Mirtininkai (BAIGTA)

XXVII (I) DALIS

  27 (I) DALIS

Reila

Išėjome laukan. Pradėjo snigti mažomis snaigelėmis. Stovėjau su nepažįstamuvaikinu vidury aikštelės ir nuraudusi šypsojausi. Jis maloniai ir žavingaistebėjo mane. Lauke turėjo būti daugiau nei dvidešimt laipsnių šalčio.
- Žinai, mano diena pasitaisė, - iškvėpęs šaltą orąprabilo jis.
- Tikrai? Ir kodėl gi? - nusistebėjau.
- Nes sutikau tave, - nusišypsojo jis. Nesvarbu,kad kojos šalo, o kūnas troško šilumos. Ledinis šaltis ramino, o Džulijanasvertė mane šypsotis.
- Taip nutinka tik pasakose, - pratariau.
- Visos pasakos yra tikros. Tereikia jomispatikėti, - primerkęs akis atsakė jis. Nuraudau. Jis priėjo arčiau manęs iršvelniai pabučiavo į skruostą. - Viliuosi, kad duosi man savo telefono numerį,- sušnabždėjo jis. Ir lyg perskaitęs mintis pridūrė. - Kad galėčiau tauparašyti, o tada dar kartą susitikti, - atsitraukė. Linktelėjau jam. Greitaipasakiau savo telefono numerį. Džulijanas nebeleido man šalti. Pažadėjoparašyti vakare. Mudu atsisveikinom. Tai štai kaip atrodo ta laiminga diena. Berūpesčių, be pinigų, bet su nauja, nuoširdžia pažintimi. Sėdau už vairo ir užvedžiaumašiną. Išvažiavau į pagrindinę gatvę ir tada suvokiau, kad grįžau į realybę,kur manęs laukia tik skausmas ir įkyrios mintys.

Lukianas (Lukas)

Sugrįžau į savo kambarį. Ištraukiau piešinių dėžę.Atsisėdau ir atidariau ją. Ketinau padėti naują pieštą portretą. Faunosportretą. Tačiau nėra nei vieno karto kada neperžiūrėčiau senų piešinių. Irkaskart žiūrint į Reilą man apsiverčia pasaulis, viskas pasvyra kitu kampu, oaš vis dar stoviu. Nei kairėn, nei dešinėn. Vienoje vietoje. Piešinys, kurisbuvo nupieštas prieš savaitę atrodė toks senas ir įsimintinas. Staiga išgirdaukažką lipant laiptais, tad sudėjau visus piešinius atgal į dėžę ir pakišau polova. Viskas aišku. Grįžo Reila. Geriau liksiu kambaryje. Kažkur šmirinėjoReivenas, o mudu vis dar susipykę. Nuvirtau ant lovos. Akimis sekiau lubųkontūrą. Ant naktinio staliuko suvibravo mano telefonas. Prisiverčiau atsikeltiir perskaityti pranešimą. Ko gero parašė Fauna. Tačiau atidaręs žinutęsupratau, kad tai tikrai ne ji. Mano akyse užsidegė raudonis. Aš ją užmušiu.Numečiau telefoną ir įsiutęs išlėkiau iš kambario.
- Sumauta kale, užmušiu tave, - visu piktumuatidariau Reilos duris. - Tu tai padarei! Tu ištuštinai mano sąskaitą. Tuišleidai visus mano pinigus. Kaip tu drįsai? - ėmiau rėkti, nors akys ryte rijoją. Reila susidėjo rankas ant krūtinės ir susiraukus žiūrėjo į mano pykčiudegančias akis. - Tu tiesiog negali nepadaryti ko nors, kas išvestų mane išproto! Tu nesveika! Tu negali šitaip elgtis, - man reikalingas Dievas, angelasant peties, nes dabar tik velnias stovi netoliese. Ant Reilos lovos voliojosišimtas maišų, kurių viduje nauji pirkiniai. Kas svarbiausia, kad vieną jų jijau buvo apsirengusi. Trumpą, kelių nesiekiančią, juodą suknelę. Jos ilgi, rudiplaukai supinti į storą kasą ant kairės pusės. Atrodė taip, kaip... Neturėjaužodžių.
- Oi, atleisk, Lukai, ieškojau savo gyvenimo, kurįpamečiau netyčia įsibraudama į tavąjį, - sarkastiškai išrėžė. Prisiminiau. Taibuvo mano žodžiai. Mergina nusisuko. Iš rankinės ištraukė kortelę ir priėjus pakišopalei akis.
- Reila, - atsidusau suvokdamas, kaip šlykščiai suja pasielgiau. - Negi negali pamiršti visko, kas tarp mūsų buvo? Negi negalimatversti naują puslapį? Ar bent žinai kaip aš jaučiuosi, kai tu permiegojai suMaiklu iš keršto man. Ar žinai, kaip jaučiausi žinodamas, kad tave lietė kažkaskitas ir tai buvau ne aš, - atėmęs kortelę ir sugrūdęs kišenėn klausinėjau jos.
- Juk tu pradėjai. Tu permiegojai su mano seserimi.Tu permiegojai su ja!!! - supyko Reila.
- Tada pasakyk man. Pasakyk atvirtai, - įniršau visartėdamas link jos, pirštus gniauždamas į kumščius. - Ar jautei tokį patįmalonumą, kai susidėjai su Maiklu? Ar jauti jį dabar, kai kerštauji? Ar jautipasitenkinimą, kai mudu kariaujam? - neleidau jai įsiterpti. Reila tylėjo, nesji negalėjo to atsakyti.
- O kas, jei tai buvo geriau? - drįso ištarti ji.Nusijuokiau kiek nusimindamas, nors žinojau, kad ji mane provokuoja. Ėmiauartintis link jos, o Reila trauktis.
- Niekada nebus geresnio už mane, - ji atsirėmė įsieną. Stovėjau priešais ją ir negalėdamas susilaikyti nužiūrinėjau ją.Pirštais suėmiau jos kasą ir nutraukiau gumytę. Reila stebėjo mane. Ištiesinaujos storus, palaidus plaukus. Jos dailus veidas atrodė dar tobuliau. Nuo plaukųranka nuslydo ant jos skruosto. Laisva ranka pasirėmiau į sieną. Prikandau lūpąir stebėjau jos lūpas. Dabar pat norėjau to. - Geresnio už mane nėra. Geresnėsuž tave niekada nerasiu, - patylomis, vos girdimai išsakiau jai. Nežinojau artikėjo ar ne, bet ji klausėsi ir man to pakako. Švelniai prisiliečiau lūpomisprie josios. Norėjau ją pabučiuoti. Taip norėjau. Mano ranka slydo josžandikauliu. Nykščiu perbraukiau jos lūpas. Ranka puolė kaklu žemyn. Buvau toksšiknius ir toks drąsus. Buvau pasiryžęs atverti visus, tikruosius jausmus, netik gundymą. Ranka perbraukiau per jos krūtinę, liemenį. Priėjau visai artijos. Mudviem darėsi sunkiau kvėpuoti. Ji nebėgo. Žinojo, kad nepabėgs, nes ašneleisiu. Savo ranką padėjau ant jos kojos, kurią šiek tiek dengė juodasuknelė. Neištvėriau. Visu kūnu prispaudžiau ją ir pagaliau pabučiavau. Bučinystarsi deganti ugnis, lyg būčiau vampyras ir bučiuočiau svilinančią saulę.Bučinys buvo toks saldus. Buvau pamiršęs, ką reiškia ja liesti. Užsikėliau jąant savęs.
- Užtenka tos meilės per atstumą, - atsidusęsištariau. Mano ranka nuslydo jai po suknele. Negalėjau elgtis taip, lyg niekoniekada nebuvo.
- Lukai, - ištarė mano vardą ji. Žinojau, kad jaigera, kad ji nori to pačio, tik tie kvaili principai. Kuo mažiau žodžių, tuoimtymiau ją liečiau. - Lukai, tu... - priverčiau ją užsičiaupti. Nubučiavau joskaklą. Laisva ranka numečiau visus pirkinius ant žemės ir pasiguldžiau ją antlovos. - Tu mėšlo krūva, - atsidusus užprotestavo ji. Nusišypsojau.
- Noriu tavęs, - patikinau. Puoliau bučiuoti joslūpas, ją nurenginėti. Tuomet man niekas neegzistavo. Man neegzistavo pasaulisar pinigai, problemos ar brolis. Neegzistavo jokie priešai. Man egzistavo tikviena moteris. Ir ji buvo su manimi.

Kastoras (Kastis)

Kiekviena diena man kaip nauja nata. Negalėjau jųsuskaičiuoti, bet galėjau tai ištverti. Praėjo tiek daug laiko, o aš vis darčia, tamsoje, už nuodėmingų grotų. Buvau ne vienas. Kitose koridoriaus galuosegulėjo neeiliniai Krisų priešai. Tik širdį graužė sumaištis, jog jiems niekasnesuteikė įpatingo rakto. Mano grotų raktas buvo ne kas kitas kaip Lukianonuodėmė. Pridėjau smuiką sau prie peties ir užtraukiau skaudžią širdžiaigrėsmingą natą. Aplink mane suriaumojo keliasdešimt skirtingų nepasitenkinimų.Mosikavau dryžuotą uodegą, buvau alkanas ir pavargęs. Nei karto neteko ramiaiišsimiegoti. Užtraukiau dar vieną natą. Šį kartą suspiegė plonas riksmas.Spėju, kad tai Strigojus. Kokie nepakantūs. Kai pasiryžau užtraukti mirčiaiskirtą natą kažkas subildėjo. Pakilau nuo purvinos ir drėgnos žemės. Stipriaisuspaudžiau smuiką ir lazdelę. Priėjau prie pilkų, aprūdijusių grotų. Manolūpas papuošė kreivas šypsnys. Stumtelėjau grotas. Sugirgdždėdamos kuolengviausiai atsidarė. Atsargiai pastačiau koją koridoriaus grindyse irišsitiesiau visu ūgiu. Buvau laisvas. Manęs nelaikė grotos, nevaržė sienos.Tikrai buvau laisvas. Ir tada supratau. Lukas ne kvailas. Jis parsidavėlis.
- Nagi, nagi... Atrodo kažkas buvo išpažinties.

Kamila

Paskambinau Reivenui. Vyliausi, kad jis neužsiėmęs,nes man buvo reikalinga jo pagalba. Taileriui kažkas negerai. Neketinau paliktijo ramybėje. Nei viena mano kūno ląstelė neleido to palikti ramybėje. Ką reiškėta šliaužianti gyvatė?
Reivenas buvo užsiėmęs, bet pasakė, kad mes visusdarbus ir atvažiuos pas mane. Koks jis geras ir rūpestingas. Kartais dėl to jaučiuosikalta. Dėl to, kas tarp mūsų vyksta. Nežinau, ką ir kiek jam jaučiu. NepažįstuReiveno tiek, kiek norėčiau. Jis visada apsėstas paslapčių. Nors... Nesigailiu,kad jis šalia. Man patinka, kai jis šalia, kai šypsosi ar apkabina, nors galbūttą minutę esu kaprizinga ir įkyri, pikta ir abejinga. Jis visada šalia net kaiesu šalta jam, kai netrokštu nei vieno jo prisilietimo. Jis visada su manimi,kad ir kas vyktų.

Lukianas (Lukas)

Gulėjau ant pagalvės nei nemirksėdamas. Už langošvietė mėnulis, o aš varčiausi Reilos lovoje. Rankos laikė apsikabinusios josnuogą kūną. Ji tiesiog užmigo mano glėbyje. Ji jautėsi gerai, ji pasidavė man.Nesuvokiau nei ką padariau, nei su kuo tai padariau. Gal gyvenimas prašviesėjo,bet smegenų tūris sumažėjo. Jaučiu galvoje kažkodėl per lengva. Nei Dievas, neiVelnias man neatleis. Mylėjausi su savo gyvenimo meile ir tai ko gerodidžiausia ir mėgstamiausia mano klaida. Negalėjau sau meluoti. Jaučiausifantastiškai, jaučiausi toks pasitikintis savimi. Na gerai, aš visada toks, betdabar tai aukščiau visko. Nei nepajausdama Reila stipriai suspaudė mano ranką.Bet aš su Fauna. Tai kokio galo dabar su Reila? Nes tu idiotas, Lukai, nes tunegali pakęsti, kai matai Reilą priešais save, kai jos neapkabini. Ir taupatinka, Lukai, su ja kariauti, nes ji tavo mėgstamiausia gyvenimo klaida,kurią tu vis dar besąlygiškai dievini.
Staiga Reila pramerkė akis. Suvokusi ant ko gulistaigiai pašoko nuo manęs, patraukė ranką ir visa susivėlus atsisėdo vidurylovos.
- Man šokas, - be reakcijos prakalbo ji. Atsisėdauuž jos ir nusišypsojau.
- Tau šokas, kad mudu taip gerai sutarėme ar šokas,kad mylėjaisi su vaikinu, kurį jau seniai svajoji sulyginti su žeme? -paliečiau jos nuogą petį. Ji krūptelėjo. Žinojau, kad jai patinka, bet to neineparodo. Reila pasitraukė nuo manęs ir staigiai pradėjo rengtis pirmaispasitaikiusiais drabužiais. Užsikišo plaukus už ausų. Jai tiko.
- Tai net nebuvo gerai, - supanikavo ji.Nusijuokiau.
- Šito negali paneigti. Tau patiko, -paprieštaravau ir kritau ant pagalvės.
- Už tavęs didesnės mėšlo krūvos nėra, Lukai,įsidėmėk. Renkis ir nešdinkis iš mano kambario. Dabar negalėsiu miegoti savolovoje, - pasibjaurėjo ji.
- Tikrai, - pasimėgavau. - Juk sapnuosi mane.
Reila griebė mano megztinį ir metė ant galvos. Pagriebėpagalvę ir visa jėga paleido į mane. Nebuvau girdėjęs, kad po gero sekso reikiašitaip pykti. Šokau iš lovos ir susiradau kelnes.
- Tu mulkis. Tu paskutinis kiaulė. Nekenčiu tavęs.Jau geriau būčiau permiegojusi su kaliniu nei tavimi, - ėmė rėkti. Juokas ėmėper visus galus. Staiga ji ėmė ir paleido dar vieną pagalvę man į galvą. Tuometdar ir dar vieną, kol nustojau juoktis.
- Tu dulkinaisi su manimi, nes pati to norėjai!Pripažink pagaliau, kad pasiilgai manęs, kad vis dar nori manęs! - atsistojęsužrikau.
- Privertei mane, - atšovė ji.
- Save nurenginėti irgi priverčiau? - piktaipaklausiau. - Tu vis dar nori būti su manimi. Tau patinka, kai aš šalia. Tuprovokuoji mane kiekvieną dieną žinodama, kad tau neatsispirsiu.
- Melas, - ji paleido knygą ir pataikė į mano petį.Dabar ji dar ir kietais daiktais pradės svaidytis.
- Nustok mėtyt tuos daiktus, - užrikau. - Ir elgtiskaip tikra kalė.
- Nustosiu tada, kai pamiršiu, kad mylėjausi sumergišiumi, benkartu, - ji paleido dar vieną knygą ir šį kartą gavau galvon.
- Tau patinka šitas karas, - supratau. - Tu jį irgausi, - patikinau. Staigiai priėjau prie jos ir apglėbęs rankomis pakėliau nuožemės. Reila ėmė mane daužyti, trankyti iš visų pusių. Atvėsinsiu jąvieninteliu būdu. Kartą jai jau tai patiko.
- Paleisk mane, Lukai, tu nenormalus, tu nesveikas,tu gyvenimo klaida, - keikė ji. Staigiai įlipau į vonią ir įkėliau ją. Ji visdar mušėsi, bet tuoj pat atsukau ledinį vandenį. Ji ėmė rėkti.
- Gal aš ir gyvenimo klaida, bet niekada neleisiutau pamiršti, ką mudu darėm, - atrėžiau. Ledinį vandenį pyliau tiesiai ant jos.Kiaurai sušlapau ir pats. Pasipiktinęs nurengiau jos palaidinę, nusegiauliemenėlę, atsegiau kelnių sagą. Neleisiu jai to pamiršti. Vanduo it kokslietus pilte pylė ir varvėjo mudviejų šlapiais veidais. Įsisiurbiau į jos lūpasir abiem rankom apglėbiau jos nuogą kūną. Bučinys buvo be meilės, o veikiau išaistros ir gero keršto. Nupyliau ją lediniu vandeniu, o tada pats atstūmiau,paleidau ir išlipęs iš vonios nusivaliau atbula ranka varvantį vandenį.
- Tu niekada nepamirši, ką mudu veikėm. Girdi?Niekada neleisiu tau pamiršti, kad buvai su manimi. Šiknius ar ne, betmylėjaisi su tuo, kurį myli, kurio geidi visa širdimi. Dabar tai ne manorūpestis, - nerūpestingai atšoviau. - Dabar tai tavo, - dūriau pirštu. Jinekentė manęs, o aš jos. Nors žodžiai skaudūs, bet aš ne pabaisa. Aš turiujausmus. Parodžiau juos, o ji juos įžeidė. Kančia už kančią. Leisiu jai apietai pagalvoti.

Reila

Prigriebiau šlapius drabužius ir tuoj pat juosapsivilkau. Išlipau iš vonios ir ranka persibraukiau per šlapius plaukus.Nekilo optimizmas, nekilo noras kerštauti, nekilo noras rėkti. Akyse pajaučiaumažytes ašaras. Jaučiausi tokia beviltiška ir tokia silpna. Kojos nebelaikėmanęs. Iš lėto pasilaikydama už vonios krašto atsisėdau ant šaltų smėlinėsspalvos plytelių ir atrėmiau galvą į aštrų vonios kraštą. Man buvo šalta, betnedrebėjau. Nei nepajutau kaip pradėjau tyliai inkšti it šuo. Šis žaidimaspilnas intrigų, o Lukas pasielgė ne tik keistai, bet ir bjauriai. Jis nejaučianieko žmogiško. Jis permiegojo iš keršto su manimi? Ar jautė už tai malonumą irpalengvėjimą? Nenorėjau jo akyse matyti. Nenorėjau girdėti jo balso, nenorėjauprisiminti to, ką mudu veikėm, bet visas vaizdas mano akyse. Kad ir kaip jįbevadinčiau myliu jį be saiko, noriu ir geidžiu jo be saiko, bet viskas veltui.Jaučiausi tokia kalta. Kalta, kad permiegojau su juo, kad išvadinau jį gyvenimoklaida, kad esam tokie, kokiem esam...
Sėdėjau kone valandą, kol ėmiau drebėti.Apsiraminau, nustojau verkti ir susiėmiau. Jau ko Lukianas nematys, tai manoašarų. Jis nematys jokio gailesčio ir graužimosi. Nemąstysiu, ką mudu padarėmir neprisiminsiu. Gyvensiu taip kaip gyvenau. Gyvensiu su kalte kaip jis gyvenasu savąją. Šis pasaulis jau seniai nublukęs, spalvos sunykusios.
Atsisėdau ant lovos ir susiradus Džiulijano numerįpaskambinau jam. Vaikinas atsiliepė ir pasisveikino ištardamas mano vardą. Galširdis dabar plyšo iš skausmo, bet man reikėjo kažko kito. Džiulijanas privertėmane nusišypsoti, nes yra neužsiėmęs ir gali su manimi susitikti. Patikinau,kad už valandos susitiktume prekybos centre „Picų pasaulis" picerijoje. Kodėltokiam vaikinui kaip Džiulijanas nėra problemų? Kodėl Lukas negali būtipaprastas ir nuoširdus? Greitai persirengiau, susišukavau plaukus, pagriebiaurankinę ir išėjau iš kambario. Nusileidau laiptais žemyn ir patraukiau linkišėjimo. Vos tik užsisegiau striukės užtrauktuką tarpduryje susitikau Luką. Kamto reikia? Jis žvelgė į mane nerūpestingom ir principingom akim. Nei neketinopraleisti. Bandžiau mandagiai palaukti, bet jis tik stovėjo priešais mane. Lygnorėjo kažką pasakyti, lyg pasiliko prie tylos. Nusukau akis į šoną. Nesugavęsmano kalto žvilgsnio galiausiai praleido pro save. Nei neatsigręžus nuėjau linkmašinos. Žinojau, kad jis mane stebi. Dabar jaučiuosi it kokia kalinė. Jis galistebėti mane, gali kaltinti, bet jei pats įstrigęs savo proto kalėjime niekasjam nepadės.