Mirtininkai (BAIGTA)

XXXVII DALIS

 37 DALIS

REIVENAS

Rytojus visvien ateis... Manęs tai nei kiek nenuramino. Taileris ir tas, kas jį valdo kažkur Kalifornijoje, Mirties slėnyje. Vien apie tai pagalvojus man ima skaudėti skrandį ir suktis žarnos aplink vienas kitą. Maja sutvarkė žemėlapius ir visus likusius dalykėlius. Aš sėdėjau sofoje, galvą atlošęs į jos atlošą. Tas pjūvis kėlė nemalonų skausmą, bet tylėjau ir nieko niekam nesakiau. Kamila pabėgo nuo manęs. Po viso šito ji privalės manęs dar kartą išklausyti. Suskambo durų skambutis. Kadangi merginos abi dingo nuėjau atidaryti pats. Tarpduryje nepatenkinta pasisveikino Reila. Praleidau ją pro save, o tada sužiurau į Luką, iš karto susiraukiau. Jis žengė vidun ir atsisuko į mane.
- Prisipažįstu, - pasidavė jis, rankas iškeldamas prieš mano akis. - Aš nesuprantu, kas per padarai yra tos moterys. Galiu kautis su Kanimom, galiu stoti prieš Nekintančiuosius, vogti šedevrus iš Tailerio, mirtinai sušaudyt mafijozus. Netgi save galiu pakęsti, nes suprantu, kad esu šūdžius, bet ji... - Lukas trumpai nudelbė akis žemyn, sukando dantis, kad tik nerėktų. Tada ištiesė pirštą į Reilos pusę, kuri stovėjo svetainėje ir kalbėjosi su Kamila. - Tą padarą reikia pritrėkšt, - jis atsiduso ir ranka atsirėmė į duris. Supratau apie ką jis kalbėjo. Toje pačioje akyje buvo labai "graži" mėlynė. Taip pat žinojau ir kas ją įstatė. Palengva atsidusau ir palinkčiojau.
- Nusileisiu iki tavo lygio, Lukai, aš taip pat jų nesuprantu, - liūdnai atsakiau.
- Kamila dar žmogiškas žmogus, bet tą mergiotė... - jis įsikando sau į kumštį. - Ko gero greičiau susitrauks mano subinė nei ji man nusišypsos, - papastai mane imdavo juokas iš jų pokštų, piktų ir sarkastiškų kalbų, bet dabar buvo nebe tas jausmas. Žinoma Lukianas matė tai, todėl nustojo kalbėti nesąmones. - Gerai, klok, kas nutiko su Kamila. Matau, kad ne man traukiasi subinė, o tau, - užsivedė jis.
- Pasakiau jai tiesą, - nusiminęs atsakiau. Lukui išsiplėtė akys. Žinoma, tik ta, kuri liko sveika, o ne kaip slyva sudaužyta. - Ji ėmė prisiminti tą dieną, kai mudu traukėm atsiimti tų dviejų milijonų. Dabar ji nesikalba su manimi.
- Nurims. Juk tai Kamila, - numojo ranka Lukas.
- Ne. Kamila, tai ne Reila, - paneigiau.
- Suprantu. Reila kaip briedis. Kamila kaip triušis, - prikandęs lūpą mąstė Lukas. Perverčiau akis. Jam galvoje tebuvo Reila. Kartais norisi jį pradanginti skradžiai. Lukas mostelėjo ranka. Jis nesupras. Sugrįžom į svetainę. Lukas atsisėdo į krėslą, o aš į tą pačią sofos pusę. Reila tiesiog žaibavo akimis į Luką, o tada vėl maloniai šnekučiavosi su Kamila.
- Visi žinom apie Tailerį ir neslėpsim vienas nuo kito apie tai, kiek jam liko gyventi, - įeidama prabilo Maja. Sužiurau į ją. Kamila atsisėdo į krėslą priešais Luką, o Reila klestelėjo šalia manęs. Maja liko stovėti priešais mus visus, rankoje laikydama jos tetos burtų knygą: dulkėtą, seną ir nušiurusiais lapais, bet vertinga. - Manau, kad labai ne daug, - ji greitai nupasakojo Lukui ir Reilai apie ką sukasi visa kalba. Išgirdęs Mirties slėnį Lukas susiėmė už galvos.
- Kas tokio blogo apie tą vietą? - paklausė Kamila. Prisiruošiau paaiškinti.
- Mirties slėnis yra visų antgamtinių būtybių centras. Šimtmečiais ta vieta buvo garbinama visų egzistuojančių ir jau išnykusių padarų, ypač saugojama dvasių ir visų tų šmėklų, - patikinau. - Kartą mudu su Luku ten buvome.
- Nesibaigė gerai, - paantrino Lukas. Linktelėjau.
- Jau labai seniai minima, kad Mirties slėnis supamas traukinių, kurių mirtingieji negali pamatyti, - dėstė Maja. Ji padėjo knygą ant stalo. Sukilo dulkės nuo ilgai nevalyto paviršiaus.
- Traukiniai? - kilstelėjo antakį Kamila. - Ar jais kas nors važiuoja?
- Nežinau. Nesu to mačius, bet manoma, kad ten tūno blogis, šešėliai, įkalintos sielos, negalinčios ištrūkti, seni valdžios lyderiai, - vardino Maja, bet ją staigiai pertraukė Reila.
- Senas pasaulis.
- Bet juk mes ištrauksim Tailerį? - reikalavo Kamila.
- Aš jau geriau eisiu į tą slėnį nei dar kartą susidursiu su nevaldomais padarais, - Lukas ironiškai nusišypsojo Reilai, o ši parodė jam vidurinį pirštą. Užsidengiau akis ir garsiai atsidusau.
- Minutei nesisvaidykit ženklais ir ironiškais žodeliais, - užgiedojau. Lukas nutilo, o Reila nusuko akis. - Ką siūlai, Maja? Beje, Kur Aiva?
- Nežinau. Kas kartą paryčiais kažkur dingsta, - gūžtelėjo pečiais. - Ilgai galvojau dėl visų mirčių, kurios įvyko pastarąsiąs dienas. Kas jei tie žmonės mirė dėl tikslo?
- Aukos? - paklausė Kamila. Maja linktelėjo. Lukas atsiduso ir pagriebė televizoriaus pultelį.
- Kamila regėjo dar kelias mirtis, kurių ji tiesiogiai nematė, bet tai gali būti ateitis. Galbūt pavyktų visa tai sustabdyti, - optimistiškai kalbėjo.
- Pavėlavom, - bejausmiškai įsiterpė Lukas. Visi sužiurom į jį. Jis padidino televizoriaus garsą.
"- Naujausios žinios Ročesterio gyventojams, - prabilo trumpais plaukais, juodą kostiumėlį vilkinti reporterė. - Vakar vakare įvyko dvi savižudybės. Viena jų moteris, mirtinai prisisiuvusi pirštus sau prie pilvo. Ant jos kūno buvo rasta nudegimo ženklų. Pasak medikų septyniasdešimt penkerių metų moteris tai padarė pati. Sukeltas skausmas pagreitino širdies infarktą, - monotoniškai rėžė ji." Pažvelgiau į Kamilą. Ši perbalus sėdėjo ant krėslo ir nei nejudėjo. "- Tą patį vakarą, dvariškių gatvėje rastas negyvas, apdegęs žmogus. Pasak pirminių duomenų kaimynai pastebėjo keistai besielgiant vyrą prie pat žoliapjovės. Nieko blogo nepagalvoją daugiau nekreipė dėmesio. Vėliau išgirdo riksmus ir pamatė atvirą ugnį, tačiau per vėlai. Ar tai buvo savižudybė ar tyčinis padegimas ekspertai dar aiškinasi, - patikino ji". Iš Kamilos ir Majos reakcijos supratau, kad tai ir yra, ką Kamila regėjo. "- O dabar kriminalai" - įvyko trumputė reklama, o tada išvydome pusplikį vyruką sėdintį už stiklino stalo. "- Vakar, maždaug apie keturioliktą valandą, dienos metu nukrito "AirWay" keleivinis lėktuvas su septyniais šimtais žmonių. Pasak, kol kas nepatvirtintų duomenų neliko nei vieno išgyvenusiojo. Narai ir gelbėjimo pagalbos patvirtino, kad gyvųjų negalėjo likti, nes nukritus lėktuvui jie būtų suėsti Ramiojo vandenyno ryklių. "AirWay" buvo vienas didžiausių lėktuvų. Tikslios priežasties kol kas neturime, bet..."
Kamila staigiai pašoko nuo krėslo ir nieko nesakius nubėgo į viršų. Ketinau ją vytis, bet Maja mane sulaikė.
- Man reikia nueiti pas ją, - veržiausi eiti ir paguosti ją. Pasakyti, kad tai ne jos kaltė, kad tai kažkieno kito arba tik sutapimas, kad tai tik stichinė nelaimė.
- Tu jau pridarei, Reivenai, pakankamai. Gal jau kartais užtenka ją žlugdyti? - pasitikslino ji. Maja gerbė Kamilą ir laikė savo geriausia drauge. Ji buvo teisi. Nurimau ir atsisėdau į savo vietą. Lukas išjungė televizorių, o Maja nuėjo į laiptais į viršų.

KAMILA

Pasirėmusi į kriauklę stovėjau vonioje ir vos laikiausi. Tie žmonės mirė per mane. Ant veido užkrito plaukai. Man nerūpėjo, kad nebegaliu susitvardyti. Inkščiau kaip šuo su sulaužyta koja. Man buvo bloga nuo šio mėšlo, nuo nesustabdomų mirčių kiekio.
- Nešdinkis, Reivenai, kol nesumušiau, kaip tai padarė Reila Lukui, - užrikau.
- Ei, viskas gerai, - įėjus per pečius apkabino mane Maja. Įsikibau į ją ir verkiau.
- Maja, tai mano kaltė. Jie neturėjo mirti. Visi septyni šimtai žmonių. Galiu prisiekti, kad jaučiu jų artimųjų skausmą. Negaliu su tuo susitvarkyti. Negaliu, Maja, einu iš proto, - kūkčiojau. Ji bandė mane nuraminti.
- Mes surasim Tailerį, o tada pagausim žudiką. Tai ne tu. Tai ne tavo kaltė. Tu tik tai jauti, - glostė mano galva ji. - Aš rasiu jį, Kamila, jei ne dėl Tailerio, tai dėl tavęs, - ji atgręžė prieš save ir nubraukė visus plaukus nuo mano veido. - Įsidėmėk, Kamiliuk, rasiu tą žudiką, - ji buvo tokia užtikrinta, o aš tiesiog lydžiausi skausme, net nepajėgiau jai linktelėti, nes netikėjau ja, nes net nepajėgiau apsimesti, kad tikiu ja. Man trūko jėgų. - Nusileisi apačion, kai nurimsi, gerai?
Ji paleido mane, o aš grįžau į kambarį ir atsisėdau veidu į lango pusę. Susirišau plaukus ir nuvirtau ant lovos. Dabar taip norėjau, kad visas pasaulis užtiltų, tik tam, kad išgirsčiau kaip skamba tyla.

REIVENAS

Po kelių minučių Maja sugrįžo į svetainę.
- O kur Kamila? - paskubom paklausiau jos.
- Ji norėjo pabūti viena, - atsakė ji. Ne, aš nenorėjau, kad ji būtų viena. Nenorėjau, kad ji verktų viena, kad pyktų ant savęs. Norėjau eiti ten ir apkabinti ją, pabučiuoti ir prisiekti, kad viskas bus gerai, kad visa tai baigsis, kad mes visą tai užbaigsim.
- Mes turėsim ten nusileisti, - rimtai prabilo Lukas. Linktelėjau.
- Prieš tai dulkės rodė, kad Taileris Jonkerse, bet tai užtruko vos kelias sekundes, - įsiterpė Maja. - Vadinasi jis buvo priverstas keliauti į slėnį. Mes neturime laiko. Tatuiruotė gali tiksėti ties paskutiniu gyvatės kiaušiniu.
- Jūs pamiršote vieną vienintelį dalyką, - nutildė Reila. Sužiurome į ją. - Rytoj Kalėdos. Jei neklystu, tai per Kalėdas mes visi stiprūs. Pranašumas mums, bet priešai turės tokį patį poveikį.
- Taip ir galvojau, kad šiais metais Kalėdų normaliai, kaip visi civilizuoti žmonės neatšvęsime, - nusivylė Lukas. Kilstelėjau antakį.
- O tu tikėjaisi? - paklausiau.
- Pusę akimirkos, - patikino jis.
- Juk dovaną gavai. Ko dar nori? - subambėjo Reila, primindama, kad Lukas su didžiausia mėlyne akyje. Jis parodė liežuvį ir nusisuko į mane.
- Jeigu ten nusileisim, Reivai, primink man, kad pririščiau Reilą ir ją ten palikčiau.
- Jeigu jau baigėte, tai noriu pasakyti, kad plikomis rankomis mes negalime eiti, - nutildė juos Maja. - Manau, kad padarai, kuriuos sutikome gali ten mūsų laukti. Nežinome, kas dar yra, todėl jūs pasirūpinkit ginklais.
- Paprastos kulkos jų neveikia. Jau bandžiau, - paneigė Lukas.
- Apkabas užpildysite šiek tiek netradiciškai. Turėtumėte likti čia. Vos tik laikrodis rodys lygiai vidurnaktį turime būti pasiruošę. Jūs trys važiuokit viena mašina. Aš ir Kamila važiuosim kita, - žinojau tik vieną, kad Maja puikiai dėstė visą planą. Nei karto nesuklydo, o aš neprieštaravau. Regis ir Lukas susilaikė nekomentavęs.
Galiausiai baigėm visas kalbas. Lukas išėjo laukan pakvėpuoti grynu oru, o Reila į virtuvę užsivirinti arbatos. Likome mudu su Maja.
- Vakar, kai degė namas tos liepsnos mažėjo, gęso, - pratariau. - Tu bandei kontaktuoti su magija. Sakei, kad esi nevykus ties ja, bet jei ne tu būčiau sudegęs gyvas. Ačiū, - padėkojau. Maja atsisuko. Ji buvo labai susiraukus.
- Padariau, tai dėl Kamilos, ne dėl tavęs, plunksnuoti, - atrėžė ji ir nuėjo. Maja pyko, nes Kamila pyko. Neišskiriamos draugės, ko šiais laikais tiek nedaug. Lauke po truputį temo. Niekas nelaukė dvyliktos valandos. Niekas nenorėjo eiti ten ir susidurti su kažkuo, kas nėra žemiška. Ilgai buvau svetainėje, bandžiau paskaityti, bandžiau pažiūrėti televizorių, bet kas kartą pakeliu akis į laiptus. Aš norėjau jos. Man reikėjo pasikalbėti su ja. Numečiau knygą ant sofos ir nusiėmęs akinius nuėjau į viršų. Tyliai priėjau prie jos durų ir įsiklausiau. Tylu. Nulenkiau durų rankeną ir įėjau vidun. Kamila miegojo, buvo nusisukusi į lango pusę, užsiklojusi adialu. Tyliai apėjau lovą ir pažvelgiau į ją. Kokia graži ir tuo pačiu tokia liūdna.
- Ką čia veiki? - staiga paklausė ji. Krūptelėjau.
- Maniau miegi, - atsakiau.
- Regis ir to nemoku padaryti, - atsiduso ji ir pramerkė akis. Atsisėdau šalia jos, tačiau ji nežiūrėjo į mane. - Kaip tas, kuris žudo gali tiek pakelti, - suraukus kaktą paklausė ji. Žinoma, klausimas nebuvo skirtas man.
- Gal jis tiesiog jaučia malonumą žudyti, - atsakiau.
- Negaliu to suprasti. Nemoku sukelti tokio skausmo, kokį kelia jis, - paneigė ji. Jos ranka buvo ant antklodės. Švelniai priliečiau pirštais ir suėmiau ranką, tvirtai suspausdamas delne. Kamila pažvelgė į mane.
- Prieš vesdamas vyras turėjo šešias teorijas kaip auginti vaikus. Dabar jis turi šešis vaikus ir jokių teorijų, - prabilo ji. - Kaip greitai gali pasikeisti visi sprendimai, kaip greitai gali atšalti jausmai, išnykti pasitikėjimas. Kaip greitai žmogus supranta... - ji lėtai ištraukė ranką ir nusitraukus adialą atsikėlė iš lovos. Kamila nebuvo panaši į save. Ji atrodė išbalus, bejausmė, nes per daug verkė, per daug kentė skausmą. Nieko neatsakius į mano jausmus tiesiog suėmė savo plaukus ir supynė dailią kasą ant šono. Iš spintos išsitraukė naują megztinį, susirado batus ir dirstelėjus į rankinį laikrodį ištarė:
- Eini? Jau dvylika, - ji išėjo net nepalaukus. Ji pasimetus. Tik kaip stipriai sumišus, įstrigus savo jausmuose nežinojau. Nebelaukiau, nes laikas seko, o Taileris ant mirties slenksčio, žudikas privalo būti pagautas.