Mirtininkai (BAIGTA)

XIII DALIS

13 DALIS

Maja

Skaitinėjau "Iš Šviesos, per Šešėlius į Tamsą" knygą. Jei Kamila nieko manęs neklausinėjo, tai vadinasi nieko nežino ir šios knygos jai neteko matyti. Vienas vienintelis skyrelis, kuris man suteikia pakankamai informacijos, bet ne tiek, kad viską pilnai išmokčiau. Legendoje pasakojama, kad Krisai ir Lankasteriai nuo amžių pradžios kovoja tarpusavyje. Domiuosi tuo pakankamai ilgai, dar prieš susipažįstant su Kamila. Man nepatinka nuo jos slėpti paslaptis. Būtent todėl atsiskyriau nuo šeimos, kad netektų jiems aiškintis, nes dėl šios manijos, taip pavadino mano tėvas susipykau su visa šeima. Plius, be šių bėdų mano tėvas neprisiima visiškos globos už mane ir mano brolį, todėl jis stengiasi prisiteisti iš jo visus pinigus, kuriuos jis mums buvo kada nors skolingas. Tiesa, nustojau su juo bendrauti taip pat. Gal taip ir geriau. Stengiuosi nebesikišti į visa tai. Vis dar ieškausi darbo, kad išsilaikyti bendrabutį ir sumokėti už mokslus. Naršiau internete Graikų Dievų tema... Kažkas subaladojo į duris. Nepatenkinta atsidusau. Įsispyriau į šlepetes ir nepatenkinta pradėjau bambėti.
- Kamila, po šimts... - atidarius duris užsičiaupiau. Tarpdury stovėjo mano seniai matytas brolis. Paskutinį kartą mačiau jį prieš dvejus, gal trejus metus. - Ką čia darai, Aiva?
- Galiu užeiti? - pasiremdamas į durų staktą paklausė jis. Kurį laiką stebėjau jį, bet tada supratingai praleidau jį pro save. Įėjęs apsižvalgė ir prisėdo ant Kamilos lovos. Pasidairius koridoriuje uždariau duris ir atsisėdau priešais jį. Aivos akys nuklydo ties mano pašonėje gulinčia knyga. Staigiai užverčiau ją ir užmečiau anklodės kampą.
- Na?
- Neblogai įsikūrus, tačiau žinant tave ankštos vietos ne tau, - pakomentavo jis. Perverčiau akis.
- Man nekapsi pinigai į banko sąskaitą, pameni? Atsiribojau nuo to, - susidėdama rankas ant krūtinės pareiškiau jam.
- Suprantu, kad nenori su manimi kalbėtis šia tema, bet...
- Aiva, ne. Neprašyk manęs. Nesiterliosiu su tėvu. Turiu pakankamai bėdų ir be šio šeimyninio sąmokslo, - pakilau nuo lovos. Mačiau, kad brolis nepatenkintas. Tyloje mudu griežėm dantim.
- Matau, kad nemetei Lankrisų manijos, - sudvejino jis.
- Ir tu puikiai žinai kodėl. Aiva, tai rimta. Per pastarąsiąs savaites mirė du žmones. Aš vienintelė nepasidaviau išsiaiškinti tiesos. Aš ją išsiaiškinsiu, - dėsčiau.
- Gerai. Nekontroliuosiu tavęs dėlto. Aš čia tam, kad pasakyčiau jog prisiteisiau iš tėvo ne vien pinigus, - jis ištraukė kažkokį sulankstytą dokumentą ir numetė jį ant mano lovos.
- Kas čia? - suabejojau.
- Mūsų naujieji namai.

Lukianas

Sėdėjau tėvo bibliotekoje, darbo kambaryje ir skaičiau. Prisipažinsiu tai ne kasdieninė mano veikla. Tiesą pasakius nekenčiu skaitymo. Nesu koks nors romeo ir niekada neketinu juo būti. Tačiau, kad ir kaip bebūtų knygos vertingesnis daiktas nei visagalis internetas. Čia daug rašoma apie mūsų rūšį. Tėvas baisus knygų kolekcininkas, kaip ir mudviejų su Reivenu motina, bet... Čia buvo rašoma kada ir kokie padarai stipriausi, kaip tai veikia mus ir visus gyvuosius, kada esame silpniausi. O silpniausi mes esame Helovyno metu, kuris artėja ne dienomis, o valandomis. Tą valandą geriau būti namuose, sėdėti šaltyje ir nieko nedaryti arba mano atveju daug gerti. Numalšinu įtampą. Nekenčiu Helovyno. Pati šūdiniausia šventė. Stipriausi esame kalėdų išvakarėse ir geriau nežinoti kodėl. Tiesa, buvau ne vienas. Kad ir kaip nekenčiame vienas kito, bet prie Maiklo įsivėlę abu. Kažin kaip tas numirėlis laikosi? Palikau jį ant operacinio stalo. Reila stovėjo ant kopėčių ir dairėsi po knygų lentynas. Nors ir buvau susikaupęs ties knygos turiniu, bet mintys ir akys krypo kitur. Negalėjau prikandęs lūpos nepažvelgti į ją. Tokia pikta ir laukinė, bet graži, labai graži. Tie gražūs tamsiai šokoladinės spalvos plaukai, tas dailus užpakalis.
- Štai žiūrėk, - atsisukus prabilo Reila. - Nors tavo tėvukas knygą nukišęs tolyn, bet niekur nedingus, - palipėjo keliais laiptais žemyn ir nutrenkė knygą palei mano akis. Negalėjau nežiūrėti į ją. Reila spragtelėjo pirštais. - Pragaras kviečia Luką, - nepasitenkinus užriko ji ir aš atsitokėjau.
- Atleisk. Kur baigėm? - sutrikau. Reila nušoko nuo kopėčių ir pasilenkus atvertė knygą, rankomis pasiremdama į stalą ir plaukus užsikišus už ausies. Pirštu ėmė baksnoti į kažkokį padarą. Bandžiau susikaupti, bet negalėjau. Nužiūrinėjau ją ir kalbos tuom užsibaigia.
- Dėl Dievo meilės, Lukai, tu stuobrys, - iš knygos trenkus man per galvą užriko ji.
- Kas nepatinka? - pasikasęs pakaušį paklausiau.
- Tu. Tu mane siutini savo nemąstymu, - rankomis mosikuodama aiškino ji. Dieve, kaip dabar norėčiau ją išmaudyti šaltame vandenyje. - Kai baigsi gyventi savo Lukianiškame pasaulėlyje tada pasivysi mane, nes neketinu čia ilgiau tūnoti. Einu į Kornelį ir apieškosiu Maiklą, - užrietė nosį ji ir išėjo. Bent kartą mane pasiekė naujos mintys. Ir man jos nepatiko. Norėjau ją pabučiuoti.

Kamila

Sėdėjome su Taileriu kavinėje. Šiandien oras šiltesnis, rudeniškesnis. Taileris parodė kitus savo piešinius. Jis, kaip aiškino piešia mitologines būtybes, Dievus ir, pagrindas yra Egiptiečiai. Jo užsiėmimas tikrai įdomus. Be to, jis labai gražiai piešia.
- Tai kodėl tu Kornelyje, o ne menų studijose? - užgerdama kavos paklausiau jo. Taileris rinko piešinius.
- Nežinau. Ko gero dėl to, kad tėvai to norėjo. Architektūra ne mano sritis. Noriu mesti, bet bijau jiems pasakyti, nes kaip žinia mano šeimoje pykčiai labai populiarūs.
- Negi jie neleistų tau studijuoti, ką nors kitą?
- Kamila, tai, ką aš mėgstu ne visi gali suprasti. Tai labiau vieno, asmeniškas darbas, veikla, kurią aš myliu. Tai parodo, kas esu, kuo noriu būti. Visas šis paviršutiniškas mokslinis studijavimas man yra niekas.
- Svarbiausia žinai, ko nori. Džiaugiuosi, kad neapleidi savo mėgstamos veiklos, - nudžiugau.
- O tu, - kreipėsi jis. - Savo noru čia ar kieno nors kito?
- Buvau nusprendus, kad eisiu tėvo pėdomis, bet dabar...
- Dabar nesi tikra? - nusijuokęs kilstelėjo antakį jis. Linktelėjau. - Kas pasikeitė?
- Nežinau, - sutrikau. - Pastarieji įvykiai mane trikdo. Nežinau nei ko noriu, nei kas esu. Pasimečiau, - pasiteisinau. Taileris linktelėjo. Staiga iš niekur nieko pasirodė Reivenas. Patikrinau telefoną, bet jis nei skambino, nei rašė. Pamatęs mane su kitu suirzo? Ar jis pavydi? Mudu net nedraugaujam, tik... Kvailiojam? Nežinojau kaip tai paaiškinti. Reivenas nepatenkintas atėjo iki mūsų, rankas susikišdamas į striukės kišenes.
- Reivenai? Ką čia veiki?
- Neprisiskambinau tau. Pamaniau, kad kas nutiko, tad atvažiavau.
- Čia Taileris, - pristačiau Reivenui, bet šis nei nekreipė į jį dėmesio.
- Žinau, kas jis toks, - patvirtino Reivenas. - Važiuojam? - nepatenkintas paklausė jis. Stengėsi to nerodyti, bet jo balse skambėjo ta nemaloni gaidelė. Pažvelgiau į sumišusį Tailerį. Jis staigiai ėmė rinkti visus piešinius. Reivenas stebėjo juos. Jo akys lakstė nuo vieno piešinio prie kito. Sumokėjau už kavą.
- Atleisk. Tavo draugas teisus. Buvau pamiršęs, kad turiu ir pats reikalų. Gal kitą kartą pratęsim? - paklausė jis. Nusišypsojus linktelėjau. Nusileidau laiptais žemyn ir ėjau paskui tylintį Reiveną.
- Gal gali paaiškinti, kas tai buvo? - sustojus paklausiau jo. Jis nesiklausė. - Reivenai, - kreipiausi. Jis sustojo ir atsisuko į mane.
- Tiesiog lipk į mašiną, - paliepė jis. Nepajudėjau iš vietos. Reivenas lėtai atsiduso ir nužvelgęs aplinką pasirėmė į mašinos stogą. - Prašau, - švelniau paprašė jis. Daugiau neklausinėjau jo. Paklusau jo prašymui ir įlipau.

Lukianas
Kai praėjo "kvailumo valandėlė" pasivijau Reilą. Merloko pagalba atsidūriau Kornelio pagrindiniame aukšte. Nebūčiau supykęs, jei Merlokas būtų leidęs ateiti į tikslesnę vietą. Nusileidau milijonu laiptų žemyn ir pasiekiau niekam tikusį, niekam nereikalingą, visų užmirštą seną, kaip marą labaratorį rūsį. Tačiau man atėjus supratau, kad kažkas ne taip. Netoli savęs, ant žemės kažką rinko Reila. Ji pažvelgė į mane susirūpinusi. Jei laukiniškumas baigėsi, tai popieriai prasti. Apsidairiau po laboratoriją. Čia dauguma daiktų buvo suversta. Suraukęs kaktą nusikeikiau. Praėjau pro klūpančią Reilą ir nužvelgiau tuščią, kruviną operacinį stalą. Pasiremiau rankomis į ledinį, metalinį paviršių. Ėmiau garsiai šnopuoti.
- Ne, ne, ne, ne. Negali būti. Reila... - pasisukau į ją.
- Juk sakiau tau, - kimiai prabilo ji. Susiemiau už galvos ir iš pykčio pagriebęs kėdę paleidau ją į kolbų pridėtas lentynas. Pasigirdo siaubingas triukšmas. Reila atsisuko.
- Lukai, raminkis, - padėjus ant staliuko kulkas užriko ji. - Sakiau, kad nereikia jo čia palikti. Sakiau, kad viskas nesibaigs geruoju, - sutrikusiu balsu kartojo ji. Daužiau stalą kumščiais suvokdamas, kad suklydau palikdamas čia negyvo Maiklo kūną.
- Po velniais, - užrikau. - Jis negali. Tai ne Reivenas. Tai ne Reivenas, - neigiamai kartojau ir kartojau.
- Kas daugiau žinojo apie šią vietą?
- Tai ir yra, Reila, - sutrikau. - Niekas nežinojo. Niekas, išskyrus mūsų šeimą.