Mirtininkai (BAIGTA)

XXIII DALIS

23 DALIS 

Lukianas (Lukas)

Kastuvu užlyginau visas duobes, nelygumus ir sumečiau pušų šakas ant dirvos. Niekam nereikia žinoti, kas čia palaidota.
Įmečiau kastuvą į bagažinę. Dabar beliks išvalyti visą mašiną, o tada su palengvėjimu grįžti į nuobodų ir labai nuspėjamą gyvenimą.
Pakeliui namo sustojęs nusipirkau karštos kavos, nes pirštų galų nebejaučiau, toks vaizdelis, kad jų nei neturiu.
Po pusantros valandos jau sėdėjau kieme, vis delsiau išlipti iš mašinos. Man tiesiog nereikėjo dar daugiau dramų susijusių su Reila.
- Ir kas tave, Lukai, traukia už liežuvio? Kokiam sumautam demonui tu tarnauji?

Reivenas (Reivas)

Nežinau nei kiek valandų, nei kur kas ir ką veikia. Niekas nerūpėjo. Kamila ką tik išėjo iš vonios ir atsirėmus į durų staktą pažvelgė į mane. Tebegulėjau lovoje ir skaičiau knygą.
- Reivenai, noriu jį pamatyti, - prabilo ji. Perbalau. Nuleidau knygą nuo savo akių ir nusiėmiau akinius.
- Ką? - perklausiau.
- Noriu pamatyti tą padarą. Moziką, - pasitaisė ji.
- Ne, - užprotestavau. Kamila atsiduso.
- Reivenai...
- Ne, - pakartojau. Numečiau knygą ant lovos ir padėjęs akinius ant naktinio staliuko išlipau iš lovos. Priėjau prie Kamilos ir prisitraukiau ją prie savęs. Jos šlapi plaukai krito ant pečių, stovėjo apsirengusi tik mano ilgą džemperį. - Nenoriu, kad veltumeisi į tai, kad pamatytum visai ne žmogišką veidą. Be to juo negalima pasitikėti. Mozikas teisybę pasako tik muzika, o muzika yra nepakenčiamas skausmas, kas dažniausiai reiškia pyktį ir jėgą. Kamila tu nenori į tai veltis, - pakartojau. Ji suėmė rankomis mano veidą.
- Tu bijai manęs netekti, tiesa? - lyg žinotų atsakymą paklausė ji. Ir ji neklydo. Bijojau ją prarasti. - Neprarasi manęs, Reivai, niekada. Nes mudu išvien. Nes visada būsim už vienas kitą, - pateisino ji. - Bet negaliu bėgti nuo to, nuo kuo galiu apsaugoti kitus. Galbūt Mozikas žinos, kas aš. Galbūt galėsiu padėti kitiems ir taip apsaugoti nuo mirties.
- Nuo mirties mes nei vienas neapsisaugosime, - liūdnai ištariau.
- Prašau, - maldavo ji.
- Pasikalbėsiu su Luku, gerai? - pasiteiravau. Ji priglaudė savo kaktą prie manosios ir linktelėjo. - Tai viskas dėl tiesos, Reivenai, ir aš negyvensiu jos nesužinojus. Matysi mane akmeninę ir nepasitikinčia savimi, nes kažkur siautėja mirtis, o aš tą nujausdama nieko nedarau. Daugiau to nebus, - ji stipriai apsivijo rankomis mano kaklą, o aš suėmiau jos rankas. Linktelėjau žinodamas, kad jos nuo to neatplėšiu ir jei jai nepritarsiu ji velsis į tai viena.

Yamaja Sujeta (Maja)

Namuose buvo taip šalta, nors šok į liepsnojančio židinio ugnį. Susirangius svetainės krėsle kiūtojau prie nešiojamo kompiuterio. Aivos nebuvo, o Kamila vis dar kažkur... Ne kažkur, o pas Reiveną. Kartais pavydžiu tokio artumo kokį turi Reivenas su Kamila ir, pykčių kokius turi Reila su Luku. Dažnai jaučiuosi vieniša, bet visa tai nuveja darbai su magija, su paieškomis. Šiek tiek pasukiojus raganiškas smegenis pagaliau sudėliojau tas suplėšytas iškarpas rastas Kanimų likučiuose. Viliuosi, kad Aiva juos supjaus, kai trumpins žolę. Jos šlykščios. Internete naršiau Kanimų tematika, deja, bet ne daug ką išpešiau iš galingosios "wikipedia" enciklopedijos. Krisų knyga pas Kamila, o ši brolių namuose. Paėmiau į rankas suklijuotas skiautes ir apžiūrėjau dar kartelį. Tebuvo neryškus ženklas, kuris nepakankamai pilnas, kad suprasčiau, kas norima juo pasakyti. Kas jeigu pamėginčiau nueiti į tetos viršutinį aukštą? Taip ir padariau. Palikau įjungtą kompiuterį ant kavos staliuko ir su savimi pasiėmus iškarpą nulėkiau laiptais į viršų. Pakeliui sutikau murkiantį katiną, kuris karts nuo karto pasirodo žmonių akiratyje, o jo egiztencijos pradžia vis dar nežinoma. Prieš praverdama tetos darbo kambario duris giliai įkvėpiau. Jau buvau kartą, su Luku ir, tai buvo velniškai sunku. Dabar turiu padaryti tą patį, tik viena.
- Nagi, Yamaja, tu ragana ar bailė? - raminau save. Žengiau pro slenkstį ir užvėriau duris. Tamsoje skęstantis kambarys. Prieš akis stovėjo tas pats didelis trijų metrų ilgio ir dviejų metrų pločio paveikslas. Jame pavaizduotas elementarus raganių ženklas, kuris sulaiko visus antgamtinius padarus - penkiakampė žvaigždė. Senos, pilkos ir nusitrynusios užuolaidos, apdulkėję langai. Kairėje darbo stalas, knygų rinkiniai ir rudas krėslas. Pilkšva sofa, žemas kavos staliukas. Dešinėje įstiklintos spintelės prisiplojusios prie sienos. Jose stovėjo buteliukai, stiklainiai įvairiausių miltelių, mirusių raganų pelenai surinkti iš viso pasaulio. Šalia, visiškai tamsiame kamputyje stovėjo pajuodus skrynia, kurioje gulėjo tokie patys milteliai, magijos reikmenys. Apėjau ratą aplink visą palėpę. Kitoje pusėje, nes šią skyrė kaminas, buvo nedidelis langelis be jokios užuolaidos. Šalia jo rudas stovas ir neįveikiamo storumo knyga, juodas surūdijęs katilas ir dar vienas stovas, bet šis tuščias... Kodėl? Gal teta turėjo paukštį? Likusios palėpės sienos buvo nuklotos knygų lentynomis, prigrūstomos storiausių tomų.
Mane domina apdulkėjusi knyga. Abejomis rankomis suėmusi jos kraštą stipriai truktelėjau į save ir atverčiau. Viskas išrašyta lotyniškai. Neveltui to mane mokino mama, galima teigti jog primygtinai vertė išmokti. Verčiau lapą po lapo, kad rasčiau užuomeną apie šį ženklą. Ir štai sustojau ties trisdešimt ketvirtu puslapiu. Pirštu perbraukiau per tekstą ir prisiminus visus žodžius mintyse ėmiau versti. Apačioje buvo nupieštas tasai ženklas, kurio neįmanoma įminti. Ženklas vaizdavo žmogų su persuktu sprandu, o ženklo išraižos tėra pačio ženklo ornamentai. Išsitraukiau telefoną ir paskambinau Kamilai. Ji atsiliepė tik po ketvirto pyptelėjimo.
- Sveika. Turiu informacijos apie Kanimas. Tai ordinas, - užsivedžiau. Iš pradžių ji nesuprato ir staigiai perdavė telefoną Reivenui, nes šis žinojo apie jas daugiau nei ji pati. Pakartojau jam, ką ir Kamilai. - Jos juk medžioja pavieniui. Visais laikais ir visais gyvenimais. Šios buvo kitokios. Kanimos priklausė ordinui, kuris vadinosi pakaruokliu. Deja, jos nespėjo užbaigti visos ritualo dalies. Tai labai sena legenda ir niekas niekados netikėjo tuo. Retas reiškinys.
- Kas nors dar? - pasiteiravo jis. Reivenas aiškiai mąstė.
- Šios Kanimos nenaudojo savo seilių, nes jos buvo prikeltos kitu tikslu. Atgauti knygą, o ne žudyti. Tai lyg koks įspėjimas, - patvirtinau pirštu tebebraukdama per knygos tekstą. - Reivenai, Ordino "Pakaruoklis" jau seniai nėra ir niekada nebuvo. Jis buvo bandytas kurti, bet čia pat išsiardė, nes Kanimos yra laukinės prigimties. Jos gal ir turi šeimininkus, bet negali gyventi grupuotei. Tai jose sužadina pyktį. Jos nedelsdamos vienas kitą sukapotų į gabalus, - atsidusau. - Vadinasi...
- Vadinasi jas kažkas sukūrė, - užbaigė mano mintį Reivenas. Protingas vaikinas. Kvailam niekaip neišaiškinčiau. - Ačiū už info, Maja, tu puiki ragana, - baigė jis. Nuo kada jis žino, kad aš ragana? Nebent... Ne... O gal... Jis jau seniai tai žinojo.

Lukianas (Lukas)

Buvau perdėtai įsiutęs. Visas tas pyktis manyje, lyg galėčiau tuoj pat ką nors pakarti. Vaikščiojau iš kampo į kampą, kol galiausiai nuspręndžiau nueiti į tėvo kabinetą. Ten visada piešdavau, praleisdavau didžiąją laiko dalį. Ir dabar tas pats. Stovėjau priešais vaikystės, visos paauglystės mėgstamiausią daiktą. Tas pats medinis molbertas, tas pats baltas lapas. Pamenu kai liepiau tėvui atsikratyti šių daiktų. Vietoj to jis uždengė juos užtiesalu ir tema baigta. Nors čia buvo krūva teptukų, sena paletė, aliejiniai, akriliniai, akvareliniai ir afišų dažai, bei pastelės, bet vienintelis, kas mane prikaustydavo prie švaraus popieriaus lapo buvo paprastas, pilkas, smailo galo pieštukas ir jau daug kartų trintas trintukas. Visus šiuos dažus man nupirko mama. Pamenu jos šypseną, kai nupiešdavau naują piešinį, pamenu jos rankas ir motinišką šypseną. Vis dar atrodo, kad stovi visai šalia, kad stebi mane ir laukia, kol pradėsiu piešti. Po tiek metų aš vėl drįstu išbandyti tai, ką dariau, ką dievinau. "Neprastas dailininkas" - pasakė tėvas. Taip ir išliko atminty. Viskas lieka atminty. Vieni prisiminimai užima daugiau vietos, kiti mažiau. Ir taip viskas iš naujo. Piešiau.

Reila

Nekenčiu Luko. Nekenčiu to kaip jis elgiasi, kaip sukasi iš padėties, nekenčiu to kaip jis mane mylėjo. Rankose tebelaikiau jo pieštą piešinį. Širdis galėjo plyšti pusiau, bet pažvelgus į tą piešinį viskas atsispindi kitu kampu. Jam kažkas yra. Mudviem jau seniai negerai, bet būtent šiuo momentu jam kažkas ne taip. Kartais atrodo, kad jis specialiai leidosi sumušamas Kanimų, kad nesipriešino. Kodėl ir kas jam neduoda ramybės? Niekada nesilioviau jo mylėjus. Dažnai jausmai užvaldo protą, o širdis skęsta liepsnose. Kad ir kaip jis mane trauktų, kad ir koks patrauklus jis būtų pykstu ant jo ir visada pyksiu. Pyktis visada laimės. Jis nepasiduos. Nepasiduosiu ir aš.

Reivenas (Reivas)

Susiradau Luką. Jis sėdėjo tėvo kabinete priešais naują baltą piešimui skirtą drobę. Ar jis grįžta prie savo seno gyvenimo, ar tik iš jo tyčiojasi? Pabeldžiau į duris, o šis atsisuko į mane aiškiai nepatenkintas. Turėjau paklausti, nes neketinau paleisti Kamilos, o Lukiano užsispyrimas man rūpėjo mažiausiai.
- Man reikia su tavimi pasikalbėti, - ištariau. Lukas nieko neatsakė, tik greitai užmetė užtiesalą, kad nematyčiau, ką jis piešė. Padėjo pieštuką ir praėjo pro mane, o aš paskui jį. Jis įsipylė gerti, kas darosi nelabai gerai, nes visa tai dažnėja.
- Apie ką suksis kalbelė? - paklausė jis.
- Kamila nori pamatyti Moziką. Manau ji teisi.
- Ne. Nei neprašyk. Niekada. Niekada nekelsim ten kojos. Pameni? mudu pasižadėjom motinai, kad ten niekada nekelsim savo kojos. Ten tūno blogis, o Mozikas niekada nepaliks šio pasaulio. Jis nieakda nemirs. Ne, ne, ne, ne, - užprotestavo jis. - Net negalvok, - susiraukė jis ir išmaukęs paskutinį burbono gurkšnį pastatė tuščią stiklinę ant baro. Atbula ranka nusivalė šlapias lūpas ir supykęs dūrė į mane pirštu.
- Niekada, supratai? - patikslino jis. - Pamiršta ir seniai baigta kalba, - daugiau jis nesileido į kalbas ir piktas nuėjo atgal į tėvo kabinetą. Tai nebuvo panašu į jį. Nors palietus šią temą jo plaukai pasistoja piestu, o įniršis lenda pro visus galus. Supratau, kad buvo siaubinga idėja net užsiminti jam apie tai. Jaučiau kaip kyla mano kūno temperatūra, o pirštai gniaužiasi į kumščius.
Greitai grįžau atgal į savo kambarį.
- Kalbėjai su Luku? - besipindama plaukus paklausė Kamila.
- Jis sakė, kad galim važiuoti, - pagriebęs striukę sumojau jai ir nusišypsojau tokia siaubingai melaginga šypsena. Bet nieko negalėjau padaryti. Mano ir Kamilos meilei niekas nestos skersai kelio. Aš neleisiu.
- Esi tikras tuom? - paklausė ji lyg nepatikėdama. Negi taip akivaizdžiai matosi, kad meluoju?
- Taip. Pats nenoriu ten eiti ir nepritariu šiai tavo idėjai, bet jei naktimis šalia manęs blogai miegosi, tai padarysiu viską, kad būtų priešingai, - pateisinau. Ji daugiau nedrumstė mano kalbų. Prasmukome koridoriu, kad Lukas nematytų jog išeinu. Tegul jis daro tai, kas jam būdinga. Tegul kankinasi dėl praeities, geria ir grįžta prie piešimo. Tegul ir toliau būna toks apgaulingas, ambicijų pilnas šiknius. Gal kažkada jis susivoks, kodėl Reila jam nieko nesako.

Lukianas (Lukas)

Trenkiau durimis net knygų lentynos sujudėjo. Nutraukiau apklotą nuo piešinio ir paėmiau pieštuką. Tame ir buvo esmė. Aš nebegalėjau piešti, nes viskas buvo per daug blanku, viskas buvo per daug negatyvu, be progresyvo. Manyje kyla įniršis dėl neaiškios priežasties. Pridėjau pieštuką prie drobės. Bandžiau išspausti bent menkiausią brūkšnį, tačiau ranka nei nepajudėjo. Buvau toks apatiškas, toks nesitvardantis. Kam Reivenas to paklausė? Kam reikėjo prabilti apie Moziką? Apie didžiausią padugnę visame pasaulyje. Nesusilaikęs mečiau pieštuką palei knygų apatinę lentyną. Pagriebiau peilį stovėjusį netoliese ir išliedamas viską, ką turiu perpjoviau visą drobę, subadžiau, sudrąskiau visą piešinį. Nagais suėmiau ir stūmiau žemėn. Mano pečiai kilnojosi, buvau toks nepatenkintas, kunkuliavau it besiveržiantis ugnikalnis. Toks protrūkis mane ištinka labai retai. Kartą, o gal kelis jau buvo. Susitvardyti sunku. Vieną kartą sustabdė Reila. Tik jai pavyko mane nusodinti. Susiėmiau už galvos ir giliai įkvėpiau, pažvelgiau į meną. Būtent tai ir yra. Kad ir ką bepieščiau visada nupiešiu Reilos atvaizdą ir, jokio kito vaizdo, jokio kito gyvenimo tarpsnio.
Man reikėjo išeiti. Kuriam laikui pradingti ir nesuprasti, kur esu ir kas esu. Geriau nežinoti. Geriau niekada nesužinoti.

Reivenas (Reivas)

Sustojau likus pusei kelio iki reikiamos vietos. Išjungiau variklį ir nuo galinės sėdynės paėmiau akių raištį. Kamila keistai sužiuro į mane.
- Jeigu diktuoji savo sąlygas aš reikalauju savų, - ištiesiau jį prieš jos akis. Mergina atsiduso. - Taip reikia, - ji nieko nelaukus paėmė ir užsirišo ant akių. Ko gero labiausiai kentėjau aš, nes buvau panikoje. Vairuojant drebėjo rankos, apniko keistas jausmas. Norėjau suktis atgal, bet tada pažvelgiau į Kamilą. Tik dėl jos važiuoju ten, keliu koja į kalėjimą, kuriame man ne vieta. Tai dėl jos. Ji privalo sužinoti kas tokia yra. Privalau sužinoti ir aš.

}#]