Mirtininkai (BAIGTA)

XXXIII DALIS

33 DALIS

KAMILA

Glosčiau Reiveno galvą, vis stebėjau jo užmerktas akis. Nesitraukiau nei minutės nuo lovos. Vis tikrinau žaizdą palei jo širdį. Skausminga mėlynė, gal net sutinimas. Nei vienas nenorėjome, kad tai nutiktų. Kodėl Kastoras toks beširdis? Kodėl jis kelia kitiems skausmą? Maja išvažiavo namo, o Lukas... Išgirdau riksmus. Sėdėdama stebėjau kambario duris ir supratau, kad tai Lukiano balsas. Kelioms minutėms palikau Reiveną vieną ir tyliai uždarydama duris nusileidau laiptais į apačią. Pasirėmus į turėklą stebėjau Luką stovintį visai čia pat, priešais Kastorą. Dabar jo akys nebuvo gailestingos kaip tada, kai Tailerio namuose puolė gyvačių padarai.

- Atiduok jį, Lukianai, ir aš išeisiu, - šiurkštus balsas privertė mane sudrebėti. Lukas ėmė juoktis. Jo balsas skambėjo kiek storiau nei įprastai. Tada staigiai nusčiuvo.

- Atiduoti? - kilstelėjo antakį jis. - Atiduoti, - pakartojo. - Net jei jis būtų giliausioje Ramiojo vandenyno vietoje, net jei atsidurtų visatoje, net jei jis gulėtų ugnikalnio, lavos ir pelenų paklotėje, net jei jis būtų Everesto viršūnėje... Tu visada jį turėsi šalia savęs. - Lukas niršo. - Žinai, ko aš niekada neturėsiu? Ko nesugrąžinsiu? Nesusitaikysiu, kad Reivenas bus pažeidžiamas, kad kaip paskutinis idiotas myliu moterį, kuri bėga nuo manęs, o aš mulkinu save su kita, nes jausmai apgaulingi, nes jai ir kažką jaučiu. Nesugrąžinsiu to, ką turėjau. Nesugrąžinsiu ir neištaisysiu klaidų, kurių neturėjau padaryti. Daugiau niekada nepamatysiu savo motinos. Nes buvau ne toks sūnus kokio ji norėjo. Nes ji išėjo, o aš tapau arogancijos ir principų fanatikas. O tu visada rasi jį, - Lukas kilstelėjo smuiką. Stovėjau už jo ir klausiausi. Jam skaudėjo, o dabar visa tai išliejo. Jis buvo palaužtas ir nusivylęs. Jis ilgėjosi visą, ką turėjo. Nors Kastoras ir laikė aukštai iškėlęs galvą, bet tose šaltose, skausmo pritvindytose akyse matėsi lašelis užuojautos, tik Lukas to nepastebėjo. Jis nepastebėjo ir manęs. - Žinai, ko gero pavydžiu tau viso to. Pavydžiu kaip paprastai gali gyventi, nesuvokdamas, kad skausmas iš tiesų šaukia ne mirtį, o tikrą skausmą, kurį tu per silpnas pasiekti, - išrėkė Lukas. - Pavydžiu tavo silpnumo, nes pavargau būti stiprus, - jis tvirtai suspaudė smuiką, perlaužė lazdelę ir numetė palei Kastoro kojas. Kiek palaikęs, visa antgamtiška jėga, išlindusiais varno nagais subraižė smuiko medieną. Jo pirštuose įsispaudė stygų ruožai, plūstelėjo kraujas, bet jis nutraukė stygas, žinodamas, kad jos visvien suras kiekvieną smuiko detalę. Jos - smuiko širdis, jo centras. Jis vis greičiau ir stipriau drąskė ir lupo smuiko medieną. Galiausiai užsimojo ir trenkęs į kelį perlaužė per pusę. Krūptelėjau, bet tylėjau. Kastoras taip pat. Lukas sutalžė smuiką iki smulkiausių detalių, o tada visą krūvą paspyrė Kastorui palei kojas. Jis nuleido kruviną, naguotą ranką ir stebėjo Kastorą.

- Tu nežinai, ką darai, - prabilo Kastoras. - Nesupranti mirties, o juo labiau gyvybės. Švaistote ją visi. Nepažįsti paralialinio pasaulio. Negali įsivaizduoti, kas ten dedasi, - balsas skambėjo taip, lyg kalbėtų visai ne Kastoras. Jautėsi kančia ir sumišimas, hipnozė.

- Nešdinkis. Man niekada tavęs nereikėjo, - sušvokštė Lukas. Pirmą kartą išvydau kaip dingsta visos smuiko detalės. Kastoras jas pašaukė. Išnyko tiesiog akyse. Jis palietė savo kelnių kišenes ir kyštelėjęs ranką atsargiai ištraukė neseniai, Luko perlaužtą lazdelę. Man sukilo pyktis. Jaučiau kaip jis lipa mano skrandžiu. Kastoras lėtai linktelėjo ir apsisukęs ant vienos kojos išėjo pro paradines duris. Lukas traukė nosį, tarsi verkdamas, gailėdamas to, ką daro. Jis ketino eiti, bet apsisukęs ir pakėlęs akis išvydo mane. Jis suspaudė kruviną, naguotą ranką į kumštį ir nusisuko, lyg neturėdamas man ką pasakyti. Tikėjau, kad jis negali dabar kaip nors išsireikšti, nes yra per daug smukęs, gilioje depresijoje ir neviltyje. Nulipau girgždančiais laiptais žemyn ir nusiminus suėmiau Luko kruviną kumštį. Jis sužiuro į mane. Aš priverčiau ištiesti ranką ir ją atpalaiduoti.