Mirtininkai (BAIGTA)

IX DALIS

9 DALIS

Kamila

Bėgau pro parką atgal į bendrabutį. Man pakako kiek pamačiau. Daugiau matyti nenoriu. Daugiau nenoriu matyti Reiveno. Kažkas pagriebė mane už riešo ir atsuko prieš save.
- Kamila, prašau, leisk paaiškint, - pasivijęs bandė kalbėti Reivenas. Bandžiau ištraukti ranką, bet jis neleido, tik tvirčiau suspaudė riešą. Mano akys skendo ašarose.
- Reivenai, tu mafijozas, - drebančiu balsu pratariau. Jis sulaikė dar stipriau mane.
- Ne, Kamila, aš tau nieko nepadarysiu, - maldavo jis. - Leisk paaiškinti ir tu viską suprasi, - liūdnai šypsojos jis. Susiraukus ir tuo pačiu sutrikus stebėjau jį, bet tos akys... Nusukau savąsiąs.
- Ketinai jį nušauti? - paklausiau. Tikėjausi, kad jis paneigs, kad kažkaip atsakys, bet Reivenas nusuko akis į medžio pusę. Pabandžiau dar kartą ištraukti ranką. Jis vėl ruošėsi ją sulaikyti, bet užsimojus trenkiau jam antausį. Reivenas nusuko veidą visiškai nesusiimdamas už skausmingo skruosto. Traukiausi atgal, o jis tylėjo.
- Pamiršk, kad išvis egzistuoju, - su panieka atšoviau. Apsisukau ir pasileidau greitu žingsniu eiti per parką tiesiai pas Mają į šiltą bendrabutį.

Reivenas

Kad būtų paprasta ją pamiršti. Stebėjau ir saugojau ją septynerius metus, nes be proto ją myliu. Vos tik pabandžiau užsitarnauti jos palankumą, jos pasitikėjimą suklydau. Atsirėmiau į tvorą ir giliai įkvėpiau. Nepamiršiu jos. Aš viską sutvarkysiu. Aš ją susigrąžinsiu. Susigrąžinsiu, nes noriu, kad ji būtų tik su manimi. Ji manęs nepamirš. Suvibravo mano vidinė striukės kišenė. Nepatenkintas išsitraukiau telefoną ir atsiliepiau. Skambino Reila.
- Dar kartą įrodei, kad gali būti geras žmogus, - ištarė balsas anapus telefono galo. Linktelėjau.
- Įrodžiau, - dairydamasis po aplinką atsakiau. Reila padėkojo ir baigėm pokalbį. Taip įrodžiau, kad net širdis baigia supūti tarp kaulų ir sąnarių.
Grįžau namo. Numečiau ant baro užtaisytą ginklą ir įsipyliau gert. Sakiau baigsiu gerti, bet dabar kritinė būklė. Užsiverčiau stiklą iki pat dugno ir įsipyliau dar. Atėjau į svetainę. Čia palei rūgstantį židinį pinigus skaičiavo Reila. Pamačiusi mane nusišypsojo ir paskubom baigė skaičiuoti likusias pinigų krūvas.
- Ko be nuotaikos? Juk sugrąžinai man pinigus, - nudžiugo ji, bet greitai nutilo, kai pamatė mano sumautą nuotaiką, kuri tiesiog spindėjo mano akyse, lūpose ir jausmų skęstančioje širdyje.
- Sakykim, kad pagerindamas tavo gyvenimą sušikau savąjį, - suirzau ir visu svoriu kritau į krėslą priešais akmeninį, degantį židinį. Reila sudėjo visus pinigus į krūvą. Šiek tiek atskaičiavus pamėtėjo man į kitą pusę stalo.
- Procentai už pagalbą, - atsakė ji.
- Turiu daugiau pinigų nei galiu išleisti, - subambėjau. - Pasilik.
- Gerai. Klok, kas nutiko, - susidėjus rankas ant krūtinės neiškentė ji.
- Ant ledo likau, - atsakiau. - Susitvarkysiu, - pridūriau.
- Juk turi būti kažkas kuo galiu padėti.
- Taip, gali. Nesusidėk su visaverčiais, arogantiškais, kvailais, pasitikinčiais savimi asilais, - patikinau.
- Nagi, Reivai, - nutęsė ji. - Tai dėl jos? Dėl tos merginos? - klausiamai spėliojo ji ir atsikėlus nuo sofos atsisėdo man ant kelių. Atėmė gėrimą ir užsivertė jį. - Galiu padėti. Tik pasakyk, ką padaryti ir padarysiu. Jei reikia mergaitiškai pakalbėsiu.
- Ji ne šiaip mergaitė, - užsisvajojęs pratariau. - Ji kažkas, kas mane veda iš proto, kas verčia būti šalia.
- Reivukas įsimylėjęs, - nudžiugo ji ir pasiekus brendžio butelį pripylė naujai.
- Ką švenčiam? - grįžęs laimingas skėstelėjo rankomis Lukas.
- Pralaimėjimą, - rūsčiai žvelgdamas į ugnį atšoviau.
- Neįprastas gėrimas, - nusprendė Lukas. - Prisijungsiu, - pasisiūlė.
- Išnyk, Lukianai, erzini visus pasaulio paukščius, - suurzgė Reila. Net tai manęs nepralinksmino. Lukianas atsisuko ir suraukęs antakius parodė Reilai liežuvį. Ši pasišlykštėjo.
- Vieną paukštį vis dar vedu iš proto, - mirktelėjo jis. Reila atsiduso ir parodė vidurinį pirštą. Lukianas užpyko.
- Atsiimsi, - paaiškino jis ir išmaukė viską, ką beturėjo.
- Prasmek skradžiai, - pasiūlė ji.
- Tik po tavęs, - meiliai atsakė jis.
- Nešdinkitės abu, - pasiūliau jiems. Lukianas pripratęs prie to, o Reila suprato kodėl, tad pykčių nebuvo. Abu išėjo ir paliko mane vieną su siaubingu klausimu galvoje. Kaip susigrąžinti Kamilos pasitikėjimą?

Kamila

Nepasakojau Majai, kas nutiko. Grįžusi puoliau lovon ir nusukau akis į sienos pusę. Užmigau su visais drabužiais, o rankas pasidėjau po galva, nors pagalvė dabar būtų kur kas minkštesnė. Mintys vis skriejo nuo sužeisto vaikino prisispaudusio prie sienos, nuo šalto, mirtinai sužeidžiančio ginklo iki rankų, kurios neseniai šildė manąsiąs, iki Reiveno. Tą kartą jis žvelgė į mane pasimetęs, kažkiek sutrikęs ir nieko neneigiantis. Jis slėpė savo agresiją, bet nepaneigė to, kas galėjo būti tikra nesąmonė. Ne, tai buvo visiška sąmonė. Mano akys regėjo jo agresiją. Nei nesiklausiau jo pasiaiškinimų. Tik dabar supratau, kad Reivenas man patinka, kad jis visada priverčia susiimti, visada priverčia pažiūrėti į kitą pusę, kitomis akimis. Ryte prabudus radau Majos paliktą kavos puodelį, o po juo trumpą, vos kelių žodžių raštelį "Dar pasikalbėsim". Nenoromis praleidau pirmą rytinę paskaitą. Pusę dienos rankoje laikiau telefoną. Vis įsijungdavau žinučių funkciją, vis išjungdavau. Vaikščiojau žingsniu į priekį dviem atgal, kol kažkas pabeldė į duris. Nušlepsėjau kambarinėm šlepetėm ir atidariau.
- Kurios sakinio dalies "Pamiršk, kad egzistuoju" tu nesupratai? - pyktelėjusi paklausiau priešaky stovinčio Reiveno. Vaikinas vieną ranką laikė už nugaros, bet, kad nekiltų abejonių jis ją ištraukė. Reivenas laikė raudoną rožę.
- Tai, kad negaliu. Nemoku. Nebandžiau, - prisipažino jis ir kreivai, bet nuoširdžiai nusišypsojo. - Noriu tau parodyti, kad nesu blogas. Noriu parodyti, kur gyvenu ir koks esu, ką veikiu, kuo užsiimu ir kad tai nėra blogai.
- Ginklu nusitaikyti į žmogų nėra blogai? - primerkiau akį.
- Ne, ne tai. Tas tipas buvo skolingas mano draugei, kuri prieš kelias dienas atvažiavo paviešėti pas mane ir mano brolį. Ji paprašė manęs išmušti skolą. Jis tiesiog jos buvęs vaikinas ir labai smarkiai jai įsiskolinęs.
- Ketinai jį nušauti? - abejodama paklausiau. Jis tylėjo. Nieko nelaukus uždariau duris, bet Reivenas pakišo koją. Atidariau ir nutaisiau piktą veido išraišką.
- Kamila, prašau, - maldavo jis. - Leisk man tau parodyti. Šiandien. Dabar pat, - įteikdamas man į rankas gėlę paprašė jis.
- Man paskaitos, - nerūpestingai atkirtau.
- Jei mano tėvo, tai pasikalbėsiu su juo. Pasikalbėsiu su visais. Kornelį pažįstu. Žinau ten visus dėstančius profesorius.
- Nereikia, - nusukau akis.
- Suprantu, kad tai, ką matei yra žiauru, bet aš ne toks. Neužsiimu tuo jau seniai. Tai daugiau mano brolio darbas. Tiesiog Reila nenori jo prašyti, - nepatogiai pasijuto jis. Nepatikėjau juo, bet jis neleido uždaryti durų. Ranka pasirėmė į staktą. - Jiedu turi ilgą ir nelabai gražią istoriją. Mudu pradėjom ją kurti taip pat. Nenoriu jos nutraukti, - paaiškino jis ir aš sutrikau. - Duok dar vieną šansą. Daugiau neprašau. Vieną, - pirštu parodė Reivenas. Tyliai atsidusau, nužiūrėjau rožę, o tada jį.
- Paskutinį, - pratariau. Reivenas linktelėjo. Pamerkiau rožę ir apsirengiau. Pagriebiau raktus ir telefoną. Užrakinau kambarį ir pasisukau į Reiveną. Šis nusišypsojo ir norėjo suimti mano ranką, ją susišildyti, bet tada jam gudriai parodžiau šiltas pirštines.
- Šį kartą turiu, kas mane šildo.
Visą kelią nepratariau nei žodžio. Tyloje ir visiškoje šilumoje tebemąsčiau apie mirusius žmones. Apie merginą, kurią nutrenkė sunkvežimis ir tą juodaodį vyrą nušokusį nuo parduotuvės stogo. Viena, iš pažiūros netyčinė avarija, tačiau kita - savižudybė arba tyčinis pasikėsinimas nužudyti, kas žinoma ir pavyko. Reivenas ramiai vairavo. Pats ilgai tylėjo karts nuo karto atsisukdavo į mane. Sekundę pažiūrėdavo ir vėl dėmesį sutelkdavo į tamsų kelio ruožą. Lauke jau buvo tamsu. Ruduo - šaltas ir tamsus metas. Šiurpus sezonas tiek gyviems, tiek mirusiems. Reivenas pasuko dešinėn. Čia driekėsi kita gyvenvietės pusė. Tamsoje nieko neįžiūrėjau, tad ir minčių nepavyko nuraminti. Mašina sustojo, Reivenas ištraukė raktus ir išlipo. Lipau ir aš, bet jis pirmas atidarė man dureles. Iš tiesų jo namą tikėjausi pamatyti kuklesnį, bet čia vaizdas buvo kaip gero turtuolio. Didelis kiemas, apšviestas naktiniais šviestuvais. Matėsi trinkelėm išdėstytas takas. Jo abiejose pusėse po mažas, prie žemės prigludusias lempas. Šalia namo garažas. Viskas puikiai suprojektuota ir apšviesta. Net ir tamsoje galima gyventi lyg dienoje. Reivenas paragino eiti, mat lauke šalta.
Įėjus vidun išvydau ilgą koridorių, nuklotą plonu, tamsiai vyšniniu kilimu. Čia sienos smėlinės ir daug paveikslų. Dešinėje didelė svetainė, o priešais ją, kitapus koridoriaus, kairėje platūs laiptai į viršų. Svetainė jauki. Baras kiek atokiau nuo kavos staliuko, supama kėdė palei langą. Toje pusėje, kur viskas buvo apšviesta židinio ugnimi stovėjo tamsiai rudi krėslai ir sofa su su tos pačioa spalvos pagalvėlėmis. Netoli juodas plokščiaekranis televizorius, paveikslai ant sienų. Šie buvo keisti. Kažkokie padarai, daug varnų pilnatyje. Buvo ir neapšviestoji svetainės dalis. Ten daugiau darbo kambario pusė. Visos sienos nustatytos knygų lentynomis su daug tomų. Nuo storiausių ligi ploniausių, spalvotų ir nespalvotų vienodai sustatytų pagal nugarėlės spalvą, aukštį knygų. Daugiau į dešinę didelis rašomasis stalas ir papartis už patogios kėdės. Dar buvo durys, bet spėju, kad tai virtuvė ar kažkas panašaus. Daugiau nesidairiau. Manau tai per daug įkyru. Namai skendo tyloje. Ko gero tušti ir čia esame tik mudu su Reivenu. Pasijaučiau nejaukiai vien apie tai pagalvojus. Nepažįstu jo, neperprantu jo, bijau jo, bet visvien esu čia.
- Na, kaip matai negyvenu kažin kur... - pildamas gerti nusišypsojo Reivenas.
- Tavo namas? - paklausiau.
- Mano šeimos, bet gyvename tryse. Tėvo namuose dažnai nebūna, tad liekam mudu su Lukianu. Na, žinoma dabar kuriam laikui apsistojusi pas mus Reila dėl kurios mudu ir susipykom, - patikino jis ir padavė atsigerti. Pats tikrai gėrė ne sultis ir ne arbatą.
- Gražūs paveikslai. Kolekcionuoji? - nužvelgdama koridoriaus sieną pratariau.
- Domiesi? - nusišypsojo jis. - Mano mama juos kolekcionavo, o dabar tai perėmė mano tėvas.
- Domiuosi ne pačiais paveikslais, o tai kas juose. Architektūra, - patikinau ir atsigėriau.
- Viršuje turiu daugiau. Nori pamatyti? - paklausė. Linktelėjau. Jis parodė, kur eiti. Užlipome plačiais smėlio spalvos laiptais. Jo tiesa čia paveikslų buvo daugiau. Iš lėto tyrinėdama paveikslą po paveikslo aš vyliausi rasti užuomeną, kuri leistų atsitraukti nuo Reiveno, nuo jo gyvenimo ir nuo jo šeimos. Deja, bet kartais norai nevykdomi. Jie kuriami kita linkme, kurios nepajėgiu sustabdyti.

ry": 0S