Mirtininkai (BAIGTA)

XXVII (II) DALIS

27 (II) dalis

Reivenas (Reivas)

Kamila nupasakojo visą problemą. Atsirėmiau į rašomąjį stalą ir kelias minutes tylėjau. Bandžiau sumąstyti logišką atsakymą, bet ko gero tiesa yra vienintelis kelias. Kamilai iš tiesų rūpėjo Taileris ir jo problemos. Man niekada nepatiko Taileris ar Kamilos draugystė su juo. Pasitikėjau ja ir žinojau, kad ji jam nieko nejaučia ir niekada nejaus, bet dabar net patssavimi nepasitikėjau.
- Tai "Juodosios dienos" - pratariau. Kamila sužiuro į mane.
- Kaip suprasti? - kilstelėjo antakį ji. Tyliai atsidusau. Žinojau, kad nuo šios merginos smalsių akių nieko nepaslėpsiu, o bandydamas tylėti pakenksiu tik sau.
- Jeigu gerai supratau, tai Taileriui yra paskirtas laikotarpis. Judanti tatuiruotė nusako laiką. Yra tokių ir daugiau. Priklauso nuo to kokį laikotarpį "užsitarnavai". Sakykim yra judantis, augantis medis, kuris kaip ir tikri medžiai keičia ir meta lapus kiekvieno sezono metu. Tai metų laikotarpis. Taileriui duota juoda, šliaužianti kobra, o už jos kiaušiniai ir lukštai, - stengiausi kuo paprasčiau paaiškinti. - Toks laikotarpis yra labai trumpas. Kai visi kiaušiniai išsiris laikas baigsis.
- Ir kas tada? - sutriko ji.
- Nežinau.
- Reivenai, - neatlyžo ji.
- Kamila, jis įklipęs į gilų šūdą, - susinervinau. - Nežinau kaip jam padėti, - ėmiau vaikščioti po kambarį. - Po velniais, aš nežinau kaip padėti tau, kaip padėti mums abiems, kaip sutvarkyti Reilos ir Luko problemas. Kažkokie padarai lipa mums ant galvų, o nei neišmanau kaip juos užmušti. O dar Taileris... - pratrūkau. - Negaliu rūpintis visu pasauliu, Kamila, aš ne visagalis ir ne visada kantrus, - supratau, kad ją įžeidžiau, nors ji tik paprašė mano pagalbos. Atsidusau ir pažvelgiau į jos liūdną veidą.
- Supratau, - bejausmiškai atsakė ji. Kamila pagriebė striukę.
- Kur tu eini? - skėstelėjau rankomis į šonus.
- Gelbėti draugo, - atsainiai atsakė ji ir išėjo. Nespėjau jos sustabdyti. Viskas slysta iš rankų. Ar įmanoma susikaupti ir gyventi nesusimovus?

Kamila

Išėjau laukan ir paskambinau Lukui. Jis gali man padėti. Jis visada padės. Lukianas pakėlė po antro pyptelėjimo. Buvau teisi. Jis padės. Pažadėjo pasivyti pakeliui į miesto centrą. Sėdau už vairo. Viliuosi, kad ranka greitai sugis, nes tai mane erzina.
Po pusvalandžio Lukas pasitiko mane prie kavinės "Lori". Sėdo pas mane į mašiną ir nusišypsojo.
- Sveika, princese, - pasisveikino. - Kokios bėdos su Taileriu, kad net mano moksliukas broliukas negali padėti? - pasišaipė jis.
- Man reikia, kad pagautum Tailerį, - greitai nupasakojau "Juodąjį" laikotarpį, kurį paaiškino Reivas. - Jam kažkas negerai. Ir man reikia, kad padėtum išsiaiškinti, - beveik įsakančiai prašiau. Lukas kietai suspaudė lūpas ir atsiduso. Atsitraukė striukės užtrauktuką ir iš vidinės striukės kišenės ištraukė kažkokį į keturias dalis sulankstytą lapelį.
- Pameni, kai Taileris buvo pas mane namuose? - paklausė jis nužvelgdamas aplinką per priekinį stiklą. Linktelėjau. - Jis pametė kai ką, - Lukianas ištiesė tarp pirštų sulankstytą popierėlį. Paėmus išlanksčiau ir nužvelgiau lapą. Tai buvo piešinys. Tailerio piešinys braukytas prieš mėnesį ar mažiau. Lapo apačioje buvo jo inicialai. Viduryje puikavosi didelė Kanima. Už jos dar penkios. Virš jų galvų ratais skraidantis paukštis.
- Juk tai Helovynas, - susiraukiau. - Taileris negalėjo nupiešti to.
- Ir kodėl visi mano, kad tai nupiešiau aš? - pasimetė Lukas. - Tai gal man dar įsirėminti ir juos nominuoti už tai, kad sudaužė mane kaip slyvą? - sarkazmas liejosi per visus kraštus.
- Atleisk. Aš...
- Pamiršk. Tai ne tavo kaltė, - nutraukė kalbas jis. Įsivyravo kelių minučių tyla. Stebėjau priekyje einančius žmones. Į mane atsisuko Lukas. - Kamila, dėl ano karto.. - pradėjo jis.
- Lukai, pamiršk, - staigiai atšoviau.
- Ne, aš neturėjau taip pasakyti. Neturėjau teisės taip pasielgti su tavimi. Tiesiog turiu problemų. Netyčia išliejau tai ant tavęs ir Reiveno. Ir jei ne Maja, tai ko gero dar būčiau nušovęs savo brolį. Atsiprašau, - Lukianas kalbėjo nuoširdžiai. Jo veide atsispindėjo liūdesys ir kaltė. Jį slegia problemos, tik deja, jis neleidžia jų padėti išspręsti. Linktelėjau jam. - O dabar važiuojam sugauti Tailerį. Jis man skolingas atsakymų, - pirštu pabaksnojęs į piešinį patikino jis. Užvedžiau mašiną. Lukas savąją paliko prie kavinės. Žinojau, kad Taileris bus namuose. Tokiu metu jis visada namuose. Juk dabar devynios valandos vakaro. Greičiausiai mokysis ar žiūrės televizorių, o gal pieš.
Sustojau kitoje gatvės pusėje. Gatvėje tamsu, nedegė jokie žibintai, o ir pačio Tailerio namuose nedegė jokia šviesa.
- Jis vyturys, kad tamsu? - kilstelėjo antakį Lukas. Stebėjau jo namus per šoninį stiklą. Mano galvoje ėmė tvinkčioti. Jis stiprėjo. Bandžiau susikaupti, bet nepavyko. Girdėjau šnabždesį, tačiau jis vos girdėjosi. Gerklėje jaučiau menką dusinimą, rankos buvo nutirpusios. Papurčiau galvą. - Tau viskas gerai? - susiraukė Lukas.
- Nežinau, - nesupratau pati. Išlipau iš mašinos. Lukas pagriebė ginklą ir užtaisydamas jį patraukė paskui mane. Dusinantis skausmas vis stiprėjo mano gerklėje. Oda tarsi degė, lyg kas nors būtų apvyniojęs virve mano gerklę. Paskambinau į Tailerio duris. Mudu su Luku laukėm, bet niekas neatidarė. Lukas prasibrovė pro mane ir priglaudė ausį prie durų. Tyla. Jis nulenkė durų rankeną, tačiau šios užrakintos.
- Jaučiuosi, kaip Džeki Čenas iš filmo "Smokingas" - pratarė Lukas. Jis užsimojo koja ir visa jėga išspyrė duris.
- Dabar suprantu kodėl Reila net nežiūri į tave, - atsakiau. Jis sužiuro į mane. Pervertė akis.
- Jei būsiu neteisus pastatysiu tau pietus, - patikino jis. Praėjau pro jį. Pirmo aukšto koridorius buvo tamsus ir tylus. Sklindo keistas kvapas. Eidama kažką paspyriau. Lukas uždegė šviesą. Koridoriaus gale gulėjo keli suglamžyti piešimo lapai. Lukas apžiūrėjo virtuvę. Mudu pamatėm šlamštu nukrautą valgomąjį. - Persigalvojau pastatysi man, - nuleidęs ginklą pasitaisė Lukas. Virtuvė sujaukta. Atrodo čia niekas negyvena jau keletą dienų ar net savaičių. Neplauti indai, sugedęs maistas, sulaužyti pieštukai ir sudrąskyti popieriaus lapai. Lukas apžiūrinėjo stalą, kol galiausiai suėmęs kėdę atsuko prieš mane, pirštu parodydamas į žymes ant kėdės atlošo. Jos buvo panašios į gilius peilio įbrėžimus.
Patraukiau link laiptinės į viršų. Čia taip pat tylu ir tamsu. Kur jis? Atidariau vonios duris, bet nieko nebuvo. Mano galva be paliovios tvinksėjo, o gerklę maudė iki sunkaus atsidusimo. Pabeldžiau į Tailerio kambario duris. Čia buvau tik kartą, kai padėjau jam pasimokyti, tačiau puikiai atsimenu kas ir kaip. Jo kambarys skendėjo tamsoje, bet mano skausmas pasidarė nepakenčiamas.
- Taileri? - suinksčiau. Sugraibaliojau jungiklį ir įjungiau šviesą. Išvydus kraupų vaizdą ėmiau rėkti. Susiėmiau už gerklės, o tada už burnos. Staigiai traukiausi atgal. Mane sugavo Lukas.
- Kas yra? - supanikavo jis. Nieko nepratariau. Lukas paleido mane ir dirstelėjo pro duris. Pats užrikęs atšoko. - O, Šventoji karve! - Lukas nenorėjo leisti žiūrėti. Jis pastebėjo kažką keisto, nes jo veidas perbalo. Ranka patraukęs striukės kampą susiraukė.
- Tu tai jautei. Visą laiką, - ant mano kaklo buvo ryški smaugimo žymė. Tailerio nebuvo, tačiau jo ir nereikėjo. Kambarys buvo pilnas lavonų. Trys jauni studentai pasmaugti su virve ir pakabinti ant kablių įtaisytų lubose. Jie kabėjo it pakaruokliai. Gerklės užsmauktos storomis virvėmis, rankų riešai raudoni ir nutrinti, rankos nusvirusios. Akys atmerktos ir išsigandusios. Tie vaikinai man buvo matyti.
- Aš žinau juos, - prisiminiau. Lukas nesuprato. - Pažįstu juos. Po paskaitos prieš kelias savaites ėjome namo. Šie vaikinai yra futbolininkai. Jie tą dieną įžeidinėjo Tailerį, - nejučia pravirkau. - Ne, Taileris negalėtų, - negalėjau patikėti. To negalėjo būti. Prisiminiau dar šį bei tą.
"- Taileri! - jis nesiklausė, tik bandė visais būdais atgauti kuprinę. Staiga plyšo paskutinės kuprinės siūlės. Ne kartą jam liepiau nusipirkti naują. Viskas pažiro ant žemės. Visi daiktai, pieštukai, rašikliai, piešiniai. Jis pripuolė juos rinkti, o aš padėti. Kol jis rinko reikmenis aš suėmiau jo piešinius. Keletas jų pasirodė tikrai labai žiaurūs ir sadistiški. Pakilau nuo žemės ir vis dar žvelgiau į piešinius. Vienas jų buvo nupieštas kaip trys pakaruokliai. Prie medžio su virvėmis už kaklo. Taileris ištiesė ranką, kad atiduočiau".
- Kamila, - pabudino mane Lukas pats stovėdamas priešais lavonus, tačiau žvelgdamas į sieną. Nenoromis atsistojau šalia. Perbalau. Ant dažytos smėlio spalvos sienos buvo kruvinas užrašas.
- Skola per didelė ir nėra jos kaip užmokėti, - perskaitė Lukas.
- Taileris ne toks. Turi būti kažkoks logiškas paaiškinimas, - supanikavau.
- Jei pakarti studentai yra logiškas paaiškinimas, o Taileris ne beprotis, tai aš tada balerūnas, - bejausmiškai užgiedojo Lukas. Buvau be žado. - Lavonai kelių dienų ar net savaičių senumo, Kamila, tu nori dar logiško atsakymo? - pasibaisėjo jis. - Jis maniakas, - susinervinęs užriko.
- Jis įklipęs bėdoje. Taileris ne žudikas, - atrėžiau.
- Tikrai? - piktai nusijuokiau. - Tai Kanimų šokis ratu tebuvo geras Helovyno pokštas? Arba pakaruoklių piešinys, kurį pati sakei, kad matei? Tai logiška? Jis žudikas, Kamila, tokius ne pasodinti, o išgaudyti ir mirtinai sušaudyti, - rėkė jis. Neturėjau jam ką pasakyti. Pykau visa širdimi nesuprasdama, kas vyksta, bet mano nuojauta sakė, kad Taileris buvo pakištas. Kietai sučiaupus lūpas nežymiai linktelėjau jam.
- Tu toks pat kaip Reivenas. Jums tik žudyti, - paniekinančiai atkirtau. Patraukiau link laiptų, nes man jau buvo bloga nuo šio vaizdo. Rasiu Tailerį pati. Ir jei reikės ištrauksiu jį taipogi pati.
- Kamila, palauk, - besivydamas užriko Lukas.
- Atstok, Lukai, - supykau. Lukas ketino mane pagriebti už rankos, tačiau staiga jį kažkas pastūmė ir nusviedė ant laiptų. Lukas neatlaikė pusiausvyros ir nusirito laiptais išsitiesdamas palei mano kojas. Jis sudejavo, o aš pakėliau ašarotas akis į viršų. Mano veidą apėmė baimė. Ėmiau trauktis link paradinių durų, bet į kažką atsitrenkiau. Nurijau sunkiai susikaupusį gniutulą gerklėje ir atsisukau. Puoliau atgal. Tiek ant laiptų ir tiek arti manęs stovėjo kažkokie baisūnai. Lukas nesugebėjo atsikelti. Šie padarai neturėjo akių. Jie neturėjo veido. Jų kūnas ir veidai, rankos buvo apsiraizgiusios gyvatės. Gyvos ir šlykščios juodos gyvatės: kobros, žalčiai, angys, o kas svarbiausia per visą kūną šliaužiojo smauglys. Įsitempiau. Lukas vos ne vos atsikėlė. Svaigstančia galva garsiai suriko pats išsigandęs priešų.
- Kas per...? - paklaiko jis. Ieškojo ginklo, bet šis buvo dingęs. Padarai skleidė baisius garsus susimaišiusius su gyvačių šnypštimu.
- Dabar praverstų ta logika, - sušnabždėjo Lukianas. Perverčiau akis. Nebuvo kaip pabėgti. Mudu įstrigome. Lukas bandė pasipriešinti. Metė po ranka pasitaikiusį šviestuvą. Padaras jį nusviedė į šoną. Antras padaras nušoko nuo laiptų ir griebęs mus abu sviedė į skirtingas kambario puses. Aš trenkiausi į koridoriuje stovinčią spintą, o Lukianas į sieną, kurioje buvo įmontuoti kažkokie kabliai ir lentynos. Abu vienu metu parkritom žemėn. Skausmas nusirito per visą kūną. Lukas pasiuto. Jis atsiklaupė ant žemės ir ištarė.
- Per daug nebausk mano brolio, - paprašė jis. - Reivenas geras žmogus, - liūdnai patikino Lukianas. Nesupratau apie ką jis kalba. Lukas netvirtai atsistojo ant kojų, giliai įkvėpė ir atsitraukęs striukę suėmė rudo, panašaus į monetą medaliono raištelį. Staigiai nutraukė ir nuleido palei žemę. Mano ranka degė skausmu, bet nepajėgiau nuleisti akių. Sunkiai atsirėmiau į sieną. Netrukus Lukiano akys virto ryškiai juodomis, be baltymo it kokio demono. Nuo rankų ir pečių ant žemės krito juodos plunksnos. Jo pirštų nagai pailgėjo dvigubai, trumpai apkirpti rudi plaukai greitai ataugo ir siekė ausis. Ant jo smakro atsirado maža barzdelė. Jo juodos akys pažvelgė į mane. Mane pasiglemžė baimė. Luko veido bruožai buvo dvigubai ryškesni. Ant veido jis turėjo keistų randų ir net įbrėžimų, kurių niekada neteko matyti. Jo lūpos sušnypštė ar sukrankė neaiškius žodžius. Abiejų padarų akys nuslydo Lukiano pusėn. Jie kalbėjosi. Gyvačių apsupti padarai kalbėjosi su Luku. Nors nieko nesupratau, bet sprendžiant iš Luko mimikos jie nepasakė nieko, kas išties suteiktų mums naudos. Jiedu priėjo arčiau Lukiano. Šis dar kartą suknarkė. Dabar supratau iš kur tas garsas. Jis buvo toks pažįstamas.
- Varnas, - tyliai sušnabždėjau. Nežinojau ar baisėtis ar gėrėtis, pykti ar bijoti. Tačiau tarp viso to nuoširdžiai maldavau, kad Lukas išgyventų, kad jam viskas būtų gerai. Deja, mano norai dažnai neišsipildo. Lukas buvo pagriebtas už striukės ir visa jėga iškeltas virš lubų. Jam buvo sunku kvėpuoti. Atrodo tai jaučiau. Jo kvėpavimą. Gerklė džiūvo, bet jaučiausi mąstanti ir kurianti planą kaip nuvaikyti tuos padarus. Jaučiau Luko priešmirtinę būseną ir negalėjau jam padėti. Ne, to negali būti. Staiga Lukas sugriebė nagais vienos gyvatės galvą ir sugrūdo visus nagus į jos akis ir šnerves. Kobra cypė iš skausmo. Ji puolė žemyn. Tačiau Luko siekė visas žaltys.
- Kamila, nevesk manęs prie mirties. Aš per didelis šiknius, kad mirčiau, - suskėlė jis. Antras padaras sužiuro į mane. Lukas suprato. Staiga jis pavirto į juodą it smala varną ir apskrido pusę kambario. Jei nežinočiau, kad tai jis sakyčiau, kad Merlokas. Žalčiui neteko sugauti Luko. Padarai traukė link manęs, tačiau čia greitai pusiau žmogumi pavirtęs atsistojo Lukianas. Jis užsimojo kumščiu padarui į nosį. Spyrė iš kojos ir tuo pačiu nutraukė vienai gyvatei galvą. Iš baisinio skausmo ir įsiučio padaras užsimojo ir nespėjus Lukianui pasitraukti jis nubloškė jį į sieną. Lukas sunkiai nuvirto žemėn ir suaimanavo. Padarai artėjo link manęs. Jiems reikėjo manęs. Ir tada pasigirdo melodija. Tokia aiški ir pikta, audringa ir kviečianti popietinio miego. Tai buvo smuikas. Tarpduryje stovėjo nematytas šviesiaplaukis vaikinas. Jo rankose kilnojosi plona dirigento lazdelė. Kita ranka petimi prirėmęs laikė tamsiai rudą smuiką. Jo akys žibėjo ryškiai raudonai it du įstatyti rubinai. Jo muzika pasakė viską. Lukas vos ne vos pakėlė galvą ir perbalo. Niekaip nesupratau, kas jis toks, bet ta muzika... To natos ir susikaupimas. Mozikas. Kastoras. Jis laisvas. Padarai ėmė klykti, gyvatės šnypštė ir kaišiojo savo trišakius liežuvius. Sėdėjau nejudėdama. Mano akys negalėjo net mirksėti. Kastoro muzika sustabdė padarų puolimus ir juos sutrikdė. Galiausiai padarai sukryžiavo rankas ant kūnu besirangančių gyvačių ir tiesiog išnyko. Su jų dingumu Kastoro muzika buvo baigta. Daugiau nepasigirdo jokia nata. Jis nuleido smuiką. Jo akys virto ryškiai mėlynom it koks vandenynas, veido bruožai sušvelnėjo. Jis ištiesė man ranką, kad atsikelčiau. Delsiau. Jis stebėjo mane nieko netardamas, lyg kažko laukdamas. Pasigirdo kaukštelėjimas. Pasukau galvą ir išvydau Luką rankoje laikantį užtaisytą ginklą. Jis buvo nusitaikęs tiesiai į Kastoro smilkinį. Kastoras patraukė ranką nuo manęs ir išsitiesė visu ūgiu.
- Šeimininke... - lyg prasikaltęs pratarė jis. Kito Luko ranka laikė medalioną. Jis vis dar buvo pusiau gilioje transformacijoje. Jo akys buvo tokiame pyktyje, kad pyktis net nevertas vadintis pykčiu.
- Kas tave paleido? - paniekinančiai paklausė jis. - Ar tai buvo Reivenas? Ar jis rado būdą?
- Šeimininkas nepamena? - suraukė šviesius antakius jis. Lukas sutriko. - Šeimininkas užrakino Geidulio nuodėme. Jis ją išpažino.
Luko akys persimainė. Kastoro rimtą veidą papuošė klastinga šypsena. Lukianas nenoromis nuleido ginklą.
- Taip jau geriau, Lukai, - mirktelėjo Kastoras. Jo balsas pasikeitė, manieros ir pagarbus elgesys taip pat. Jis suraukė nosį. - Ar čia yra lavonų? - atsisukęs į mane paklausė jis. Nedrąsiai linktelėjau jam. Jis kietai suspaudė lūpas. Kiek pamąstė ir patraukė link laiptų. Susiraukus stebėjau šį keistą vaikiną, rankoje laikantį smuiką ir lazdelę. "Jis visada suras savo šeimininką" - Reiveno žodžiai skambėjo it gerai žinoma melodija. Atsisukau į Luką. Jis iš lėto užsidėjo medalioną, surišo jį mazgu. Jo rankos nusviro palei šonus, pirštai gniaužėsi į kumščius. Jo veido bruožai sugrąžino senąjį Luką. Plaukai sutrumpėjo, išnyko randai, įbrėžimai, barzdelė ir juodos akys, plunksnos liko tik tos, kurios voliojosi po jo kojomis, nagai sutrumpėjo, o Luko emocijos nuslūgo. Vis galvojau apie raktą "Geidulio nuodėmė". Tada supratau. Kažkas vyko tarp jo ir Reilos. Niekam kitam taip nejaučia geismo kaip Reilai.
- Lukai...
Jo pakelta ranka sustabdė mano žodžius. Jis papurtė galvą.
- Padarei klaidą, Kamila, Krisai niekada neatneša laimės, - tyliai pasakė jis. - Sielvartas ir klaidos. Mus lydi nesėkmės, - Lukas praėjo pro mane. Nieko nelaukęs išėjo į tamsą. Tailerio namai buvo išdaužyti, viršuje trys lavonai ir kalinys vardu Kastoras, kuris turi paranormalių galių, kuris yra siaubingas velnias lemūras. Jaučiau Luko priešmirtinę būseną. Mane lydi prakeiksmas. Jis lydi. Mirtis ant kiekvieno kampo ir su sekundėmis ji artėja.

t5