Mirtininkai (BAIGTA)

XIX (I) DALIS

19 (I) DALIS

Kamila

Vaikščiojau po kambarį. Rankoje vis spaudžiau telefoną. Nenutuokiau, ką su juo daryti. Skambinti ar laukti, kol dar kartą Reivenas nuspręs paskambinti? Ko gero gąsdinu jį. Ši diena man lyg koks pragaras. Sėdėti užsidarius tarp keturių sienų, bandyti neišprotėti ir su juo nesusitikti. Galiausiai padėjau telefoną ant stalo prisimindama, kad prieš kelias dienas profesorius Krisas į rankas įbruko knygą su visiškai nutrintu viršeliu, keliais raižiniais ant jos kampų. Susiradau rankinę. Ištraukiau knygą ir atsisėdau prie stalo. Uždegiau lempą, nes kambaryje darėsi vis tamsiau. Helovyno naktis buvo čia pat. Atverčiau pirmuosius lapus. Vyliausi pamatyti architektūrinius pastatus, bet tai buvo ne pastatai. Užsikišau plaukus už ausų, staigiai uždariau kambario duris. Knygoje buvo nupiešti įvairūs padarai, šalia aprašymai. Piešiniai piešti labai seniai, bet ryškumas dar išlikęs. Metamorfai. Maja minėjo tai.
- Tai žmonės, kurie gali pavirsti į gyvūnus. Kitaip vadinami pavidalo keitėjai. Metamorfai dažnai slepia savo gebėjimus nuo kitų, - garsiai perskaičiau. Tai štai apie ką kalbėjo Maja, bet kodėl profesorius Krisas man tai davė? Verčiau kitą puslapį. "Mes esame kitokie, arba buvome". Antraštė. Verčiau dar vieną puslapį. Skyrelis "Žmonės"
- Neturintys jokių įpatingų galių, ar gebėjimų. Lengvai pažeidžiami, lengvai nužudomi, bet dažniausiai yra labai mylimi kitų rasių atstovų, juos myli už žmogiškumą, - nei nežinau kodėl prisiminiau Reiveną. Staiga pagalvojau apie tai kaip jis mane bučiuoja ir kad jis karštas, labai karštas, o mėgsta šaltį. Akys nuslydo ties kitu aprašymu. "Raganos".
- Žmonės, turintys neapsakomą galią arba gebėjimą teisingai naudotis supančia magija, kartais nenugalimi, bet nereiškia, kad nemirtingi. Raganos visais laikais neapkentė vampyrų, bet dėl juodosios magijos dažnai palaikė ryšį su demonais, - Demonai? Pavidalo keitėjai? Raganos... Maja ragana. Jos brolis - raganius. O ar likusieji taip pat egzistuoja? Ne, tai tik sapalionės. Pirštai nuslydo ant dar keturių aprašymų sekančiame lape "Vampyrai"; "Fėjos ir fėjūnai"; Vilkolakiai; Demonai ir jų priešininkai. Ar tai...?
- Kamila, valgysi? - pasigirdo griausmingas Majos balsas. Staigiai šūktelėjau atgal, kad tuoj būsiu. Užverčiau knygą. Atbaidžiau mintis, kad to nėra. Niekada nebuvo ir niekada nebus.

Reivenas

Paskambinau tėvui. Šis po kokio šešto skambučio prisiruošė atsiliepti. Ir taip krausčiausi iš proto. Neketinau tėvui pasakyti, kad jo dvidešimt trijų metų sūnelis negeba nužudyti milžiniško, po namus šliaužiajančio driežo, vadinamu Kanima. Vietoj to riktelėjau apie jo nebuvimą ir egzistenciją, o kai nusiraminau paklausiau dar ir apie knygą. Juk todėl ir paskambinau jam.
- Mamos knyga. Ta, kurią ji pati surašė. Pasakyk, kad tu turi ją su savimi, - kalbėjau, tačiau po savo žodžių supratau, kad maldauju jog taip ir būtų, tik nuojauta išsakė viską visiškai kitaip. Išgirdęs jo atsakymą sušnypščiau it gyvatė. - Tu ką padarei? Davei skaityti ją Kamilai?! Ar tu pablūdai? - man ant galvos plaukai piestu pasistojo. - Proto užtemimas? Senatvinis marazmas? Ką sau galvojai atiduodamas jai tą knygą? Ji nepasirengus žinoti, kas mes, kas dedasi šiame pasaulyje, - garsiai atsidusau. Ėmiau vaikščioti po kambarį, ieškojau striukės. - Ji pamanys, kad kuoktelėjai, o tada jos nuomonė apie mane dar pablogės. Ir taip negaliu... - nustojau rėkti. Vos ne ištariau tai, ko neprivalau sakyti. Juk neketinau jam nupasakoti, kad su ja turėjau šiokius tokius imtymius santykius. Žinoma, nesigailiu, nes man patiko ir... Baigiau pokalbį.
- Užsičiaupk, Reivenai, - subambėjau. Apsivilkau striukę ir nusileidau laiptais žemyn. Privalėjau susirasti Kamilą. Paimti tą knygą, pasikalbėti su ja ir paaišlinti, kas viskas gerai. Pakeliui susitikau Luką.
- Kur tu eini? Puikiai žinai, kad privalome sėdėti namuose, - kritikavo jis.
- Turiu surasti Kamilą. Ta knyga pas ją. Tėvas ją perdavė, kad... - atsidusau. - Nežinau. Tiesiog nenoriu, kad mano mylima mergina papultų į bėdą. Kanima seks iš paskos, - praėjau pro jį.
- Reivai, šiandien Helovynas. Tu negali eiti. Tu silpnas, - bandė sustabdyti jis.
- Lukai, pasisaugok. Judu niekur neinat. Aš kaip įmanydamas grįšiu greičiau, - pasakiau jam. Atėjo Reila. Žiojosi kažką tarti, bet nieko nelaukiau, išėjau laukan.
Kilo vėjas. Šaltis skverbėsi pro drabužius. Dar liko trys valandos iki sutemų. Sėdau už vairo ir išvažiavau. Visą laiką bandžiau prisiskambinti Kamilai. Kiekvieną kartą įsijungdavo balso paštas.
- Kamila, po velniais pakelk. Man reikia su tavimi pasikalbėti. Maldauju paskambink, - balso paštas išsijungė. Sustojau prie bendrabučio. Man svaigo galva, jaučiausi toks silpnas, toks lėtas ir sunkus. Laiptais nusivilkau iki pirmo aukšto liptu. Juo užkilęs galiausiai pabaladojau į kambario duris. Pasigirdo trepsėjimas. Kažkas staigiai atsidarė duris. - Kamila, po vel... - mano balsas nutilo, nes priešakyje stovėjo visai kita mergina. Raudonplaukė garbanė, mėlynomis akimis. Sutrikau. - Ar Kamila yra?
Mergina persikreipė.
- Čia tokia negyvena, - paprastai atsakė ji. Kaip suprasti? Kaip gali negyventi? Tai kur ji? Ar aš sumaišiau kambarius, aukštą?
- Ne, čia jos ir Majos kambarys, - paneigiau.
- Atleiskit, bet tikrai nežinau apie ką jūs kalbate. Neseniai čia įsikėliau, - atsakė ji. Kamilos nebėra? O Maja? Kur ji? Mergina užtrenkė palei nosį duris. Išsitraukiau telefoną ir leisdamasis liftu bandžiau jai dar kartą prisiskambinti. Nelemtas balso paštas. Nutariau paskambinti Majai. Ji pakels. Ji visada atsiliepia. Išėjau laukan. Apėmė baisinis sielvartas, keista kančia. Ilgokai pypsėjo, bet Maja pagaliau atsiliepė.
- Ką po velniais tai reiškia? Kur ji? Kur Kamila? - sušąlęs subambėjau.
"Kam tau jos?" - nepasitenkinęs Majos balsas. Ji pyksta ant manęs, nes Kamila nekalba su manimi.
- Maja, maldauju. Man reikia ją pamatyti. Einu iš proto, supranti? Dabar stoviu vidury lauko ir... Tiesiog prašau, - kartojau ir kartojau, kol ji nusprendė suteikti šansą. Taigi... Abi persikėlė gyventi su Majos broliu į seną namą. Ji greitai nupasakojo kelią. Pažadėjau, kad greitai būsiu. Šį kartą Kamila neišsisuks. Ji privalės su manimi susitikti, privalės pažvelgti man į akis ir jeigu iš tiesų taip yra, privalės paneigti, kad ji neapsėsta jausmų man. Turiu įsitikinti, kad jai viskas gerai, kad ji sveika, kad Kanimos nėra. Noriu ją apsaugoti ir būti šalia.
Įvažiavau į siaurą, žvyrkeliu nuklotą gatvelę. Aplinkui tebuvo keli medžiai, o toliau laukymė. Vienintelis kelias vedė į dešinėje esantį kiemą. Užsukau ir sustojau prie vartų. Siaubingai jaučiuosi, o po kelių valandų pradės temti. Širdyje glūdėjo sumaištis, neleidžianti sužinoti ir, ko vis dėlto aš taip noriu. Pravėriau metalinius vartus. Nuošali vietelė ramiam gyvenimui. Vos tik peržengiau vartų slenkstį supratau, kad tai šventa žemė ir joje esi įpatingai silpnas, tačiau kodėl? Koks tikslas Majai gyventi čia? Nebent... Patvoriuose augo krūmai ir žolės, dideli medžiai dengė dangų, tesimatė jo lopiniai. Temo. Laiptais užlipau ir paskambinau į duris. Ilgai laukti nereikėjo, o Majai atidarius duris tik dabar supratau, kas ir kaip. Prisiminiau. Kažkada čia buvau ir stovėjau ant šio slenksčio, o priešais stovėjo Elena. Nejaugi ji Majos giminė? Vadinasi Maja yra... Ragana? Jos žvilgsnis kiaurai varstė mane. Atrodė, kad žino visus mano viduje kunkuliuojančius jausmus, trūko tik suprasti jai, kas esu.
- Žinok, kad visu protu ir širdimi esu už Kamilą, - ramiai prabilo ji. Kiek jai metų? Šimtas, penki šimtai, o gal tūkstantis. - Ir jeigu tu sužeisi Kamilai širdį aš sužeisiu tavąją negrąžinamai, - užbaigė piktai. Aiškiau nebuvo. Ji ragana, o grąsinimai dažnai išsipildo. Linktelėjau jai puikiai suprasdamas, ką ji bando pasakyti. Maja pasitraukė į šalį ir pridūrė. - Lauke šalta. Nesinori, kad tas pats darytųsi ir viduje. Užeik, - sugirgždėjo slenkstis. Peržengiau jį, apmaudas išnyko. - Ji viršuje. Tikiuosi pats rasi kelią.
Paskubėjau link medinių laiptų. Taip, esu čia buvęs ir ne kartą, tačiau pasikeitus šeimininkui privalėjau gauti naują leidimą įeiti. Neketinau nuskriausti nei Kamilos, nei Majos, neketinau daryti žalos. Atėjau tik tos knygos, atėjau, kad pasakyčiau jai jog nesu abejingas. Namai tokie, kokius ir pamenu. Sendinto ir klasikinio stiliaus. Laiptinės sienose iškabinti paveikslai, kurių reikšmė visiškai kitokia mums, nei svetimiems - žmonėms. Čia visur smelkėsi tyla, darėsi tamsiau, o iš vienintelio vidurinio, kairėje pusėje esančio kambario, po durimis matėsi šviesa. Nežinojau ar pasibelsti ar tiesiog įeiti. Vis dėlto nulenkiau durų rankeną ir pravėriau duris, užėjau vidun. Joms trinktelėjus Kamila atsisuko į mane, staigiai užvertė knygą. Jos kūnas įsitempė, akys pasimetė. Pakilo nuo stalo.
- Reivenai, ką čia darai? Neturėtum čia būti. Išeik, - nenoromis prašė ji.
- Nagi, Kamila, pasikalbėkim, - paprašiau.
- Reivenai, išeik dabar pat, - paliepė ji. Dieve, taip gera išgirsti jos balsą ir žinoti, kad jai viskas gerai, taip gera matyti stovinčią priešais, taip gera ją nužiūrinėti. Vieno ko trūko tai artumo tarp mudviejų.
- Aš niekur neisiu, kol mudu nepasikalbėsim, - įspėjau. - Nagi, Kamila, - atsidusau. - Prašau. Viskas gerai.
- Ne, negerai, - girdėjau jos graudų balsą. Nenorėjau, kad ji panikuotų, kad stovėdama priešais mane bijotų pasaulio.
- Žinai, kodėl neišeisiu? - kimiai prabilau. Regis ji sukluso. - Nes tu man patinki, nes padaryčiau viską dėl tavęs, nes man patinka, kai susidrovi, kai užsikiši savo šviesius plaukus už ausies, kai juokiesi. Nes mirštu kaip noriu pamatyti tavo akis, kaip noriu apkabinti. Tu man neleidi, - nusprendžiau pasakyti tiesą, tik praleisti tą dalį, kad myliu ją nuo labai seniai. - Aš tau neabejingas, Kamiliuk, ir žinau, kad tu turi jausmų man, - žengiau žingsnį link jos, o ji atsitraukė. - Myliu tave. Jau seniai myliu, - nebeturėjau, ką daugiau jai pasakyti. - Aš noriu tave suprasti, noriu žinoti kokia esi. Noriu tave pažinti visokią: protingą ir sukvailėjusią, laimingą ir liūdną, nuogą ir apsirengusią, verkiančią ir besijuokiančią, - po šių žodžių ji nustojo trauktis nuo manęs. Priėjau visai arti jos. Priėjau taip arti, kad ji sulaikė kvėpavimą. Rankomis suėmiau jos veidą, priverčiau pažvelgti į mano akis. - Ir nesvarbu, kas buvo anksčiau, nes gyvenimas iš to sudėtas: klaidų ir tuštumos. O aš nenoriu tuštumos, Kamiliuk, aš noriu tavęs, - pabaigiau. Sušvelninau jos vardą, priverčiau ją mane prisileisti arčiau, priverčiau patikėti, kad viskas yra gerai. Priglaudžiau kaktą prie josios, lūpomis paliečiau jos švelnias lūpas. Galiausiai prisiruošęs kuo švelniau ją pabučiavau, nors dabar norėjau ją suspausti savo glėbyje, nebepaleisti, nurengti ir visą nubučiuoti. Tik tokios mintys dėjosi mano galvoje. Reikėtų mažiau mokytis iš Luko, bet kartais padeda. Nuraminau ją savo šiluma ir artumu. Aš žinojau kodėl ji panikuoja, kodėl bijo būti šalia. Ji mano, kad galiu numirti, nes visi jos sutikti asmenys miršta. Aš nemirsiu. Aš visada būsiu šalia. Liežuviu perbraukiau per jos apatinius dantis, susiradau jos liežuvį, tvirčiau suėmiau jos liemenį ir toje prietemoje aš buvau laimingas. Gal nesu namuose, gal esu silpnas, bet esu su ja.
- Nesu tau abejinga, - tyliai sušnabždėjo ji, vos tik gavo progą įkvėpti. Žinojau, kad ji turi jausmus, kad jie skirti man. Nesugebėjau pasitraukti. Tiesiog bučiavau.