Mirtininkai (BAIGTA)

XV DALIS

15 DALIS

Kamila

"- Jis buvo man skolingas. Negalėjau palikti visko likimo valioje. Jis buvo skolingas man labai daug. Tai neatleistina. Jis buvo ant balanco. Sakiau jam paklusti. Jis priešinosi. Jis buvo man skolingas". Pramerkiau sunkias akis. Saulės spinduliai kuteno veidą, tad staigiai nusukau akis į dešinę. Šalia manęs ant anglodės viršaus gulėjo Reivenas. Jis miegojo kaip kūdikis. Matyt vakar buvo paniškai pavargęs. Tik dabar supratau, kad esu ne savo lovoje. Ramiai atsisėdau ir nužvelgiau kambarį. Aš viliuosi, kad... Nesvarbu. Pro balkono stiklines duris matėsi lietaus lašai, kambarys vėsus, o anklodė šilta. Reivo augintinio niekur nebuvo matyti. Ar jis išskrido? Kada ir kaip? Keistas paukštis. Pasitryniau akis nuo miego. Sapnavau keistą sapną. Buvau kažkam skolinga. Skola buvo didelė, bet nepajėgiau sumokėti ir... Nei nepamenu, kas buvo ir kam buvau skolinga, bet visa tai buvo mirtis. Sapnavau savo pačios mirtį. Nusipurčiau. Užsikišau plaukus už ausų. Dirstelėjus po anklode išvydau ne savo drabužius, bet ir ne nuogą kūną. Vilkėjau Reiveno storą džemperį. Dar kartą pažvelgiau į jį. Supratau, kad vakar vyko tai, ko niekada netroškau. Niekada netroškau abejoti žmogumi, o vakar suabejojau. Suabejojau žmogumi, kuriam ko gero labiausiai rūpiu. Nusitraukiau antklodę ir išlipau iš lovos. Nežinojau ar eiti, ar pasilikti ir palaukti, kol jis pabus. Nežinojau, ką daryti ir ko imtis, kad tai liautųsi. Vos tik atsistojau susvyravau, ėmė skaudėti galvą. Mano kūną dengė tik Reiveno megztinis, o kadangi jis buvo didokas tai dengė beveik viską. Dvejojau ar prieiti prie balkono durų. Visgi pačios kojos mane tempė. Rankomis perbraukiau per stiklą. Prisiminiau sutrikusius, sunkiai pakeliamus jausmus ir... Juodą šešėlį. Pamenu kraują, savo kruviną ranką, kuri rašė žodžius. Tie žodžiai... "VIENAS PO KITO". Ką tai reiškia? Susiradau savo visus vakarykščius drabužius, tyliai persirengiau, o Reiveno džemperį palikau ant lovos krašto. Jis kietai miegojo, todėl nei negirdėjo kaip išėjus sugirgždėjo kambario durys. Nusileidau laiptais žemyn, užsikišau plaukus už ausų, apsiaviau batus, apsivilkau striukę, pasiemiau rankinę ir nešdinausi lauk. Žinojau, kad darau blogai, bet man reikėjo pasitraukti nuo šios painiavos. Ryto šaltis perskrodė mano kūną, sudrebėjau. Apsižvalgius skubiai išsitraukiau telefoną. Surinkau Majos numerį. Pypsėjo ilgai, bet galiausiai ji pakėlė.
- Maja, prašau, pasiimk mane. Man reikia nešdintis iš čia, - susinervinau. "Ei, stabdyk arklius" - prabilo ji. Majos balsas skambėjo mieguistai. "Kur esi?" - paklausė ji. - Reiveno namuose, - to užteko, kad ji paskubom atsakytų, jog tuoj bus ir paims mane. Baigėm pokalbį, laukiau šaltame ore.
- Bėgi nuo mano brolio, - pasigirdo balsas. Nenoromis atsisukau. Priešaky stovėjo žieminę striukę apsirengęs Lukas. Rankoje laikė benzino baką. Jis matė kaip sutrikau. - Nurimk. Pasakysiu, kad nieko nemačiau, - tai padėjo nurimti. - Kaip jautiesi? - pasiteiravo. Lukas nėra paslaugus ar nuoširdus, tai, kokie velniai dabar jį apsėdę?
- Manau gerai, - neužtikrintai atsakiau. Kaip ir buvo pažadėjus Maja atvažiavo nepraėjus nei penkiolikai minučių. Ji pamojo man, o Lukas pamojavo jai vietoj manęs. Ji susiraukė ir sėdo atgal prie vairo.
- Pasisaugok, Kami, - linktelėjo jis. Nieko neatsakiau. Palikau jį vieną ir įlipau į Majos mašiną. Tik besisekdama diržą pamačiau per priekinį stiklą, kad iš antro aukšto, darbo kambaryje esančio lango mus stebi Reivenas. Jo veido išraiška nebylojo gailesčio ar pykčio. Jis buvo toks, kokio niekada neteko pamatyti. Abejingo.
Važiuodama tylėjau, kol Maja mane pagaliau prakalbino išsilieti.
- Aš nežinau kaip tau tai pasakyti, - sutrikau. Maja žiūrėjo į kelią.
- Maiklas negyvas, - galiausiai pratarė ji. Pasisukau į ją visiškai susipainiojus. Kaip ir iš kur ji tai ištraukė? Ji juk niekada nėra jo mačius. - Turime apie ką daug pašnekėti, - linktelėjo ji tarytum skaitytų mano mintis. - Bet visų pirma noriu, kad krausytumeisi su manimi į mano brolio namus. Jie netoli nuo čia.
Dabar jau nieko nesupratau. Nei kas, nei kaip. Viskas per greitai.
- Ką? Kodėl? - nesupratau. - Tu meti studijas? Išvažiuoji? - nusiminus klausinėjau. Maja menkai nusišypsojo.
- Tiesiog pasikliauk manimi.
Grįžome namo. Kambaryje Majos daiktai buvo sukrauti į dėžes. Negi ji ketino išsikraustyti nieko nepasakius? Trinktelėjo durys. Atsisukau į Mają.
- Sakei, kad pasikliaučiau tavimi. Duok pagrindą tikėti, nes visa tai labai keista, - numojau ranka į žemėn sustatytas dėžes.
- Pameni, nieko niekada nebuvau užsiminus apie šeimą? - tikslino ji. Susidėjau rankas ant krūtinės ir įsiklausiau. Ji numetė mašinos raktus ir susirišo savo juodus, violetinio atspalvio plaukus į "arklio uodegą". - Nežinau nuo ko pradėti. Gerai, mano šeimos galva visada buvo tėvas, kas labai trukdė mano tolimesnėms giminėms. Didžioji mano šeimos, giminės dalis yra genetikai, tad viskas nuo to ir prasideda. Pirmieji genetikai buvo iš mano mamos pusės. Mano mama - genetikos fanatikė. Ji tyrė žmogaus ir metamorfų ląsteles, DNR ir RNR, - Maja atsiduso ir prisėdo ant lovos. Prisiverčiau atsisėsti ir aš. - Šis visas tyrinėjimas ją pražudė. Mano ir brolio globa atiteko tėvui, ko mes nenorėjome. Tėvas turėjo ir kitą pusę, kurios nepažįstame netgi dabar. Mano brolis Aivaras neseniai aplankė mane. Jis įsitraukęs į aršią kovą su tėvu. Šis nesirūpina mumis, pinigai keliauja į nelegalią veiklą, kurios kolkas brolis nežino. Neseniai vyko teismas ir jis prisiteisė tetos namą netoli nuo čia. Ketina prisiteisti ir daugiau. Esmė tame, kad dėl viso šito esą kaltas ne tik Aivaras, bet ir aš. Atsitraukiau nuo tėvo ir bandžiau gyventi normalų gyvenimą, - ji nutilo. Pritrūko žodžių. Man užteko, kad suprasčiau, jog jos mama mirus, bet pražudymas reiškė kažką daugiau. Metamorfai?
- Maja, ką tu padarei?
- Ne tai, ką padariau, o tai kas aš esu, - ji nusivalė drėgnas akis. Prisiminus visas problemas ji norėjo verkti. Apsidarius paėmė nuo lovos pagalvę ir stipriai traukus perplėšė pusiau. Norėjau surikti, kad nurimtų, bet supratau, kad į tai ji reaguoja labai ramiai. Ant žemės pažiro krūva baltų plunksnų.
- Pažadėk, kad nepabėgsi, - atsisukus paprašė ji. Linktelėjau. Mergina paėmė saują baltų, švelnių plunksnų. Viena jų pametėjo į viršų. Plunksna leidosi ir staiga man sumirksėjus dingo. Primerkiau akį ir ji suprato, kad nepatikėjau jos pigiu triuku. Maja paleido dar vieną plunksną, pati užmerkė akis ir stipriai suspaudus lūpas, suraukus kaktą kažką greitai sumurmėjo. Plunksna sudribo visiškai šlapia. Grindyse liko nedidelė balutė. Ji neketino sustoti, nes vis dar netikėjau. Maja paleido dar vieną plunksną, padarė tą patį, tik šį kartelį plunksna užsidegė atvira ugnimi, nukrito žemėn ir užgeso. Dabar jau pasidarė neramu. Ji liepė palaukti, nes vėl padarė tą patį, kas mane visiškai pribloškė. Išmetė į orą kelias plunksnas ir pirštu pamakalavus ore jas sušaldė. Skraidančios plunksnos lyg akmenys krito žemėn ir suskilo pažirdami į mažus tirpstančius ledukus.
- Maja? - pakėliau akis.
- Tiki manimi? - paklausė ji. Tai nesąmonė. Užsikėliau kojas ant lovos ir jas sukryžiavau lyg melčiausi. Ji matė, kad vis dar netikiu ja. Padarė paskutinį dalyką. Virš likusių plunksnų esančių jos rankoje ji iškėlė kitą ranką. Staiga viena po kitos plunksnos kilo viršun. Mano akys išsiplėtė iš nuostabos. Ji tiesiog pati nei nepalietus iškėlė jas viršun. Vieną jų pasukiojo virš savo piršto. Mergina nusišypsojo. Pajutau, kad ir pati tai darau. Susiemiau už burnos ir vos išleidau garselį.
- Kamila, aš ragana, - ji atsistojo ir abiem rankom pakėlė visas plunksnas nuo lovos, žemės. Vieno piršto mostelėjimu sukėlė visas į viršų ir paleido sklisti po visą kambarį. Jos krito it baltas sniegas lapkričio viduryje. Tai buvo taip gražu. Jutau Majos žvilgsnį, nes besišypsodama stebėjau krentančias plunksnas. Tuomet suvokiau, ką ji pasakė ir pažvelgiau į jos gilias akis. Šypsena išnyko, nes tai buvo jos paaiškinimas, kas pražudė jos motiną. Ji. Maja pražudė savo mamą, nes ši tyrė jos ląsteles. Nes Maja yra metamorfas, nes ji angamtinis reiškinys, nes ji nepriklauso šiam pasauliui. Man iškilo tik vienas klausimas.
- Kodėl prisipažinai tik dabar?
- Tu nenustebai - perklausė ji. Bet tada greitai nužvelgė kambarį ir suprato. - Knyga.
- Turėjau keistų, nesuvokiamų, nerealių minčių, bet tai, ką pasakei yra nerealiau nei aš galvojau. Ar dėlto išsikraustai? Ar tavo brolis toks pat?
- Mano brolis taipogi raganius, bet jis neskatina augti magijos, nepraktikuoja ir yra silpnas, bet jis tikras genijus ties visa elektronika. Tarkim, kad sekundžių bėgyje galėtų nulaužti betkokį slaptažodį. Prašo būti vieningais prieš tėvą, bet nenoriu stoti į karą. Noriu išsiaiškinti, kas nužudė mano motiną, kas siekia manęs, kokiam tikslui, - paaiškino ji. - Noriu, kad kraustytumeisi su manimi į tetos namą.
- Aš negaliu, Maja, to per daug, - sutrikau.
- Suprantu, kad galbūt tau keista tai, kas prieš minutę įvyko, bet man svarbu, kad neleistum man išklysti iš kelio. Magija - pavojingas ir kartais, tai mirtinas kelias iš kurio gyvas lengvai neišbrisi. Mano brolis neprieštaraus, namas didelis, - maldavo ji.
- Tai taip tu sužinojai apie Maiklą? - paklausiau.
- Maiklas kažkada buvo artimas draugas mano broliui, bet paskui jiedu pasuko skirtingais keliais, - ji linktelėjo man.
- Ar jis buvo raganius? - primerkiau akį, nes tai tikrai skamba labai neįtikėtinai, bet Maja papurtė galvą aiškiai kažko iki galo nepasakydama.
- Galbūt galėčiau padėti ir tau. Genetika nėrs stiprioji mano pusė, tačiau galbūt tai pagelbėtų išsiaiškinti, kaip tu susijusi su visomis tomis mirtimis, galbūt pavyktų tam užkirsti kelią, - siūlė. Man tai buvo vienas svarbiausių dalykų. Nesu su tuo susidūrusi, o juo labiau, kai mano kambariokė yra ragana, bet jei seniai iškelti tikslai turi pasitraukti, vadinasi jiems lemta virsti kitais, prasmingesniais už gyvenimą, bet ne gilesniais nei pati mirtis.

0,"heig3�3��8�