Mirtininkai (BAIGTA)

XI DALIS

11 DALIS

Kamila

Jis mane pabučiavo. Jis pabučiavo visiškai netikėtai, o aš atsakiau. Negi jis melavo dėl merginos? Jis jos neturi. Jis jos neturi, nes vos prieš minutę įrodė. Jo lūpos švelniai perbraukė manąsiąs ir neatsitraukdamas bučiavo, o jo rankos slydo žemyn kaklu. Jaučiau jog blogai darau, bet jo švelnus prisilietimas privertė atsipalaiduoti ir pasiduoti. Tebesėdėjau ant virtuvinio stalo. Jo rankos nuslydo ant mano kojų. Šelniai spustelėjo ir prisitraukė prie savęs. Jis nuostabiai bučiavosi ir to paneigti negalėjau. Nuo kiekvieno jo prisilietimo jaučiausi lyg kilčiau oru į viršų. Tai turėtų būti šalta, bet man karšta. Reivenas nesustojo. Norėjau sekti paskui jį ir nesustoti, bet mano rankos prisilietė prie jo krūtinės ir lėtai, nesmarkiai stumtelėjo. Jis vos atsitraukė, pažvelgė į mano akis, suėmė mano rankas stipriau spausdamas prie savo pačio krūtinės. Nusišypsojo ir netaręs nei žodelio vėl pabučiavo. Norėjau priešintis, bet malonumas sklido iš nieko, sukilo milijonas naujų jausmų, nestiprus susijaudinimas. Jaučiau kaip ritmingai plaka jo širdis. Jaučiau, nes jis neleido patraukti mano rankų nuo jo krūtinės. Jis buvo toks jausmingas ir ramus. Kaip tai įmanoma? Ar jis ir seniau kažką man jautė? Ar jis seniai norėjo mane pabučiuoti? Ar seniai tą planavo? Ar galiu juo pasitikėti?
- Ką tu darai? - įkvėpus paklausiau jo. Jis buvo taip arti mano veido. Jis atrodė toks mielas. Jo rankos tebelaikė manąsiąs. Reivenas nusišypsojo.
- Nepasitiki manimi. Noriu, kad įsitikintum jog nesu blogiukas, - patvirtino jis. - Juk nedarome kažko blogo.
Ko tai liūdnai nusišypsojau, bet niekas taip paprastai nesiliovė, o juo labiau, kai buvome jo namuose ir, dar vieni.

Reila

Merloko teleportacija leido persikelti į norimą tašką - Kornelio universitetas. Tai nebuvo panašu į Kornelį. Čia neužmačiau jokių scenų, lentų ar eilėmis sustatytų kėdžių. Čia nebuvo knygų ar vadovėlių, multimedijos. Čia laboratorija.
- Ar tavo tėvas žino, kad mes čia? - paklausiau dairydamasi po lentynas. Tuo tarpu Lukianas visu svoriu parvertė ant šalto, metalo dengto paviršiaus negyvą Maiklo kūną. Šio rankos nukaro žemyn. Vaikinas atitraukė Maiklo striukę ir perkirpo krauju suteptą baltą palaidinę, paliko jį pusnuogį. Trylika, ne tik baisus skaičius, bet ir vaizdas. Žaizdos tarsi pūliavo, kulkos tebeglūdėjo Maiklo kūne, kraujas įsiliejęs, o jo veidas baltas kaip popieriaus skiautė. Lukianas pasiraitojo rankoves, iš apatinės lentynos, ištraukė kažkokį chirurginį padėklą su operaciniais įrankiais: žnyplės, adatos, peiliai ir dar krūva keistų dalykėlių. Lukianas atsisėdo ant aukštos kėdės ir nužvelgė pusnuogį negyvą Maiklo kūną. Besimaudamas pirštines prabilo.
- Tu neverki dėl jo, - jis paėmė peiliuką. Sukinėjausi aplink savo ašį iš vienos vietos į kitą.
- O turėčiau? - sunerimus paklausiau jo. Jis trumpai nužvelgė mane ir pasisuko į pirmąsiąs žaizdas.
- Man nepatinka verkiančios merginos. Nežavi, - pastabiai kalbėjo jis ir išlupo pirmą kulką.
- Tu ir vėl apie tą patį, - nusivylus prabilau ir pasišlykštėjau jo veikla. Lukianas šyptelėjo ir susiraukęs išlupo antrą kulką dešinėje krūtinės pusėje. - Ketini pats viską ištraukti? - kilstelėjau antakį.
- Jei ne Reivenas ir tėvas, tai dabar būčiau patrauklus daktaras, - surimtėjo jis. Subarškėjo dar viena kulka iš dešinio Maiklo peties.
- Tu sadistas. Tavo pacientai išėję neišgyventų nei dienos, - nusiprunkščiau.
- Auč, - susiraukė jis. - Skaudžiai ir kandžiai, R, žavi, - mirktelėjo jis. Koks asilas.
- Ką Reivenui pasakysim? - paklausiau nutraukdama kalbas. Sužvangėjo dar viena kulka.
- Nežinau. Dar mąstau apie tai. Jei jis prikišo nagus, tai greitai juos užlaušim, bet jei jį kažkas pakišo, tai tegul meldžiasi, - susimąstęs kalbėjo jis.
- Vadinasi niekam nesakysim?
- Kurian laikui. Stebėsim, kas vyksta.
- O kas, jei tavo tėvas pamatys?
- Jis čia neina. Berods primiršęs, - nerūpestingai atkirto.
- Kokia čia vieta?
- Pameni, kai sakiau, kad Kornelis ne visai Kornelis? - paklausė jis ir švystelėjo dar vieną kulką. Linktelėjau. - Čia Krisų slapta eksperimentinė tyrimų laboratorija. Kornely niekam nei nekiltų idėjų čia ateiti. Praktiškai neįmanoma. Čia įrengta nuo mano senelio laikų. Pagrindas, kad kažkada mano senelis tyrinėjo vilkolakius, vilkus ir mūsų rūšį, bet kaip žinia nieko padoraus neišsiaiškino, nes mirtis jį greičiau pasiekė nei tyrimų rezultatai. Tiesa, jis buvo radęs ir iškėlęs hipotezę, kad yra priešnuodis antgamtiniai padermei, bet su abejonėm, - numetė dar vieną kulką. - Neteko jo net palaidoti. Tolimos giminės jo kūną išsivežė kuo toliau.
- O kokios abejonės kilo jo galvoje? - paklausiau rankas susidėdama ant krūtinės. Nekenčiau Lukiano draugystės ir bendravimo kartu, bet vis dėlto prie to mane kažkas vedė, tempė už viso kūno. Nužvelgiau visą labaratoriją. Aplinkui tamsu, jokių langų, tik pagrindinė šviesa virš Maiklo ir Lukiano galvų. Tiek dešinėje, tiek kairėje didelės lentynos. Kairėje pusėje buvo užrūdyjusios durys, kurių panašu, kad niekas nedarė visą gyvenimą. Nusitrynusios grindys, keisti įrankiai, pavojinga vietelė, bet negalėjau neigti, kad prie operacinio stalo Lukas neatrodė patrauklus. Ypač iš nugaros pusės.
- Tas priešnuodis galėjo turėti ir šalutinį poveikį, - pratarė jis. - Iš savo rūšies yra galimybė virsti į kažką kitą...
- Pavyzdžiui, - nutęsiau.
- Metamorfą, - atkirto jis ir numetė dar vieną kulką. - Manau tai ir nunuodyjo jį.
- Kaip suprasti? - paklausiau.
- Jis juk bandė ant savęs, - patikslino Lukianas ir ištraukė paskutinę kulką iš negyvo, suglebusio Maiklo kūno.

Reivenas

Negalėjau atstoti nuo jos. Mane vedė iš proto jos lūpos, jos tobulas kūnas, jos draugija, ji visa. Troškau visada būti šalia jos, nors dabar sėdime prieš židinį ir susikėlę kojas valgom skirtingus pyragus. Kiek pažvelgdavau į ją matydavau tai, kas mane jaudindavo, tai, kas buvo nepakartojama. Po mudviejų netikėto bučinio, kuris peraugo į bučinius ir šiltas, jausmingas, smulkias glamones. Dabar suprantu, ką reiškia patenkinti savo geidulį. Iš dalies ėmiau suprasti ir Lukianą, nors jo gyvenimas trapus, pastatytas ant kortos ir nenusistovėjęs, tačiau šis nepastovumas slepia labai daug ir jis nenori to prisiminti, o jei ir nori jam sunku ir jis vaidina kietą vaikigalį, kuriam rūpi tik geras seksas ir nieko daugiau. Faktiškai jam tik tai ir rūpi, nes kartą jau svilo ir nusvilo visas plunksnas. Jis gailisi, bet be atgailos, be žemiško žmogiškumo. Jis su tokiu juodu geiduliu ir pavydu gyvena savo gyvenimą, kad gražią, tamsią naktį jis nebeištvers.
Ramybė truko neilgai. Man buvo per trumpai. Grįžo Lukas ir Reila. Kartu.
- Turbūt blogai matau arba sapnuoju košmarą, - susiraukiau. Kamila kilstelėjo antakį.
- Ir kodėl gi?
- Jiedu niekada nebūna kartu, - išlipdamas iš šilto krėslo ir padėdamas lėkštę ant stalo atsakiau. Reila staigiai stabtelėjo pamačiusi mane ir Kamila netoliese. Lukas užsigalvojęs trenkėsi į Reilą ir ši supyko. Nieko naujo. - Ką čia darot? - nustebau. - Abu. Kartu, - pridūriau. Reila susižvalgė su Lukianu. Tada prieš visų mūsų akis pagriebė vazą su vandeniu ir atsisukus pylė viską ant Lukiano.
- Kiek kartų tau aiškinsiu, kad paliktum mane ramybėje? - suspiegė ji ir visu piktumu įbruko tuščią vazą į šlapio Lukiano rankas. Šis taip suirzo, kad atrodo tuoj rėks.
- Tu pasigailėsi. Kalės vaikas, - nusibraukęs nešvarų vandenį nuo veido pareiškė jis. Reila numojo ranka į jo kalbas ir priėjo prie Kamilos.
- Sveika. Aš Reila, - ištiesus ranką pasisveikino ji. Kamila žiojosi atsakyti, bet Reila pridūrė. - Nereikia aš žinau, kas esi, Kamila, - patikino.
- Ar jūs visada taip? - smakru parodžius į Luką paklausė Kamila.
- Nea, - nusiprunkštė Reila, o tada surimtėjus atsakė. - Būna ir blogiau. O dabar atleiskit, kad viską sugadinau. Tikrai atsiprašome, - nusišypsojo Reila. - Ar ne, Lukai? - bjauriai užriko ji. Lukas piktu veidu vos linktelėjo. - Aš eisiu. Jaučiuosi nešvari ir pavargus. Gero vakaro, - palinkėjo ji ir lipo laiptais į viršų.
- Paskui nusileisk. Reiks pasikalbėti, - paprašiau. Ji nieko neatsakė.
- Ji dar atsiims, - subambėjo Lukas.
- Lukai, neprisidirbk. Neapsunkink dar visko labiau, - patariau jam. Nors Lukas linktelėjo, bet klausytis manęs netroško. Kaip jam įkalti į galvą, kad jo nerimti žaidimėliai gali greitai baigtis ir, kad tai ne į naudą.

Reila

Visą valandą maudžiausi po karštu vandeniu. Buvo taip gera sušilti. Net pamiršau, ką reiškia, kai lauke šitaip šalta. Išlipau iš vonios ir nustėrau.
- Lukai, šliaužk iš čia! - stovėjau prieš jį visiškai nuoga, o jis sau su šelmiška šypsenėle žiūrėjo tiesiai į mane. Šokau atgal į vonią ir užsitraukiau užuolaidą. - Lukai, dabar pat, nes pakviesiu Reiveną, - aiškinau jam, bet jis manęs nesiklausė.
- Už tą vandenį tu atsiimsi, - gundančiu, tyliu balsu pratarė jis. Susierzinau.
- Reivenai! - užrėkiau. Jis negirdėjo. Šūktelėjau dar garsiau, kol pasigirdo kažkieno trypimas. Pro plyšį pažvegiau į Luką.
- Nebuvo nieko, ko nemačiau, - užsispyrė jis. Čia tuoj pat pasirodė Reivenas. Pamatęs mane beveik nuogą ir Luką stovintį čia pat susiraukė ir atsidusęs pagriebė už jo rankos.
- Lukai, ką aš tau sakiau? - nusivylė jis. Lukas dar žiūrėjo į mane, o paskui pasidavė ir išėjo iš vonios. Girdėjau kaip jis nusileido laiptais žemyn. Reivenas pažvelgė į mane žvilgsniu, kuris reiškė, kad mudviem reikia pasikalbėti. Linktelėjau jam. Jis išėjo.
Po dešimties minučių nusileidau apačion. Svetainėje prie židinio sėdėjo Reivenas, o prie baro stovėjo Lukas. Ar būtinai jam būtina būti ten, kur aš? Kankinimas. Atėjau taip lyg nieko nei nebūtų buvę. Lukas mane nužvelgė, o aš apsimečiau, kad to nebuvo, kad jis nematė manęs nuogos, nors ir tvirtino, kad nėra nieko, ko jis nebūtų matęs. Atėjau iki jo. Jis padėjo taurę į šoną ir pažvelgė į mane tikėdamasis atsiprašymo, tačiau vietoj to aš užsimojau ir trenkiau jam tokį skaudų antausį, kad jis net nusisuko, bet nesusiemė už skruosto, nes saugojo savo orumą ir savo Lukianišką išdidumą. Lukas žiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, jog atrodė tuoj nužudys. Jis nekenčia manęs lygiai taip pat kaip ir aš jo. Ilga ir negraži istorija, kuri sieja mus abu. O kad niekada to nebūtų buvę. Pasisukau eiti, bet jis sulaikė už mano riešo ir truktelėjo į save lyg norėdamas kažką pasakyti, bet netoliese mus stebėjo Reivenas, kad nesukapotume vienas kito į gabalus. Jis paleido mane ir pagriebęs stiklą brendžio išėjo iš svetainės. Priėjau prie Reiveno ir klestelėjau šalia. Jis žiūrėjo į šaltą ugnį, kuri neatrodė itin karšta. Ji buvo karšta, bet per šalta, kad Reivenas jaustų joje karštį. Tada jis pasisuko į mane ir paklausė.
- Kaip tu susijusi su Lankasterių šeima?

Maja

Kamilos vis dar nebuvo kambaryje, tad nusprendžiau kai ką padaryti. Seniai tą planavau, bet laiko nebuvo. Man reikia kai kuo įsitikinti. Tyliai nusileidau laiptais žemyn ir nakties tamsoje prabėgau visą bendrabučių kiemą. Kad niekas manęs nematytų slinkau tarp medžių, kol atsidūriau prie pagrindinių Kornelio universitetų pastatų. Išgauti raktą iš budėtojo nebuvo taip sunku kaip tikėjausi. Čia greitai nusileidau į paskutinius draudžiamus lankytis aukštus. Susiradau tinkamą raktą ir įkišau į spyną. Ši vos ne vos atsirakino, nes buvo užrūdyjusi. Atidariau duris, o įėjus paskui save iš lėto uždariau. Nereikėjo pašalinių akių. Apgraibomis vos ne vos susiradau jungiklį. Šviesa nušvietė visą patalpą. Turėjau tikėtis to. Iš lėto priėjau prie operacinio stalo ant kurio stovėjo ne tik tryliką kruvinų kulkų, betir pačio Maiklo Zanerso negyvas kūnas. Pirštais perbraukiau per šaltą operacinį stalą. Ramiai prisėdau ant kėdės. Čia niekas niekada neina. Čia niekam negalima eiti ir čia jau labai seniai nevyksta paskaitos. Dabar man buvo aišku. Dabar man buvo aišku, kas tokie yra Krisai.