Mirtininkai (BAIGTA)

XXVI (I) DALIS

26 (I) DALIS

Kamila

Nors problemų buvo pakankamai daug negalėjau gyventi tik jom. Didžiausia problema apsimesti, kad nemačiau skęstančio žmogaus vandens kibire, apsimesti, kad gyvenimas nesustoja ir diena po dienos jis vėl su naujais įvykiais. Blogiausia buvo tai, jog nežinojau kada ateis akimirka, kai prarasiu viltį, kai ateis galutinė riba, kai neiškęsiu viso šito. Nekyla noras keltis iš lovos, bet privalau. Privalau vien dėl draugų. Praėjo beveik visa savaitė nuo užpuolimų su neaiškiais padarais. Karts nuo karto atvažiuodavo Reivenas, būdavo šalia visą dieną. Priversdavo eiti miegoti, stebėdavo ir nenuleisdavo akių. Nustojau normaliai maitintis. Žinoma, Maja pasakė Reivenui. Tad šis kaskart atvažiuodamas atsinešdavo maisto. Kartais pats pagamindavo, kartais nupirkdavo.
- Aš ne mažas vaikas, - prabilau. Jis privertė išsižioti. Įkišo visą gabalą sušio. - Kodėl tu toks žiaurus? - paklausiau. Reivenas nusišypsojo. Pagriebė rūkytą dešrelę, perpjovė per pusę. Vieną dešrelės pusę įsikišo sau tarp dantų ir numetęs šakutę palinko prie manęs. Tai jis dabar vers dar ir malonumą pajusti valgant? - Sadistas, - pyktelėjau. Jis gūžtelėjo pečiais. Ranka pasirėmiau į lovą prisiverčiau atsikąsti tos nelemtos rūkytos dešrelės. Vos tik traukiausi Reivenas pagriebė mane ir bekramtydamas pabučiavo. Po kelių minučių vėl buvau laisva.
- Nesimokyk iš Luko. Blogas pavyzdys, - paprieštaravau.
- Niekas nesakė, kad negaliu bučiuoti savo merginos taip, kaip noriu, - užsispyrė jis.
- Tu tiesiog nepakenčiamas, - atsidusau.
- Nebandyk mano kantrybės, Kamiuk, nes nežinai, kas laukia jos gale, - mirktelėjo jis. Iš tiesų Reivas buvo teisus. Nors ir draugavau su juo, iki galo nepažinojau nei ką jis gali, nei koks jis yra. Jo blogos pusės dar neteko pažinti. Tik tas vienas kartas, kai vos nenušovė Maiklo, ką padarė kažkas kitas. Mačiau tik jo gerąją pusę, tik tokią, kokią jis man visada rodė.

Reila

Nuspręndžiau padėti piešinį atgal į dėžę, kol Lukas nesužinojo. Jau matau kaip tą padarau. Alkūne vos ne vos atsidariau brolių tėvo kabinetą. Buvau pasiskolinus krūvą knygų, kurias perskaičiau greičiau nei maniau. Sudėjau jas visas į lentynas ir patraukiau link durų, bet greitai sustojau. Mano akys nužvelgė prie darbo stalo stovintį uždengtą daiktą. Mane užpuolė smalsumas. Priėjus suėmiau užkloto kampą ir nutraukiau žemyn. Smalsumas išnyko, kojas pakirto, vos laikiausi. Tai buvo piešinys. Luko piešinys, pieštas visai neseniai. Jis nupiešė mane. Ranka perbraukiau per portretą. Baltas popieriaus lapas buvo subadytas, supjaustytas peiliu. Koridoriuje kažkas susibaladojo. Greitai uždengiau piešinį ir susimąsčius išėjau iš kabineto. Dabar manęs netenkino pyktis Lukui. Viskas, kas mane kankino atlėgo. Uždariau duris ir likau stovėti koridoriuje. Neištvėrusi atsirėmiau į sieną ir iš lėto nuslydau žemėn apglėbdama kelius. Akyse jaučiau karčias ašaras.
- Jis nepamiršo... - tyliai ištariau. Tačiau subadytas ir supjaustytas lapas reiškia pyktį. Jis nekenčia manęs. Jis jaučia tą pačią neapykantą, kokią jaučiu ir aš. Negi jam iš tiesų rūpėjau, kai permiegojau su Maiklu be jokios sąžinės graužaties? Dabar galėjau suskaičiuoti kiek nuodėmių mudu skiria. Galėjau suskaičiuoti ant vienos rankos.

Lukianas (Lukas)

Mano ranka nesustojo piešus ir trynus. Visas rytas nelendu iš savo kambario. Negaliu susikaupti gyvenimui, priešų paieškoms ar naujoms pažintims. Jausmai ir emocijos baigė sugraužti mane iš vidaus. Čia ryškinau pieštuku, čia išblukinau. Ir po viso šito piešimo troškau jį išmesti, nes skaudėjo, o garsiai pripažinti negalėjau. Piešiau ją. Vėl. Negalėjau. Prieš savaitę tarpduryje išvydęs ją visiškai nuogą troškau tai įrėminti. Iš pradžių pamaniau, kad pakaks minčių ir sumautos vaizduotės, bet supratau, kad piešinyje viskas kaip vaizduotėje. Ir aš ją nupiešiau. Visą. Nuogą.
- Džiaugiuosi, kad netikiu Dievu, - betrindamas trintuku subambėjau. - Nes išklausęs mano išpažintį jis pats eitų nusižudyti.
Ir mano piešinys buvo baigtas. Trūko tik žodžių paraštėje. "Juk niekada nematei." L.K. - štai tokius žodžius parašiau lapo apačioje. Šalia to, kaip visada mano pirma vardo raidė ir paskutinė. Prisiekiu sau. Einu iš proto. Palei ranką stovėjo brendis. Pats tas pamiršti, ką išdarinėjau. Išgėręs iki dugno išsitraukiau telefoną ir parašiau Faunai. Po to karto, kai ji dingo daugiau nesusitikom. O man reikėjo. Labai reikėjo. Fauna atsakė į mano žinutę. Ji norėjo susitikti. Pasiūliau kavinę. Jai tiko. Pastūmiau taurę, o piešinį įdėjau į dėžę ir pakišau po lova. Ėjau persirengti, kai supypsėjo mano telefonas. Gavau naują pranešimą. Atsidariau. Nuo nežinomo, blokuoto numerio. "Reivenas geras brolis, o tu blogas. O gal atvirkščiai? Kaip dažnai lankai savo draugą? Uždarei, pamiršai. Reivenas bent pasisveikino. Kalėjimuose dažnai tamsu. Nepamiršk to, Lukai, nes žinai, kur link suku". Iš pradžių nieko nesupratau, bet perskaitęs dar sykį suvokiau, ką siuntėjas turėjo omeny. Pyktis it akmuo nusirito į širdį. Įsijungiau Faunos susirašinėjimus. Parašiau, kad susitiksim už valandos. Jis nepakluso. Jis klausė. Pasakiau ne. Regis jis nesuprato. Greitai persirengiau ir užsivilkau striukę, pagriebiau kepurę ir pirštines.
- Reivenai, tau galas, - subambėjau. Trenkdamas durimis nusileidau apačion ir lyg uraganas išlėkiau laukan. Mane pasitiko sniegas ir ledas ant asfaltuoto kiemo. Išsitraukiau raktelius ir šokau į mašiną. Ginklas tebegulėjo nepaliestas ant priekinės sėdynės. Užvedžiau variklį. Mano pasiutimas buvo toks, kad dabar sušaudyti galėjau bet kur ir bet ką.
Po pusvalandžio jau stovėjau prie Majos paradinių durų. Paskambinau ir laukiau. Duris pravėrė Maja.
- Reivenas čia? - drąsiai paklausiau. Žinojau, kad jis čia. Kur daugiau jis galėtų būti, jei ne pas Kamilą. Maja nužvelgė keistu žvilgsniu. Ji suprato, kad pykstu.
- Ne, jo nėra, - atsakė ji. Stumtelėjau ją.
- Žinau, kad jis čia. Užuosčiau jį ir iš penkių kolometrų, - suirzau. Maja užriko, kad taip prasiveržiau. Puoliau laiptais į viršų. - Reivenai, pasirodyk! - užrikau. Tarpduryje susitikęs trenkiau jam į nosį. Smūgis buvo toks, kad jis nenusilaikė ant kojų. Kamila aiktelėjo. Bandė atsistoti, tad aš jam greitai padėjau. Pagriebiau už marškinių ir trenkiau dar kartą. - Sakiau, kad to nedarytum! - rėkiau. Vėl pagriebiau jam nespėjus susivokti. Prirėmiau prie sienos. Sukilo visos žmogiškos ir antgamtiškos jėgos. - Sakiau, kad ten neitum!!!
- Jai reikėjo! Kamila draugauja su mirtim! - atšovė Reivenas.
- Lukai, paleisk jį! - užriko Kamila. Ranka prispaudžiau jam gerklę. Reivenas sunkiau kvėpavo.
- Šunsnukis! Draudžiau eiti! Draudžiau pamatyti Kastorą! Pasakiau, kad užmušiu. Ir užmušiu! - supykau visiškai. Nejučiom išsitraukiau ginklą ir prirėmiau jam prie smilkinio. - Man nesvarbu, kad tu mano brolis. Pačirškinsiu tavo plunksnas, jei nenustosi! - dėsčiau.
- Lukai! - iki ašarų rėkė Kamila. Iš koridoriaus atlėkė Maja ir nustėro.
- Nesikišk, kale! - atkirtau Kamilai. Nežinojau, kas man darėsi, bet virte virė kraujas. Mano ranka per stipriai laikė užtaisytą ginklą. - Tu darai jam įtaką. Metų metus niekas nelankė Moziko. Metų metus tą benkartą laikiau uždarytą. Ir vien todėl, kad tu surišta mirties grandinėmis dar nereiškia, kad turi ardyti šeimos pažadus. Įsibroviai nuo pat tos akimirkos, kai buvai devynerių! - spiegte išrėžiau visą tiesą.
- Lukai, užsičiaupk! - bandė išsilaisvinti Reivenas. - Nieko jai nesakyk! Ji nieko nepadarė. Ji nekalta, - aiškino jis. Dieve, koks sumautas jausmas viduje. Norėjau paleisti kulką į kaktą savo broliui. Sulaužiau jam nosį, vos neišmušiau dantų.
- Ką tu pasakei? - per ašaras klausinėjo ji. - Apie ką tu kalbi?
Pažvelgiau į Reiveną. Jo akys maldavo nieko jai nesakyti. Ir tada suvokiau, ką jai pasakiau. Reiveno paslaptis. Maja tebestovėjo išsigandus tarpduryje, Kamila pasimetus, o Reivenas žinojo mano padėtį, bet nežinojo ką reiškia, kai joje esi. Nenorom nuleidau ginklą. Aš žvelgiau į jį su pykčiu ir panieka. Jis stebėjo mane su gailesčiu ir nesupratimu.
- Nešdinkis iš čia, Lukai, nenorėk, kad panaudočiau daugiau nei tik žmogiškus žodžius, - pareikalavo Maja. Atsitraukiau nuo Reiveno supratęs, ką padariau. Grasinau šeimai, grasinau Reiveno merginai. Ranka susiėmiau už burnos ir pažvelgęs į visus tris staigiai išėjau.

Kamila

Reivenas garsiai alsavo bandydamas nusiraminti. Pirštais prilietė kruviną nosį. Maja nuėjo į vonią, o aš netekus žado prisėdau ant lovos krašto. Maja padavė rankšluostį Reivenui. Šis pagriebęs jį prisėdo šalia.
- Pasilikčiau čia su jumis ir padiskutuočiau Luko tema, bet bandau surasti informacijos apie dabartinius priešus, - prabilo Maja. Reivenas linktelėjo ir ji išėjo.
- Netikėk viskuo, ką Lukas pasakė, - bandė paaiškinti Reivenas. Nebesijaučiau taip kaip jaučiausi prieš tai. Širdis lyg prispausta prie griaučių. Atrodo net ranka jautėsi blogai. Skausmas vėl sukilo į visus pirštų galus. Virpėjo visas mano kūnas. Sėdėti šalia Reiveno nebuvo taip jauku kaip anksčiau. Jaučiausi taip, lyg būčiau tikrų tikriausia našta.
- Nenorėjau įsiterpti tarp tavęs ir tavo šeimos, - nusivalius ašaras prabilau.
- Kamila, nekalbėk nesąmonių. Lukas buvo įsiutęs, nes pats jį išprovokavau. Pats kaltas, - dėstė Reivenas. - Tai ne tavo kaltė. Tu tik norėjai sužinoti apie save. Niekas negali to kaltinti. Aš ir viską daryčiau, jei būčiau tokioje pat nežinioje kaip tu. Negali kaltinti savęs už tai, ką per klaidą pasakė Lukas, - Reivenas nutilo. Kambaryje įsivyravo nejauki tyla. - Klausyk, Lukui dabar tikrai sunkus metas ir jis kaip nesavas. Todėl ir buvau nutraukęs su juo visus ryšius. Jis tiesiog toks... - Reivenas pasimetė tarp visų žodžių. Jis nežinojo kaip apibūdinti savo brolį.
- Kodėl jis pasakė, kad įsibroviau jau nuo pat tada, kai man sukako devyneri metai? - sutrikau. Reiveno akys išsiplėtė, bet jis ramiai atsakė.
- Jis sumaišė. Juk mudu susipažinom visai neseniai. Manau jis buvo išgėręs.
Galbūt.
- Kaip jis susijęs su Moziku? Jis pavadino jį tikruoju vardu, - kiek nusiraminus paklausiau Reiveno. Šis patraukė rankšluostį nuo veido ir patogiau atsisėdo ant lovos.
- Lukas yra Moziko šeimininkas, - nusivylęs atsakė jis. - Nors Kastoras yra Lemūras, bet taipogi turi ir paukščio transformaciją.
- Ar Lukas ir Kastoras yra kaip judu su Merloku? - paklausiau.
- Manau taip. Jų istorija sudėtinga. Kastoras jį išdavė. Metų metus Lukas bandė jį pagauti. Jis paprašė mano pagalbos. Prisijungiau ir aš. Galiausiai įsiterpė ir tėvas. Mozikas gudrus. Jo muzika, kuria jis užburia kitus gali jį patį paslėpti. Tas smuikas yra jo gyvenimas.
- Kodėl jo papraščiausiai neatėmėte? - nesupratau.
- Iš Moziko smuiko atimti neįmanoma. Net jei išvežtum į kitą pasaulio galą, jei palaidotum jį po žemėm ar vandenyno dugne. Tas smuikas visada randa savo šeimininką. Vienintelis variantas buvo jį izoliuoti nuo viso pasaulio.
- Ar yra daugiau tokių kaip jis?
- Kastoras yra vienintelis smuiku ir muzika manipuliuojantis padaras.
- Kaip Lukas galėjo laikyti tokį žvėrį su savimi? - pasibaisėjau.
- Lukianas ir Kastoras buvo neišskiriami draugai. Buvo tol, kol jo neišdavė. Kastoras taipogi visada ras Lukianą. Jiedu kaip ir mudu su Merloku esame susieti iš dalies kraujo iš dalies sielos ryšiais.
- Vadinasi Merlokas ir Kastoras kaip dar po vieną tikrą brolį?
- Iš esmės taip, - pritarė jis.
- Negi jiedu negali atsiskirti kažkokiu būdu?
- Taip gali. Mirtimi. Jei vienas miršta kitas taip pat, - liūdnai atsakė Reivenas. Suraukiau kaktą. Negali būti. Tai neįmanoma.
- Kaip tai išvis įmanoma?
- Pasaulyje yra dalykų, kurių mums nelemta suprasti, Kamiliuk. Lukas turi raktą nuo Kastoro sienų ir tik jis vienas gali jį paleisti.
- O jei kas nors jį paims ir atrakins?
Reivenas nusijuokė.
- Tai neįmanoma.
- Ir kodėl gi?
- Nes raktas yra Luko nuodėmė.

e.