Mirtininkai (BAIGTA)

XXXIX DALIS

39 DALIS

Kamila

Net jei ir pabėgome nuo jų, iš tunelių išniro Nekintantieji. Tempti Tailerį buvo be proto sunku, tačiau mums pavyko išlįsti laukan.
- Tu, - dūrė pirštu nepažįstamasis į Luką. - Padėk man užversti išėjimą.
Lukas linktelėjo, tad aš perrėmiau Tailerį, o Reivenas Reilą. Nepažįstamasis kiek atokiau paguldė Mają, o pats grįžo prie angos. Nuo nugaros nusitraukė krepšį ir ištraukė sprogstamuosius mechanizmus. Mano akys išsiplėtė. Kas po velniais jis toks? Pametėjo kelias Lukui, o pats nubėgo palei urvo sieną. Lukas pritvirtino prie pat angos įėjimo. Jau girdėjosi aidintys Nekintančiųjų riksmai. Jie artėjo.
- Jau, - suriko Lukas ir atsitraukęs paėmė ant rankų Reilą. Nepažįstamasis susirinko daiktus ir nubėgo pas Mają. Ją pakėlęs pamojo ranka, kad greičiau bėgtume iš čia. Vos tik užlipom ant kalno sprogo visi užtaisai. Sudundėjo slėnis, o urvo anga sugriuvo. Nekintančiųjų balsai nutrūko, aidas nurimo. Pribėgome prie mašinų. Tailerį įkėlėm į Majos mašiną, ant galinės sėdynės. Tada pribėgau prie mašinos durelių ir jas atidarius leidau nepažįstamąjam pasodinti Mają ant sėdynės, jis atsargiai atrėmė jos galvą ir prisegė diržą. Majos striukėje sugraibiau mašinos raktelius. Reivenas padėjo įkelti Reilą į jų mašiną. Vos tik jis užtrenkė mašinos dureles staigiai griebė nepažįstamąjį už striukės ir parvertė ant Majos mašinos kapoto.
- Kas tu po velniais toks? - užriko jis.
- Reivai, paleisk jį, - užprotestavau. Jis nesiklausė.
- Atsakyk, nes šis žaidimas man jau įgrįso! - spjovė jis į šoną. Nepažįstamasis lėtai iškėlė rankas ir parodė, kad nieko neturi. Tada suėmė už gobtuvo ir nusitraukė jį žemyn.
- Ryti? - mano akys išsiplėtė, o broliai sužiuro į mane.
- Pažįsti jį? - paklausė Lukas.
- Jis Majos draugas, - negalėjau tuo patikėti. - Paleisk jį, Reivenai, - paprašiau. Jis vos ne vos atleido rankas ir atsitraukė. - Ką tu čia darai? Kas tu toks? Tu šaudei?
- Pažadėkit, kad nesakysit Majai. Nenoriu, kad ji žinotų, - paprašė jis.
- Bet tu žinai, kas ji ir kas mes. Kaip mes galime tavimi patikėti? - nesuprato Reivenas.
- Žinau, kas jūs tokie ir kas yra Maja. Šaudžiau aš, nes negalėjau pakelti minties, kad Maja išėjo gelbėti pasaulio, pati tiksliai nesuvokdama, ką daro, - paaiškino jis.
- Tai, kas tu toks? Kanima? Mozikas? Vilkolakis? Vampyras? - klausiamai vardijo Lukas. - Nors ne. Vieną Moziką jau palaidojom, - nusiprunkštė Lukas.
- Esu žmogus, - paprastai atsakė jis.
- Iš kur tu visa tai žinai? - reikalavau atsakymų.
- Aš niekam nieko nesakysiu. Jums tik tiek reikia apie mane žinoti. Bus geriau, jei Majai nieko nesakysit, - jis užsitraukė kapišoną ir pagriebęs krepšį atsitraukė nuo mūsų. Lukas ketino jį sulaikyti, bet aš jį sustabžiau.
- Tai mes nieko nedarysim? - paklausė jis.
- Mes nieko nesakysim, - pritariau. Lukas pažvelgė į brolį. Šis linktelėjo.
- Jei pasaulyje yra daugiau tokių kaip mes, tai kova dar nebaigta. Mes nežinome, kas yra mūsų priešas, kokio pripažinimo jis laukė. Mes nežinome, kas tie mirtininkai ir ką jie reiškia, - nusivylė Reivenas. Linktelėjau jam. Ši naktis buvo tikras košmaras. Sulaukę Ryčio pagalbos mes išnešėm sveikus, šiek tiek apdrąskytus kailius. Niekas nesakė, kad turim juo tikėti, tačiau mūsų visų kelias yra vienas. Ir jis prasideda nuo ten, kur ir pradėjom.

PO DVIEJŲ DIENŲ

KAMILA

Su Reivenu nesikalbėjau dvi dienas. Neturėjau jam ką pasakyti. Man reikėjo laiko, kad suprasčiau, kas tarp mūsų vyksta, kas liko iš jausmų. Vis dar mąsčiau apie tai, kas nutiko Mirties slėnyje, kai kalno viduje palikome įkalintus visus Nekintančiuosius ir Sneikus, Kastorą už metalinių grotų. Kalėdų taip ir nesugebėjome atšvęsti. Lukas iš karto išvažiavo pas Fauną, nes tik ten jis galėjo nurimti, Reivenas parsivežė Reilą namo. Vos tik Maja pabudo jautė baisinį skausmą galvoje, tačiau viską nupasakojau jai, tik praleidau tą dalį, kad nepažįstamasis buvo ne kas kitas kaip Rytis. Iki šiol nei vienas nežinojome, kas tiksliai jis yra, nes įvardinęs save kaip žmogų nei vienas nepatikėjome. Jis norėjo nuslėpti savo padermę ir už tai nekaltinau jo. Atrodo kai nežinai turėtum ramiai miegoti, bet tuomet prasideda košmarai, kurie žūtbūt lenda tau į galva ir suka smegenis vienu ratu, kad išsiaiškintum visas nežinomybes.
Po pietų ketinau išeiti. Radau Reiveno žinutę „Kaip tu?", tačiau nuspaudžiau ištrinti ir daugiau nieko neatsakiau. Patraukiau link laukinių durų, o tarpduryje susitikau Rytį. Jis nusišypsojo man ir pasisveikino. Nieko jam neatsakiau, vos šyptelėjau, nes nejaučiau potraukio žmogui, kuris turėjo paslapčių.
- Ar Maja yra? - paklausė jis. Rankose laikė puokštę gėlių. Linktelėjau. Norėjau pašaukti, bet iš viršaus nusileido pati Maja.
- Ryti! - apsidžiaugė ji ir puolė jam į glėbį, pabučiuodama į lūpas. Džiaugiausi dėl jos. Ji tvirtai jį apsikabino. Jis taip pat, tačiau akys žvilgčiojo į mane. Ar aš turėjau būti rami, kad Maja su kažkuo, ko nepažįstu, bet jis mums padeda ir galbūt yra gerietis? Ar ištikrųjų turėčiau tylėti?
- Ei, tau viskas gerai? - atsitraukus nuo Ryčio ir paėmus jo gėles paklausė ji.
- Taip, - numojau ranka ir nusijuokiau, nors anaiptol nebuvo linksma. - Trumpam išvažiuoju. Grįšiu už valandos, - patikinau. Ji linktelėjo. Rytis praėjo pro mane, tačiau vis dar žiūrėjo. Ką reiškė jo žiūrėjimas? Dabar akys saugojo tik paslaptis, o lūpos lyg užsiūtos. Išėjau laukan, pilnai uždarydama paradines namo duris. Pastebėjau, kad paštininkas įkišo laišką į vartų dėžutę. Nuėjau paimti. Maja visvien greitai nepatikrins jos. Maniau jog skirta jai, bet vos tik ištraukiau ant balto voko radau savo vardą. Nusiėmiau pirštines ir atplėšiau voką. Jis buvo nuo to daktaro. Visai pamiršau apie tai. Visos mintys išgaravo, kol buvau ant mirties kilpos Mirties slėnyje. Eidama link mašinos skaičiau rezultatus, o paskaičius paskutinį sakinį sustojau. Nuleidau lapą žemyn, o galvą užverčiau į viršų. Pažvelgiau į dangų. Dabar žinojau, kad gėrio niekada nebuvo ir niekada nebus. Dievo nėra, tik velnias. Akyse jaučiau dar vienas, man labai skausmingas ašaras. Širdis nusirito į kulnus, kvėpavimo takus užgniaužė kažkas, ką pavadinsiu akmenimis. Rankos drebėjo, o kūnas jautėsi toks pavargęs. Nejučia kojos linko, aš pritūpiau ant žemės ir susiėmiau už galvos. Nežinojau už ką gyvenimas man duoda tokią naštą, už ką likimas neleidžia gyventi laimingai ir dorai. Ant sniego krito ir tirpo mano ašaros, maišėsi su žemėmis, veidas šalo nuo gruodžio dvidešimt septintos dienos šalčio. Dabar norėjau, kad kas nors man įstatytų ginklą į kaktą, nuspaustų gaiduką ir viskas tuom pasibaigtų. Mane apvylė visi: Reivenas, draugai, pasaulis, netgi pati save. Ir iš viso to šis buvo skaudžiausias. Šis buvo toks skausmingas, kad vos pajėgiau įkvėpti. Susiėmiau už pilvo ir nulenkus galvą tyliai ir labai graudžiai verkiau. Išleidau keistą garsą, lyg inkščiau, lyg cypciau ir nuo to niekas nesikeitė. Dešimt minučių tupėjau nejudėdama, nes negalėjau sulaikyti to kylančio skausmo. Nenorėjau nieko. Netroškau būti mirtininke, netroškau turėti ženklo ant peties ir netroškau pažinti Reiveno. Gailiuosi, kad išvis atkeliavau čia, kad sužinojau, kas yra mirtis, nes dabar žinau, kas tai, žinau ir negaliu to paneigti. Aš jaučiausi tokia silpna ir pavargus. Atsikėliau ir valydamasi ašaras numečiau voką ant žemės. Parbėgau į namo vidų. Maja atėjo iš virtuvės, o Rytis atsirėmė į durų staktą.
- Kažką pamiršai? - paklausė ji, bet pamačius mano veido išraišką suraukė kaktą. - Kamila, kas nutiko? - nei neatsakiau jai. Nulėkiau viršun, tiesiai į savo kambarį, išsitraukiau krepšį ir nei nelanksčius sumečiau drabužius į jį, kelis daiktus, meškiuką ir knygas. Užtraukiau ir nusileidus žemyn patraukiau link durų. Kelią pastojo Maja. - Kamila, - nenusileido ji. Kūkčiojau ir nesugebėjau išsižioti, net prasitarti. Verkiau, o Maja bandė kalbinti, Rytis priėjo arčiau mūsų. Suglamžius rezultatų lapą įteikiau jai į rankas ir stipriai suspaudžiau jas. - Kamila...
- Leisk išeiti, - tyliai, vos girdimai sušnabždėjau. Rytis suėmė Mają už pečių ir pasitraukė prie savęs, leisdamas man išeiti. Nebegalėjau daugiau to tverti. Tai buvo paskutinis dalykas už ko laikiausi, tačiau netgi jis man išslydo iš rankų.

MAJA

Spyriojausi bėgti paskui ją ir išklausti, kas nutiko, tačiau Rytis manęs neleido.
- Leisk jai eiti, - užprotestavo jis. Pažvelgiau jam į akis ir nusivylus linktelėjau, nors mintys vis dar buvo su mano geriausia drauge, kuri kątik išlėkė pro štai tas duris. Atsitokėjus išvyniojau lapą, kurį ji man įteikė į rankas ir apvertus teisinga pusę tyliai perskaičiau. Per mano petį perskaitė ir Rytis. Pridėjau ranką sau prie burnos, širdyje jaučiau graužatį, kad tik dabar pažiūrėjau ir Kamilos sustabdyti negalėjau. Negalėjau įsivaizduoti kaip ji jaučiasi, nes pačiai buvo sunku įkvėpti. Rytis mane paleido ir palikęs vieną nuėjo į virtuvę. Stovėjau koridoriuje ir nežinojau ką daryti. Priešus nužudyti galima, meilę užgniaužti galima, bet tai. Tai buvo šimtą kartų skaudžiau.
REIVENAS

Kamila neatsakė į mano žinutę. Numaniau, kad taip bus, todėl nupirkau jai gėlių ir nuvažiavau pas ją. Majos mašinos nematyti, tad ko gero ji kažkur išvažiavo, ir bus puiki proga man pabūti su Kamila vieniems. Mindamas baltą sniegą radau voką ant tako, adresuotas Kamilai. Tuščias. Gūžtelėjęs pečiais nuėjau prie durų ir paskambinau. Jas atidarė Maja. Buvau gerai nusiteikęs, tačiau jos veido išraiška atrodė liūdna, keistai pasimetus.
- Maniau tu išvažiavus, nes mašinos nėra, Klydau, - nusijuokiau. - Yra Kamila? Žinau, kad ji mažiausiai, ką nori pamatyti, tai mane, bet man tikrai... - Maja nutraukė mane ištiesdama ranką su kažkokiu popieriaus lapu priešakyje. Nuleidau gėles žemyn ir pagriebiau lapą. Skaitydamas visus tuo užrašus pajutau kaip skauda gerklę, kaip kaupiasi ašaros, kaip širdį pjausto ir bado peiliai. Čia buvo tyrimo rezultatai apie kuriuos nieko nežinojau. Paskutinės eilutės skelbė, kad Kamila negali turėti vaikų. Iš mano rankų iškrito visos nupirktos gėlės, ašarų pilnas akis pakėliau į Mają.
- Kur ji? Kur mano princesė? - graudžiai paklausiau.
- Reivenai, manau ji išvažiavo, - nedrąsiai prabilo ji.
- Kur? - perplėšiau popierių per pusę ir suglamžęs nutrenkiau ant žemės. - Kur mano mažytė? Kur Kamila? Pasakyk, kad ji neišvažiavo. Pasakyk, kad tai pokštas, kad ji manęs nepaliko, - rėkiau. Maja nudelbė akis žemyn. Už jos išvydau Rytį. Nuo to tik dar labiau sukilo noras ką nors užmušti. Turėjau ją surasti ir neleisti išvykti. Nusileidau laiptais žemyn ir greitai nulėkiau iki mašinos. Sėdau už vairo ir išlėkiau link oro uosto. Ji negali manęs palikti, ji negali išvažiuoti, kai su savimi turi tokį skausmą. Įpykęs vairavau, akyse vos mačiau kelią, vis negalėjau patikėti, kad tai tikra.
Greitai sustojau, vos tik pasiekiau oro uosto aikštelę. Pasileidau bėgti, jos ieškoti. Dairiausi po visas puses, bėgau iš vienos vietos į kitą. Ar ji grįžta namo? Ne, negaliu to leisti. Jos namai čia. Jos širdis čia. Ji privalo būti su manimi. Broviausi pro žmones, pro visas migruojančias iš kampo į kampą minias. Maldavau, kad tik ji neišvyktų, bet niekur jos nemačiau. Nubėgau prie informacijos skyriaus, prasibroviau pro stovinčius ir pykstančius, kad lendu kur nereikia žmones. Nustūmiau moterį su visais krepšiais ir uždusęs užsivedžiau.
- Pasakykit, kad ji neišvažiavo, - alsavau. Moteris stovėjo nežinioje. - Lėktuvas į Monrealį, - sumaliau. Juodaplaukė moteris greitai patikrino kompiuteryje ir papurtė galvą.
- Jis pakilo prieš lygiai penkias minutes. Apgailestauju.
Mano rankos nuslydo paviršiumi. Apakęs, pavargęs ir nusivylęs, kad nespėjau atsitraukiau nuo stovinčių eilėje ir užleidau moterį, kuri nepatenkinta burbėjo palei nosį. Pasimetęs svirduliavau link paradinių durų, akis nudelbęs žemyn. Jaučiausi toks sunkus. Sunkus gyventi, sunkus laikytis, sunkus judėti toliau. Ji išvažiavo. Ji nieko nepasakė, susikrovė daiktus ir grįžo namo. Rankose vis dar jaučiau to popieriaus šiurkštumą. Išėjau laukan ir pasistengiau įkvėpti, stebėdamas mėlyną žiemos dangų. Išsitraukiau telefoną ir spaudžiau delne, tarp pirštų. Bandžiau pamiršti degantį kaip žaizdą jausmą, bet buvo per sunku. Surinkau Luko numerį ir pridėjau telefoną prie ausies. Po kelių pyptelėjimų jis atsiliepė.
- Man tikrai reikalingas gėrimo draugas, - ištariau jam.
- Baras ant kampo tarp aštuntos ir keturiasdešimtos gatvės, - atsakė jis. Nuspaudžiau mygtuką baigti. Savo širdyje neberasiu ramybės. Dabar ji miršta iš savo pačios sukeltų jausmų. Nežinojau, kas manęs laukia toliau, netroškau to sužinoti. Ji išvažiavo. Išvažiavo mano gyvenimas.

Po savaitės

Lukas ir Reivenas nusprendė, kad Taileris negali būti paliktas jų namuose, o juo labiau laisvėje. Dviveidžiui žyniui ne vieta tikrame pasaulyje. Broliai nuvežė jį į saugią vietą, į Kornelio kalėjimą, po universiteto pamatais. Taileris buvo uždarytas metalinių grotų, užrakintas šventa malda, kurios padarai nemoka kalbėti. Tuo pasirūpino Maja. Taileris priešinosi, bet nieko nepešė. Broliai pažadėjo jam maisto ir gėrimo išgyvenimui. Patikino, kad atveš anklodes ir pagalvę, drabužių ir švarių blanknotų su pieštukais. Jiedu siekė užtikrinti, kad Taileris daugiau niekada nepakenks visuomenei.
Reila nusprendė grąžinti Luko pieštą piešinį, kuris priklausė tai dėžei po jo lova. Tačiau grąžindama ji rado ir kitos nuogos moters portretą, Faunos. Ji tikėjosi, kad Lukianas bent tai laikė šventu dalyku, kuris priklausė tik jiems abiems. Deja, smarkiai klydo. Mergina susirinko daiktus ir išsikraustė. Lukas sužinojo apie tai, o širdis liko sužeista supratus, kad dabar ji kito glėbyje. Reivenas nepaliko mergaitės, išgelbėtos gaisre. Jis ėmė lankyti ją vaikų namuose kiekvieną dieną. Mergaitė vardu Molė Less pradėjo jį vadinti tėčiu.
- Ar mama ateis? - paklausė ji. Reivenas žinojo apie ką ji kalba. Molė taip pat ilgėjosi Kamilos. Jis tik sunkiai nurijo karčias seiles ir apsimestinai nusišypsojęs ištarė:
- Galbūt vieną dieną ji sugrįš...

MIRTIES SLĖNIS. KALIFORNIJA

Kalno viduje vyko šurmulys. Visi brovėsi laukan, tačiau sienos juos uždarė. Kastoras grojo iš širdies, tad pusė padarų jau gulėjo kruvinom ausim, paskutiniu atodūsiu. Pro siauras ir tamsias angas lakstė traukiniai. Jie perpildyti. Daužėsi lyg paklydę ir nerandantys, kur sustoti. Per visus negyvus padarų kūnus laipiojo Šeimininkas. Jis nebuvo patenkintas, kad Reivenas ir jo draugai išgyveno, kad jo bendrininkus uždarė čia, tačiau viskas nebaigta. Viskas dar tik prasideda. Šeimininkas nulipo į žemiausią slėnio aukštą. Karštis kepino jo odą, bet dėl tikslo jis kentės. Nusitraukęs žiedą įmetė į prarają, tarpeklį, kuris neturi nei dugno, nei gyvasties. Šeimininko lūpas iškreipė šypsnys.
- Šį kartą, Reivenai, tu laimėjai. Kitas raundas - naujos žaidimo figūros. Mirtininkų kauliukas... 

PABAIGA