Mirtininkai (BAIGTA)

XXI DALIS

21 DALIS

Kamila

Skola. Esu tai girdėjus, neregėjus. Kas tai? Kokio dydžio skola ir kam ją reikia užmokėti? Kas prasiskolino? Pasigirdo skambesys, lyg žviegtų balso neturintis paukštis arba dainuotų prastas daininkas. Ne, tai buvo blogiau. Susiėmiau už ausų ir suraukiau kaktą. Koks velnias mane apsėdo? Akyse vis dar regėjau tą asmenį rubino spalvos akimis.
- Kas? - susiraukiau, nes garsas buvo siaubingas ir dusinantis. Maudė gerklę. Atrodė taip, lyg tuoj paspringsiu vandeniu. Sūriu vandenyno vandeniu. - Kas tu? - sumurmėjau vos besilaikydama, stipriai kosėdama. Akyse asmuo kandžiai nusišypsojo.
- Krisų paklausk, - atšovė jis. Priklaupiau ant žemės. Suklupau visiškai abiem keliais, rankomis pasirėmiau į ledu besitraukiantį kelią. Springau ir negalėjau įkvėpti. Tas siaubingas garsas. Kažkur suskambo dar viena melodija. Kažkas skambino. Kažkas ėmė rėkti mano vardą, bet negalėjau atsiliepti. - Liepk mane paleisti. Liepk jiems pasakyti viską, ką slepia, - reikalavo. Staiga mane pagriebė kažkieno ranka, staigiai suklupo prieš mane, apglėbė rankomis ir atrėmė į petį.
- Nustok, - surikau.
- Kamila, - rėkė kažkas, bet tai lyg šnabždesys. Vis dar kosėjau ir negalėjau įkvėpti. Galiausiai asmuo ėmė blankti, rubino akys nykti, o tas cypimas dusliai nutilti. Pramerkiau akis ir išvydau Tailerį. Jo rudos akys buvo sunerimusios, rankos apglėbusios taip pat stipriai kaip, manyčiau jog tai Reivenas. Jis bandė nuraminti ir liepė pabandyti įkvėpti. Po įtampos man pavyko. Nustojau springti ir dusti, pagaliau įkvėpiau ir viską vėl regėjau blaiviomis akimis. Taileris padėjo atsistoti, surinko mano daiktus, padavė Reiveno knygą. - Kas nutiko? Kaip tu?
Telefonas vis dar skambėjo. Vis dar pati tylėjau. Galiausiai susivokiau, kad reikia atsiliepti. Skambino Reivenas. Ko gero rėks dėl tos knygos.
"Kamila, kodėl tu manęs niekada nesiklausai?" - griežtai paklausė jis.
- Ar judu su Luku namuose? - neklausydama jo kalbų paklausiau. Jis atsakė teigiamai. - Tai atvažiuosiu. Man reikia, kad paaiškintum kai ką. Gana manyti, kad esu tokia kvaila, - užbaigiau pokalbį jam nespėjus ko nors atsakyti. Galės rėkti, kai nuvažiuosiu, bet tegul ne mano, kad pats išlips iš pelkės švarus. Pasisukau į vis dar nežinioje stovintį Tailerį.
- Man viskas... Nežinau. Kažkas vyksta ir nepajėgiu suprasti, - sumišusi atsakiau. Nejučia pažvelgiau į Kornelio pagrindinį pastatą stovintį man už nugaros. Per kūną nuėjo šiurpuliukai ir baimė. Vėl atsisukau į Tailerį. - Ar turi laiko? - paklausiau. - Nes man reikia, kad važiuotum su manimi.
- Žinoma, - atsakė. - Aš tik pasiimsiu savo daiktus ir piešinių aplanką. Palikau rūbinėje, - prisiminė jis. Linktelėjau jam.

*****

Paskambinau į duris. Jas kaipmat greitai atidarė Lukas ir plačiai išsišiepė.
- Sveikutė, princese, - pasisveikino jis. Atsidusau. O ką aš sakiau?
- Neturiu laiko, o juo labiau noro tavo kvailiems pokštams, Lukai, kur Reivenas? - susierzinau.
- Kažkas šiandien blogos nuotaikos, - suniurzgė jis. - O tu, kas toks? - primerkė akį.
- Jis mano draugas, - atšoviau nespėjus išsižioti Taileriui.
- Reivenui pavydą kelsi? Šaunuolė, - pagyrė Lukas.
- Lukai? - atsisukau. Jis sukluso. - Užsičiaupk, - jis pasidavė. Nuo to man palengvėjo. Laiptais žemyn nusileido Reivenas. Pamatęs mane nuoširdžiai nusišypsojo, o išvydęs dar ir Tailerį susiraukė kaip gavęs galvon.
- Ką jis čia veikia? - nepatenkintas paklausė jis.
- Gana tų pavydo scenų, - subambėjau. Reivenas nieko neatsakė. Jis arba rimtai pavydėjo, arba kažką žino, bet nesako. Reivenas pasiūlė eiti į svetainę. - Kur Reila?
- Nežinau. Regis minėjo, kad jos nebus visą dieną, - šaltai atsakė jis. Taileris atsisėdo į krėslą, o aš ant sofos netoli jo. Reivenas atsisėso arti manęs, bet ne tiek, kad jausčiau visišką jo artumą. Ant stalo numečiau visų norimą knygą. Lukas sudejavo.
- Kaip suprantu nepaliksi šio reikalo, - nusivylė Reivenas. Papurčiau galvą. - Ir jis žino? - kilstelėjo antakį. Taileris padėjo savo darbus ant stalo kampo. Lukas įsipylė gert ir atsistojo priešais.
- Tiesą pasakius ne, - atsakiau. - Bet man reikia, kad pasakytumėt, kas vyksta, - sutrikau. - Žinau, kad Reivenai, kažką nuo manęs slepi. Žinau, kad, Taileri, esi matęs šią knygą jau anksčiau, nes prabilai apie vampyrus per profesoriaus Kriso paskaitą, - dėsčiau. - Nemanykit, kad negaliu apsiginti pati, kad esu kvaila ir silpna, - užsiplieskiau. Reivenas atsiduso.
- Nei vienas iš mūsų taip nemano. Tiesiog...
- Tiesiog, kas? - užrikau. - Sužinojau, kad mano bedrakambariokė yra ragana, o jos brolis raganius, kad egizstuoja padarai Kanimos. Ir dar tai... Tie skausmai, tos paranojos. Aš kraustausi iš proto nesuprasdama, kas darosi. Nebegaliu ramiai miegoti, nebežinau, kas esu. Kas kartą mane lydi svetimos mirtys, o dar šiandien... - susiėmiau už galvos.
- Kas šiandien? - susiraukė Reivenas.
- Šiandien radau ją klūpančia lauke ir rėkiančia "Nustok", - paaiškino Taileris. Reivenas ir Lukas sužiuro į mane. Neliko nieko kito, kaip pasistengti kuo detaliau nupasakoti, kas nutiko. Po pusvalandžio baigiau. Įsisvyravo tyla. Lukas padėjo ant stalo tuščia stiklinę ir palūkėjęs pagriebė visą butelį.
- Reivenai, - lyg užhipnotizuotas prabilo Lukas. - Gal jau laikas?
Reivenas nežinojo, ką pasakyti. Jis buvo perbalęs ir sumišęs, sėdėjo nejudėdamas.
- Tai, ką tu regėjai ir girdėjai yra ne tavo vaizduotės vaisius, - ramiai prabilo Reivenas.
- Tai, kas tada? - paklausiau. Taileris paėmė knygą ir lyg atmintinai ją mokėdamas atvertė tiksliai reikalingą puslapį. Atverstą knygą padėjo prieš akis. Įsispoksojau į piešinėlį. Akys. Rubino akys.
- Ką matei vakar, tai buvo dalis to, kas kažkada buvo, - bandė aiškinti jis.
- Kas buvo? - nesuprato Taileris.
- Vakar mus užpuolė Kanimos ir, jų buvo daugiau nei viena, - užsiversdamas butelį atsakė Lukas. Mano akyse Taileris perbalo, kiek sutriko, o pirštais nejučia palietė savo aplanką, kuriame buvo sudėti visi piešiniai. Lukas jį stebėjo, bet apsimetė, kad tai buvo tik nerūpestingas smalsumas.
- Jis vadinamas "Moziku". Muzikos mūza, - paaiškino jis. Suklusau.
- Jis toks kaip Kanimos, tačiau yra kur kas pavojingesnis už jas.
- Jo melodijos sukuria skausmą, - paantrino Taileris.
- Deja, šeimininkas pats išsirenka, ką skaudinti ir per kur skaudinti, kad auka neapsikęstų, - įsiterpė Lukas. - Jis gyvas. Uždarytas.
- Ar buvo kas nors, ką jis sakė? Gal kažką minėjo? - paklausė Reivenas.
- Jis minėjo "Skola didelė ir nėra jos kaip užmokėti..." liepė paklausti Krisų. Liepė paleisti jį. Paleisti iš kur? - paklausiau.
- Skola? - kilstelėjo antakį Lukas. Linktelėjau.
- Kaip tokį padarą išvis galima laikyti gyvą? - pasibaisėjau.
- Nes jeigu jį nužudysim, tai nukentės daugiau nei tik tu, Kamila, - liūdnai atsakė Reivenas. Jie papasakojo dar kelis dalykus. Visi klausimai buvo nuolatiniai aiškinimai. Už lango jau buvo sutemę. Kalbantis diena tikrai greitai praeina. Nujaučiau, kad Taileris keistas, kad jis žino kažką. Pasirodo yra susijęs su knygos pažinimu. Galiausiai Reivenas privertė baigti visas kalbas. Jis neleido man išeiti, o Taileris pats pasisakė, kad vėlu ir jis turi dar neatliktų reikalų.

Lukas

Nuspręndžiau pats palydėti Tailerį iki durų, kol Reivenas atsibus iš visų dvejonių. Pastebėjau kaip Taileris saugo savo daiktus, o ypač aplanką, kuris buvo ant stalo. Kol jis avėsi batus, aš paėmiau jo striukę ir specialiai paspyriau aplanką. Viskas, kas buvo jame iškrito, o aš nusikeikiau. Taileris perbalo.
- Mėšlas. Atleisk, žmogau, aš tikras šiknius, - atsiprašinėjau. Mudu ėmėm rinkti piešinius. Sudėjom viską į aplanką.
- Pasitaiko, - paėmęs paskutinį piešinį atsakė jis. - Būk atsargesnis, - atsikėlęs pagriebė striukę ir atsainiai žiūrėdamas į mane, vis dar tupintį ant žemės galiausiai išėjo. Kai durys trinktelėjo aš atsistojau, o su savimi paėmiau vieną piešinį, kurio jam taip ir nepadaviau, kuris užkliuvo už mano akių berenkant.
- Nagi, nagi ir ką gi mes čia turim...

Kamila

Norėjau grįžti namo, bet Reivenas liepė pasilikti pas jį visai nakčiai. Veikiau prašė nei liepė.
- Čia ir tavo namai, - pripažino jis. Jei jau taip, tai man palengvėjo. Atsisėdus nuvirtau ant lovos, rankas ištiesdama į šonus. Šiluma kiaurai keliavo mano kūnu. Tyla buvo ta ramybė, kurios man reikėjo. Ant savo kaktos pajaučiau Reiveno ranką. Jis sėdėjo man virš galvos ir švelniai šypsojosi, nors jo šypsena bylojo rūpestį, godumą, geidulį, bet ir liūdesį, ir slypintį sielvartą. Jo ranka švelniai perbraukė per mano dešinį skruostą. Pirštų galai pasiekė nuogą kaklą. Kutenimas virto jausmingu malonumu.
- Kas man bus, Reivenai? - paklausiau jo.
- Nežinau, bet nei vienas iš mūsų tavęs nepaliks. Mes išsiaiškinsim, kas vyksta, Kamiliuk, neabejok tuo. Būsim šalia, kai reikės. Aš būsiu šalia, - ramino jis. Smarkiai palinkčiojau. Jis tebeglostė mano odą, kas man labai patiko, o siekdamas sumažinti įtampą pasilenkė ir pabučiavo. Bučinys buvo keistas ir tuo pačiu jo norėjosi daugiau. Keistas galbūt todėl, kad bučinys atvirkščias. Kaip minėjau Reivas sėdėjo virš mano galvos. Jis švelniai apžiojo mano viršutinė lūpą ir rankomis pasirėmęs į lovą atsidūrė virš manęs. Ko gero ir pats to nebandė, tačiau nors ir pirmas kartas, regis jam labai patiko.

'