Mirtininkai (BAIGTA)

XXIX DALIS

29 DALIS

REIVENAS (REIVAS)

Paprastai aš kažką nuolatos veikiu, tačiau šį kartą sėdėjau virtuvėje su Kamila, Majos namuose. Mudu valgėm keptus vaflius. Tokias akimirkas dievinau labiausiai. Žinoma, tik ne tada, kai suskamba mano telefonas. Išsitraukiau vibruojantį telefoną ir dirstelėjo į ekraną. Kamila sužiuro į mane.
- Kas skambina? - paklausė ji, matydama, kad delsiu atsiliepti.
- Bėda, - patikinau ir nuspaudžiau žalią mygtuką "atsiliepti". - Taip, Lukai, - prakalbau įsikišęs pilną šokoladinio sirupo šaukštą.
- Reivenai, man reikia, kad atvažiuotum. Prisidirbau labai rimtai, - tyliai pasakė Lukianas. Susiraukiau ir padėjau šaukštą ant stalo, pagriebiau rankšluostį ir nusivaliau lūpas.
- Kur tu? - pakilau nuo kėdės.
- Mane suėmė. Už kažkokio Maiklo Kalvino nužudymą, - sumojo jis. Viskas aišku. Lukas improvizavo, apsimesdamas, kad Maiklo nepažįsta.
- Gerai. Neprisikalbėk. Tuoj būsiu, - paliepiau. Baigėm pokalbį.
- Kas nutiko? - sunerimo Kamila.
- Kai sakiau, kad skambina bėda, - prabilau. - Aš klydau. Skambino katastrofa, - suėmiau Kamilą už pečių ir prieš išeidamas pabučiavau ją į skruostą. - Greitai grįšiu, - patikinau. Kamila linktelėjo man. Pagriebiau koridoriuje kabėjusią striukę, apsiaviau batus. Girdėjau Mają šaukiant Kamilą. Kad ir kas, tai turės palaukti. Išėjau laukan. Mane pasitiko didelės, krentančios snaigės. Kiemas jau puošėsi baltu patalu, kas man labai nepatiko. Nemėgau žiemos. Bus greičiau, jei tiesiog nuskrisiu pas jį. Užsidėjęs juodas pirštines suėmiau medalioną ir nutraukiau jį nuo kaklo. Nepraėjo nei trys minutės, o aš virtau į varną. Pasijutau lyg būčiau Merloko kailyje.
Staigiai nušokau nuovados stovėjimo aikštelėje. Susitvarkiau, užsirišau medalioną ir pasitaisiau striukės apykaklę. Įėjau pro paradines duris. Prasilenkiau su dviem uniformuotais jaunais vyrais. Greičiausiai atlieka praktiką. Nuėjau į informacijos skyrių. Greitai išsiaiškinau, kur laikomas mano brolis. Mane palydėjo šviesiaplaukė, uniformą vilkinti jauna moteris. Padėkojau ir įėjau. Priešais mane su antrankiais surakintas sėdėjo Lukianas, už stalo storas, rimtu veidu, blogai nusiteikęs policininkas, o šalia jo stovėjo dar vienas.
- Sveiki, pareigūne, - pasisveikinau. Jis padavė man ranką. Aš klausiamai pažvelgiau į Luką. Šis apsimestinai gūžtelėjo pečiais. Vadinasi aš taipogi turėjau improvizuoti. - Kokiu pagrindu kaltinate mano brolį? - paklausiau.
- Lukianas Krisas įtariamas nužudžius ir užkasus Maiklo Kalvino lavoną Pelkių miškuose.
- Turite įrodymų? - paklausiau. Storasis policininkas atidarė pirmą stalčių ir palei akis numetė aplanką, kuriame įrėminti įrodymai.
- Vakar vakare gavome anoniminį laišką ir koordinates, kur buvo užkastas Maiklas Kalvinas, - paaiškino stovintis policininkas. Paėmiau įrodymus ir perskaičiau trumpą aprašą.
- Bet juk tai visiška nesąmonė. Jūs neturite teisės jo suimti. Nes visų pirmą nėra adresato.
- Tačiau yra lavonas, - patikino storulis policininkas.
- Apsurdas, - numečiau įrodymus. Lukas tylėjo. Jis vylėsi, kad aš viską sutvarkysiu.
- Ar galite pateisinti savo abejones? - paklausė. Greitai mąsčiau.
- Taip. Jis buvo su manimi. Neseniai grįžau iš Manhatano. Lukianas grįžo anksčiau, nes turėjo susitikti su savo mergina Reila, - melavau ir nusidėjau teisėsaugai. Luko akys išsiplėtė. Jis jau žiojosi kažką sakyti, bet mano žvilgsnis jį sustabdė.
- Ką veikėte Manhatane? - klausinėjo jis.
- Buvo mano tėvo draugo Marko svarbus labdaros renginys paremti jo įmonę, - nurijau seiles. Mano melas man jau nebepatiko.
- Ar galite duoti to draugo numerį? Mums reikia tvirto pagrindo, kad paleistume įtariamąjį.
- Žinoma, - išsitraukiau telefoną. Meldžiau Dievo, kad tas numeris suveiktų. Storasis policininkas davė lapelį ir aš užrašiau aštuonių skaitmenų numerį. Stovintysis policininkas iš karto pagriebė savo mobilų ir ėmė rinkti numerį. Šie du buvo ne iš kelmo spirti. Visi keturi tylomis laukėme, o aš jau baigiau negyvai sutraiškyti savo rankos pirštus. Kažkas atsiliepė.

KASTORAS (KASTIS)

- Taip, klausau, - atsiliepiau. Pastačiau smuiką palei kėdę, o lazdelę padėjau ant stalo. Kitame telefono gale kalbėjo teisėsaugai dirbantis vyras. Jis teiravosi Marko. Jau ketinau išsižioti, kad čia negyvena joks Markas, tačiau sekundę luktelėjau. - Taip, kalbate su Marku, - prisiminiau seną įvykį. Kartą Lukas buvo įkliuvęs Manhatano policijai į nasrus. Man teko apsimesti brolių tėvo draugu, kuris vadovauja didelei mašinų įmonei. Tą kartą turėjau apsimesti, kad vedžiau svarbų renginį. - Taip, pažįstu Krisus. Jie Oresto Kriso sūnūs, - patvirtinau. Neketinau leisti įkliūti Lukui. Nors jis manęs nekenčia, bet bent jau tiek galiu padaryti. Tad užgiedojau. - Va, kaip tik dabar pasirašinėju dokumentus patvirtinančius didelės pinigų sumos investavimą į lengvųjų automobilių supirkimą, - nei velnio nesupratau, ką sumaliau, tačiau tą dieną aš išsisukau. Ir dabar galiu padaryti tą patį. - Ne, nieko tokio. Taip, tikiuosi viskas gerai? - policininkas pateisino, kad viskas bus gerai.

REIVENAS (REIVAS)

Mano širdis sustojo taip greitai plakus ir galėjau lengviau atsipūsti. Nes dar kartą nešvariai prasukau savo brolį iš teisingumo. Policininkas nuėmė Lukiano antrankius. Šis patrynė sustingusius ir paraudusius riešus.
- Atsiprašome už nepatogumus. Tačiau dėl visą ko šiuos kelis mėnesius prašome neišvažiuoti iš Ročesterio, - paprašė storasis policininkas.
- Žinoma, - mandagiai patikslinau. Lukas atsistojo.
- Ačiū. Jūs laisvi, - sutrikęs nusišypsojo policininkas. Lukas jau žiojosi sakyti, bet aš jį tik apkabinau per pečius ir išsitempiau laukan.
- Tu tikrai nemoki neįsivelti kur nors, - pyktelėjau.
- Aš nežinau kaip jie rado Maiklo kūną. Niekas apie tai nežinojo. Matyt man važiuojant pakibo neakivaizdi uodega, - tylomis kalbėjo Lukas.
- Gerai. Aš be mašinos. Palikau pas Kamilą. Kur tavoji?
- Netoli "Vero Caffe" parduotuvės. - paaiškino. Mudu patraukėme link pagrindinės gatvės, o prieš pavirsdami varnomis Lukas nusijuokė. - Tau tinka improvizacija. Turėtum dažniau ją naudoti. Tai tavo geroji savybė, - primerkęs akis nusišypsojo jis. Ir pats nusišypsojau. Kartais brolio užpakalio traukimas iš bėdos gali atskleisti gerąsiąs savybes. Nei karto neteko apie tai pagalvoti. Lukas pirmas nusitraukė medalioną ir pakilo viršun, dingdamas tarp medžių. Po kelių minučių padariau lygiai tą patį.

KAMILA

Maja išsiaiškino, kas yra mūsų užpuolėjai. Tie, su kuriais susidūrėme uždarytoje lentpjūvėje vadinami Saulėlydžio sargybiniais.
- Jie negali pasirodyti tamsiuoju paros metu, o juo labiau, kai visiškai nėra saulės, o dangus apsitraukęs kamuoliniais debesimis. Jie išlenda saulėtekio metu ir atsitraukia saulei besileidžiant, - pasakojo Maja. Aš klausiausi. - Minėjai, kad jie nepažeidžiami. Taip pat jie vadinami Neliečiamaisiais.
- Vieną akimirką man pavyko jį suerzinti. Sviedžiau lentos gabalą jam į galvą. Ji nepraėjo kiaurai, o į jį atsimušė, - nesupratau. Maja linktelėjo.
- Jei dienos metu Saulės šviesa prigęsta, žmonės to nejaučia ir šį reiškinį vadiname pavėsiu, tai jų kūnuose pabunda susiformavusi metamorfinė ląstelė. Tą akimirką jų pažeidžiamumas yra beveik kaip žmogaus, - argumentavo Maja. - Šie padarai kilę iš Egipto. Tarnavo Saulės Dievui Ra. Laikui bėgant karalius iškeitė šiuos sargybinius į daug pajėgesnius karius - Anubius. Sargybiniai buvo palaidoti. Jų kūnai iro 3000 metų. Turėtų irti iki šiol, - neapsisprendė Maja.
- Kaip manai kieno tai darbas?
- Žinau, Kamila, kad Taileris tavo draugas, bet manau, kad jis turi gebėjimą prikelti betkokį mitologinį padarą, - liūdnai pasakė ji. Negalėjau tuo tikėti. Apsurdas. Maja matė mano veido išraišką. Atsivertus knygą, kuri priklauso Krisų šeimai ji pavartė kelis lapus ir pastūmė knygą palei mano akis. Pirštu pabaksnojo į lapo apačioje esantį piešinį. Tai buvo žmogus su aukšta juoda apykakle. Kairė veido pusė turėjo randų. Rankose jis laikė lazdelę. Virš jo kabėjo baltas stendas, lyg popieriaus lapas.
- Na ir kas? - nesupratau. Tada Maja apvertė visą knygą ir piešinys iš karto įgavo kitą prasmę. Tai buvo ne apykaklė, o juodas apsiausto gobtuvas, ne randai, o piešiniai ant veido, ne lazdelė, o pieštukas. O tas stendas, visai ne stendas, o popieriaus lapas.
- Tai itin retas gebėjimas, Kami, Taileris yra Dviveidis žynys. Senovėje jų buvo vos keli. Jie visais amžiais buvo mežiojami, kariami ir gaudomi. Dviveidžiai niekada neturėjo realaus gyvenimo.
- Kas juos gaudė? - sunerimavau.
- Inkvizitoriai, religiniai fanatikai, kvailiai. Jie buvo pavojingi visuomenėje. Itin sunkaus charakterio ir neperprantami.
- Kodėl Dviveidžiai?
- Jų gyvenimas yra iliuzija. Vos tik ką nors nupiešia po kiek laiko atgyja. Nesvarbu ar tai padaras, ar pastatas, ar jų norai. Dviveidžiai turi galimybę sukurti pokalbį, kurio žodžiai jų pačių sugalvoti. Manau Taileris yra XXI amžiaus Dviveidis. Jei tai jo darbas ir nėra kito, tai arba jis nesupranta ką daro ir tiesiog piešia, arba žino ir jį jau seniai supančiojo priešai. Tokių negalima pasitelkti saviems tikslams.
- O kaip ta tatuiruotė? - sutrikau. Informacijos buvo per daug, kad suvokčiau viską dabar pat, bet negalėjau sustoti ir nebeklausinėti.
- Kokia? - primerkė akį ji. Greitai nupasakojau tatuiruotės išvaizdą ant Tailerio rankos.
- Laiko tatuiruotės "Juodosios dienos" - nusprendė ji. - Aiva tokią turėjo. Nepaprastai sunku jos atsikratyti.
- Ar jos priklauso Saulėlydžio sargybiniams? - tikslinausi. Maja papurtė galvą.
- Tatuiruočių gebėjimas itin retas. Jų šeimininkas nebuvo atskleistas. Tačiau, jei Taileris tokią turi vadinasi jo valandos skaičiuojamos ir jis... - Maja nutilo. Aš žinojau, ką ji pasakys. Tačiau nebenorėjau išgirsti to dar kartą.