vaikinas pradėjo nuo nuo krėslų ir židinio. Kažkokiais keistais šviesiai pilkais, blizgiais milteliais nupylė visą ratą aplink svetainės baldus. Sofa į ratą netilpo. Aiva pasitraukė ir vėl elgėsi lyg niekur nieko. Į svetainę sugrįžo Maja ir Fauna. Maja priėjo prie Luko ir atsisėdo ant sofos, o tuo tarpu Fauna sustojo. Jos akys išsiplėtė, ji kankinančiai nužvelgė mus visus ir pradėjo skubiai trauktis, bet toliau nei krėslai ji negalėjo eiti.
- Ei, ką tu jai darai? - suriko Lukas. Mergina buvo įkalinta it demonas spąstuose.
- Lukai, kiek laiko ją pažįsti? - paklausė Aiva.
- Pakankamai, kad pasakyčiau jog ji mums ne priešas, - suskubo atsakyti Lukas.
- Man užteko vieno žvilgsnio į merginą. Ji metamorfas, - numojo ranka Aiva.
- Nejuokauk, - neigė Lukas.
- Aplink ją yra suskaldytos Platinos milteliai, kurie tokius kaip ji sustabdo akimirksniui. Jei ji neturėtų to žiedo su mėnulio akmeniu, tai Platina parodytų kaip ji iš tiesų atrodo, - dėstė Aiva.
- Tai, kas ji? - suabejojau.
- Fauna yra Lemūras. Seni laikai, - sarkastiškai užgiedojo Aiva.
- Iš kur sužinojai? - nenorėdamas tikėti paklausė Lukas. - Juk ji gali būti bet kas.
- Visų pirma atpažinau iš žiedo, nes paparastai metamorfai jų nenešioja. Tai retas akmuo. Tuomet pagalvojau apie nykstančius metamorfus lemūrus. Jos veido bruožai ganėtinai ryškūs, kas šiais laikais reta merginoms. Tuomet sumaniau patikrinti savo keliamą hipotezę ir boom... - atšovė Aiva. - Mes turim bastūnę.
- Aš neketinu jums pakenkti, - prabilo Fauna rankas susidėdama ant krūtinės. - Mudu su Luku susipažinom netyčia, - kalbėjo ji.
- Chebra, nejuokaukit ir paleiskit ją. Ji juk nieko nepadarys. Namuose gi du raganiai, - patikino suglebęs Lukas. Aiva kiek palūkėjo, tačiau galiausiai jis koja perbraukė rato kraštą ir Platinos burtai nustojo veikti. Fauna nedrąsiai stebėjo visus iki vieno. Galiausiai ji pagriebė striukę ir nieko nesakius išėjo. Lukas bandė keltis, bet viskas veltui.
- Tai dabar mes taip elgsimės su žmonėmis? - įsiuto jis.
- Lukai... - nutęsė Reivenas.
- Tai dabar mes būsim kaip kokie senovės budeliai? Paimsim į nelaisvę ir darysim egzekuciją? - sėdėdamas rėkė jis. - Tai paskelbkit revoliuciją, kelkit ultimatumą, - Lukas netvėrė kailyje. Jis visvien per skausmus atsikėlė ir siaubingai supykęs patraukė link lauko durų. Prieš išeidamas pridūrė:
- Mergina tik žmogus su angamtiniais gebėjimais. Vienas kitam jūs pakantūs. Kodėl jai negalėjote padaryti to paties? - trenkęs durimis išlėkė laukan visas sudaužytas, kruvinas ir piktas.

Lukianas (Lukas)

Šlubčiojau kojas vilkdamas žeme.
- Fauna, palauk, - pašaukiau ją, bet mergina nesiklausė. Ji toliau sau greitai skuodė per kiemą. - Fauna, - kartojau jos vardą. - Prašau. Nebent nori, kad besivydamas visai nebegalėčiau kvėpuoti, - sustojau ir ranka prilaikydamas kairiuosius šonkaulius giliai kvėpavau. Galiausiai Fauna sustojo, o tada lėtai atsisuko į mane.
- Nenoriu jums pakenkti. Išeisiu. Atleisk, kad pridariau tiek problemų, - tyliai prabilo ji. - Jei ne aš, tai gal dabar nebūtum kruvinas ir sudaužytas.
- Ei, viskas gerai, - prišlubavęs pasakiau. - Bet kodėl nepasakei, kas esi? - sutrikau.
- Nes Varnos su Lemūrais nedraugauja, - aišku buvo tik viena. Fauna žinojo apie mane, bet taipogi nutylėjo šį dalyką.
- Tu žinai, - atsakiau rankas sunkiai susikišdamas į striukės kišenes.
- Sunku nepastebėti, - nusišypsojo ji. O ką reiktų pastebėti? Ar yra kažkas į ką niekada neatkreipiau dėmesio? Norėjau paklausti dar šio bei to, bet mergina jau buvo dingus. Kėlė šypseną šis dramos teatras ar fiasko. Neketinau grįžti vidun. Verčiau sugrįšiu namo ir įsitaisysiu lovoje iš kurios nepakilsiu iki kol gaidžiai pradės giedoti.
Namai buvo tokie tušti, kai aplink nesisukiojo Reivenas ar Kamila. Vos ne vos užlipau laiptais į viršų. Šlubčiojau link savo kambario. Priėjęs Reilos kambarį pastebėjau pravertas duris. Nedrįsau pabelsti, nes paskutinį kartą aš rėkiau ant jos. Užplūdo sąžinės graužatis. Durų tarpe pastebėjau iš vonios išėjusią Reilą. Ją visą. Be drabužių. Visiškai nuogą. Šlapi plaukai krito ant jos nuogos nugaros, vanduo varvėjo ant žemės. Man sukilo toks pavydas, kad nesu šalia jos. Taip norėjau būti ten, vėl kartu, vėl su ja. Kaip norėjau ją bučiuoti iki žemės graibymo ir liesti iki sąmonės netekimo. Šis visas reikalas prilygo neįmanomam. Galėjau įsikąsti sau į kruviną kumštį, kad neklykčiau kaip mažas vaikas negavęs saldainio. Negana to ant stalo pamačiau piešinį. Jis... Jis buvo mano. Portretas, kurį nupiešiau tada, kai buvo diena po išsiskyrimo su Reila. Ką jis veikia pas ją? Pasigirdo trepsėjimas. Atrodė taip, lyg ji mane pajautė, tačiau tik galutinai uždarė duris. Skaudančiomis rankomis pasirėmiau į duris ir apimtas nevilties atrėmiau kaktą į duris. Ji žino. Ji žino, kad niekada nenustojau jos mylėti.

�