Mirtininkai (BAIGTA)

XIV DALIS

14 DALIS

Kamila

Reivenas neparvežė manęs namo. Jis nusivežė pas save. Rimtai? Sėdėjau it supykęs vaikas negavęs saldainio. Nemėgstu, kai man nurodinėja. Nusirengėm striukes. Aš lyg savo namuose užlipau laiptais į viršų ir supykus nutrenkiau rankinę ant Reiveno lovos. Susidėjau rankas ant krūtinės ir laukiau, kol ateis Reivenas. Jam pasirodžius pyktis slūgo ir vėl kilo.
- Reivenai, kad tave, kur šventi galai. Kokio velnio mane čia atsivežei? Kokio galo tu taip kalbėjaisi su Taileriu? Po velniais, jis mano draugas ir... - Reivenas greitai mane užtildė. Griebė už rankos ir prisitraukė prie savęs. Jo lūpos susirado manąsiąs. Švelniai pabučiavo, jo rankoms slystant mano nugara. Pyktis slūgo, slūgo, kol supratau, kad taip negerai, kad tai, ką mudu darom yra labai negerai. Išsivadavau iš jo glėbio ir atstūmiau jį nusivalydama lūpas.
- Reivenai, sustok. Negerai. Mes negerai darom. Mes negalim, - paprieštaravau pasitraukdama prie Merloko narvelio. Paukštis ramiai tupėjo ant šakos ir kramtė... Skorpiono koją? Fu. Atsigręžiau į sutrikusį Reiveną.
- Kodėl negerai? Kas gali būti negerai? Kamila, tu man patinki, supranti? Ir aš daugiau nebegaliu to laikyti tyloje, - pasimetęs aiškino jis. - Tu man labai patinki. Labai seniai patinki. Dar tada, kai mudu... Kai aš... - jo balsas užsikirtinėjo. - Kai sutikau tave lietuje, - pasidavė. Nutilau. Susiemiau už galvos ir atsistojau palei balkono stiklines duris. Stebėjau nerimstantį, vėl kylantį vėją. Ir aš jaučiau. Jaučiau jo artumą. Jis buvo nuostabus ir negalėjau to paneigti. Jo rankos perbraukė per mano pečius iki pat alkūnių. Jaučiau jo alsavimą į kaklą. Jausmas buvo neįtikėtinas, bet tame kažkas buvo negerai, lyg atsivėręs plyšys į kurį tuoj įkrisiu. Reivenas staigiai mane pritraukė prie savęs. Jis pats perrėmė iniciatyva, nes aš stengiausi to išvengti. Vardan ko aš tą darau? Vardan ko atsisakau malonumo pajusti Reiveno lūpas. Vardan kokios sumautos priežasties aš atstumiu jį ir jo bučinius? Stovėjom arti šalto stiklo už kurio pylė lietus lyg iš kibiro. Rankomis pasirėmiau į stiklą ir įsižiūrėjau į vandens lašelius riedančius nuo durų paviršiaus. Dabar jaučiau karščio ir šalčio balansą. Reiveno pirštai švelniai patraukė mano šviesius plaukus nuo kaklo ir peties. Jis nusmukdė mano palaidinę žemyn ir apnuogino petį. Jo švelnus bučinys nunešė mane į nežemišką plotą, kuriame nėra nei gyvybės, nei kuo kvėpuoti. Jie siekė mano kaklą ir smakrą. Nors man nežemiškai patiko, bet tame ir buvo kažkas negerai. Tebestebėjau lietaus lašus rankomis besiramščiuodama į duris. Man buvo keista, kad jie nepermatomi ar, bent jau kai kurie. Mane ėmė krėsti drebulys, o akimis neberegėjau stiklo, kūnu nebejaučiau Reiveno bučinių. Tai buvo kažkas kitas ir nepajėgiau to kontroliuoti. Suraukiau kaktą ir pirštu braukiau per ledinį stiklą.
- Kamila, - ištarė mano vardą Reivenas, tačiau negalėjau jam atsakyti. Pajutau kaip kažkas sulaiko mane už pečių, bet aš nejudu iš vietos. - Kamila, pažvelk į mane dabar pat, - užriko Reivenas, bet mane kaustė šaltis ir drėgmė. Jaučiausi lyg būčiau ne kambario temperatūroje, o... Lauke. Akyse prašviesėjo. Jose išvydau sunerimusį Reiveno veidą ir pakraupusias akis, kurios varstė mane ir mano kūną. Jis suėmė mano rankas ir parodė jas. Surikau iš baimės. Kraujas. Mano rankos buvo kruvinos, o kraujas ne mano.
- Reivenai, tai ne mano kraujas, - išsigandus pravirkau. Jis laikė mane. Ėmiau panikuoti. Reivenas nutempė mane į vonią ir padėjo visa tai nusiprausti. Jo balsas stengėsi mane nuraminti.
- Kami, viskas bus gerai. Viskas gerai. Tu saugi. Tu pas mane namuose. Tu su manimi, Kamila, - atsukęs prieš save suėmė mano veidą ir nuolatos kartojo, kad esu su juo, kad man viskas gerai, kad aš saugi, bet tokia nesijaučiau. Jis padavė man rankšluostį, o pats paleidęs mane grįžo kambarin. Neatsilikau nuo jo ir grįžau taip pat. Tuo pačiu krauju buvo išpiešta ant stiklinių durų.
- VIENAS PO KITO, - garsiai perskaitė Reivenas. - Kas per velnias? - nesuprato. Mane vis dar kažkas keistai veikė. Jaučiausi sutrikus, susipainiojus, kur esu. Reivenas minėjo, kur aš, bet pamiršau. Kažkas susibeldė durimis pirmo aukšto koridoriuje. Reivenas liepė man palaukti, o pats nuėjo pažiūrėti. Likau viena. Artėjau link balkono durų. Nežinojau nei kas, nei kam. Kojos pačios nešė link drėgmės ir rudeninio šalčio. Nulenkiau durų rankeną ir išėjau laukan, po atviru lietumi. Buvau kiaurai šlapia. Stovėjau lyg suparaližuota. Vos tik pakėliau galvą išvydau kraupų vaizdą. Visai palei namo lietvamdžius buvo pririštas vaikinas, kuriam kažkada grasino Reivenas. Jis visas buvo kruvinas ir negyvas, kabėjo ten it nusidėjęs pakaruoklis. Ėmiau rėkti nesavu balsu. Spiegiau lyg spiegčiau iš skausmo, nors skausmas tapatinosi su tuštybe. Nežinojau koks tai jausmas, nes jis nepagrįstas kažkokiom emocijom. Rėkiau tol, kol atbėgęs Reivenas mane pagriebė ir prisitraukęs prie savęs apkabino. Vis dar rėkiau. Jis žiūrėjo į Maiklą bejausmėm akim, lyg viską jau būtų žinojęs. Atsivilko ir Lukas, o paskui jį ir Reila.
- Švenčiausias šūde! - nusikeikė Lukas. Kiaurai permirkę keturiese stovėjome balkone. Visi trys spoksojo į tą vaikiną, kurio vardą tyliai sušnabždėjo Reilos lūpos. Maiklas. Vaikinas vardu Maiklas. Nežiūrėjau daugiau. Įsikniaubiau į Reivano megztinį ir užmerkiau akis. Vyliausi, kad tai, ką regiu yra blogas sapnas, kuris niekada nebuvo ir niekada nebus realybė. Deja drėgmė, kraujas ir šaltis bylojo mirties naudai.

Maja
Perskaičiau visus brolio duotus dokumentus. Čia buvo rašoma, kad mano brolis teisėtai prisiėmė atsakomybę už kažkada mirusios tetos namus. Jie jau ilgą laiką stovi tušti, laikomi it antikvarinis turtas.
- Esi tikras tuom? - nepakeldama akių nuo popierių paklausiau jo. Nors negirdėjau atsakymo, tačiau jis man linktelėjo. Atidaviau popierius. - Dabar tai tavo nuosavybė. Gali daryti, ką nori su ja, bet nesuprantu kam tu man tai rodai?
Aiva pakilo nuo lovos ir priėjo arčiau.
- Noriu, kad gyventum su manimi, kad nereiktų tupėti tarp keturių sienų, kuriose vos pajėgi įkvėpti, - dėstė jis. Kilstelėjau antakį ir sarkastiškai nusijuokiau.
- Man nereikia antro tėvo, kuris kontroliuotų ir sektų mano veiklą, - susierzinus užprotestavau.
- Maja, po velniais. Noriu, kad gyventume kaip šeima net jeigu tėvo ir motinos šalia nėra, - bandė įkalbinėti.
- Nustok mane traukti nuo to, nuo ko jau ne pirmus savo gvenimo metus kovoju, ko ieškau, ko siekiu, - dūriau jam pirštu krūtinėn. - Tu manęs nesustabdysi. Aš išsiaiškinsiu, kas tai padarė, o kai sužinosiu iš jo teliks pelenų krūva, - pykau. - Negi tau nei kiek nerūpi sužinoti, kas prikišo nagus prie mūsų šeimos? Negi tau nepalengvėtų, kai tas žmogus atsidurtų mirties gniaužtuose, - pykčio apakinta rėžiau jam monologą. Aiva žiūrėjo į mane liūdnomis akimis. Jis negalėjo patikėti, ką girdi ir aš tai žinojau. Ne kartą ši atsakomybė, kurią prisiėmiau tik aš išskyrė mus abu ilgam laiko tarpui. Jis kietai suspaudė lūpas, nepatenkintas palinksėjo ir besitraukdamas prie durų tarė:
- Pagalvok apie tai. Mano numerį turi, Maja, visada tau padėsiu.
- Nešdinkis, Aiva, man niekada nereikėjo tavo pagalbos ir niekada nereikės. Tai mano kaltė ir aš ją ištaisysiu, - mano skruostais riedėjo keršto ašaros.
- Bent jau nemeluok tiems, ką brangini.
- Neturiu nieko, ką branginčiau. Nėra nieko svarbiau už tai, ką darau. Tai yra gerai, - įrodinėdama tiesą rėkiau. Aiva nulenkė galvą.
- Sandoris su velniu yra blogai. Tai... Tu išsižadi savęs, - pakeltu balso tonu atkirto jis. - Nepažįstu tavęs.
- Vadinasi tau nėra čia ką veikti, - ką tik daviau priežastį jam išeiti.
- Tai tik tu taip manai, - ir jis išėjo. Jis paliko užuomeną. Jis liks mieste. Man netrukdys. Man niekas netrukdys. Aš ten, kur turiu būti.
- Nes tai yra gerai...

Reivenas

Spintoje paieškojau kitą megztinį. Atsisukau į Kamilą. Ji sėdėjo ant lovos. Jos akys žvelgė žemyn. Jos kūną kaustė sielvartas ir baimė. Žinau, kas tai ir kaip tai veikia. Žinau, nes esu iš to tvertas, tačiau bandau į save įsileisti gėrio, kurio tiek mažai. Tiek mažai, kad pasaulis kasdieną verstųsi aukštyn kojomis. Ji šlapia. Ji drebėjo, nei nežiūrėjo į mane. Ji bijojo ir apie nieką kitą negalvojo, nes tai, ką pamatė yra baisiau už blogį. Mirtis. Maiklo mirtis. Priėjau prie jos ir ištiesiau megztinį prieš akis, bet Kamila jo nepaėmė. Ji nepakėlė akių, ji nei nesujudėjo. Kiek pagalvojęs atsitūpiau ir pažvelgiau į jos akis iš apačios. Ranka pabandžiau paliesti jos smakrą. Priverčiau pažvelgti į mane. Jos akys skendo ašarose. To neturėtų būti.
- Kamila, tu šlapia. Tau reikia persirengti, - paraginau, bandžiau prakalbinti, bet ji nereagavo. Jei būčiau nežinojęs, sakyčiau, kad ji negyva, kad kažkur kitur ir ne čia. Ji vis dar verkė. Atmerktos akys, žvelgiančios į vieną tašką tebeverkė. Karštos ašaros riedėjo jos skruostais. - Kamila, prašau
- Tu tai padarei, - pakraupus prabilo ji. Kamila patraukė mano ranką, o aš nežinojau, ką jai pasakyti. Ta galimybė. Ji blanko, jos nebeliko. Pagaliau pažvelgė į mane. - Sakei, kad nesi blogiukas. Sakei, kad palikai jį gyvą, - be emocijų kartojo ji. Papurčiau galvą.
- Kamila, ne, tai ne mano darbas. Prašau, leisk padėsiu persirengti. Tu išsigandusi, - norėjau padėti jai nusirengti. Suėmiau už jos rankos, bet Kamila ją ištraukė.
- Sakei man, kad niekas nenukentės, kad jis liks gyvas. Tu man pažadėjai, - nesustojo ji.
- Kamila, prašau. Tai ne aš...
Staiga ji stūmė mane ir pakilo nuo lovos vis atsitraukdama nuo manęs.
- Jis man sakė, kad tai tavo darbas. Prieš pat mirtį sakė, kad tu jį pribaigsi, nes jis tau neišsimokės. Jis taip sakė, - užtikrintai rėkė ji.
- Ką tu čia šneki? Maiklas liko gyvas. Palikau jį gyvą. Juk pati matei. Jis pabėgo, - bandžiau teisintis, bet ji nesiklausė.
- Nekenčiu tavęs, - ištarė ji. Kamila traukėsi link durų, bet aš ją sulaikiau. Ji ėmė mane trankyti, rėkte rėkė. Nenorėjau jos paleisti, bet ji verkė, tvirtino, kad tai mano darbas. Galiausiai į kambarį atbėgo Reila ir Lukas. Kamila man trenkė antausį ir ruošėsi pabėgti.
- Ji negali išeiti tokios būklės, - užrikau. Lukas ėmė ją vytis. Kamila nusileido laiptais žemyn. Norėjau ją vytis paskui, bet Reila mane sulaikė ir liepė likti, o pati nusivijo Luką ir Kamilą. Ši išlėkė laukan.

Lukas

Lietus pylė kaip iš kibiro. Kamila bėgo verkdama nei kiek nesustodama. Bėgau paskui ją. Kamila išbėgo į gatvę. Staiga priešais ją išniro mašina. Dar truputį ir ją būtų partrenkę, bet spėjau pagriebti už rankos ir prisitraukti prie savęs, tvirtai apsikabinti. Kamila verkė ir daužė mano petį, bet tvirtai tebelaikiau. Stipriai prispauddžiau prie savęs. Ji tiek rėkė ir verkė. Bandžiau raminti, bet aš ne Reivas. Aš ne toks. Abu buvome tokie šlapi, kad šlapesni nei nebegalėtume būti.
- Paleisk mane, - maldavo ji.
- Ne, - atšoviau. - Viskas gerai. Viskas bus gerai.
- Jis sakė, kad jį nužudys, kad Reivenas jį nužudys. Jis neišsimokėjo. Skola buvo per didelė. Nugarmėjo į mirtį. Skola per didelė. Ji buvo per didelė, - negalėdama patikėti vis daužė mano petį. Apie kokią skolą ji kalba? Koks dar užmokestis? Kokia kaina? Ką tai reiškia? Ji vis dar veržėsi bėgti, bet sudraudžiau.
- Tai ne Reivenas. Tai ne Reiveno darbas. Tu tai žinai. Tai ne jis, - be paliovos kartojau. Kartojau tai ir garsiai, ir tyliai. Kartojau ne tik jai, bet ir sau. Nes vyliausi tikėti abejonėmis, ne tiesa, ne suteptu melu. Vyliausi patikėti, kad mano brolis nekaltas.

d