Mirtininkai (BAIGTA)

XXV (I) DALIS

25 (I) DALIS 

Reivenas (Reivas)

Nuvežiau Kamilą į ligoninę. Juk ji savaime negali sugyti. Laukiau laukiamajame, vis mąsčiau apie tai kaip tyliai sureagavo Kamila į mano atsakymą. Taip, mudu su Paulina turėjome kažką bendro, bet ar tai kažką reiškia jai? Vien per savo emocijas negalėjau ramiai nusėdėti vienoje vietoje, ėmiau vaikščioti iš kampo į kampą tiesiogine ta žodžio prasme. Pakėliau akis įPauliną atsirėmusią į duris. Atsidusau. Ši mergina kažkada mane smarkiai traukė prie žemės, prie grubiai jausmingų emocijų ir aistringų jausmų, bet viskas jau seniai baigta.
- Ką čia veiki? - ramiai paklausiau jos. Paulina visada buvo graži mergina. Jai netrūko žavumo. Prisimenu ją tokią pačią, kokia buvo tada. Gražūs, rudi garbanoti plaukai, šiek tiek miela, šiek tiek nenuspėjama šypsena, šokoladinės spalvos akys.
- Tave pamatyt norėjau, - atsakė ji.
- Netinkamas metas, Pau, - nusisukau nuo jos. - Niekada nebus tinkamas. Blogai padarei, kad čia atvažiavai.
- Tau niekada nėra tinkamo meto. Visada kažkur skubi, kažką darai. Juk mes draugai. Atvažiavau, nes pasiilgau seno draugo, - ji apėjo aplink mane ir atsistojo priešais, priglaudė delną man prie šalto skruosto, bet aš tuoj pat nustūmiau jos ranką šalin ir išlindusiais nagais suspaudžiau jai odą, mano akys pažvelgė tiesiai į jos akis.
- Įsidėmėk, Pau, kad permiegodama su Luku man nepadarei paslaugos. Tu tik išardei mano pasitikėjimą tavimi, - paniekinimas, štai kas buvo kitoje širdies pusėje. Pro jos petį pamačiau sugipsuota ranka ateinančią Kamilą. Paleidau Paulinos ranką ir praėjęs pro ją pasitikau Kamilą suimdamas rankomis jos veidą ir stipriai pabučiuodamas.
- Važiuojam namo, - pasakiau. Kamila linktelėjo man. Pagriebiau nuo kėdės jos striukę ir uždėjau ant pečių. Ranka apglėbęs ją patraukiau link išėjimo, bet Paulina užstojo išėjimą. Mano nepasitenkinimas išaugo dvigubai. Pau nusišypsojo ir maloniai ištiesiai ranką į priekį.
- Aš Paulina.
Kamila iš lėto paspaudė jai ranką, bet savo vardo ji taip ir neištarė, o tik pasitraukus nuo manęs praėjo pro Pauliną ir dingo koridoriaus tolumoje. Nieko neatsakiau Pau. Tiesiog pažvelgiau į ją abejingom akim ir praėjau pro šalį.
Parvežiau Kamilą į Majos namus. Kelias prailgo iki jos namų, mat Kamila su manimi nesikalbėjo. Ko gero ir vėl padariau kažką ne taip. Santykiuose man nepatiko tik vienas dalykas, tai pyktis kitaip vadinamas tyla.
Vos tik įžengėm į Majos namus ji puolė prie mūsų uždavinėdama milijonus klausimų. Dar važiuodamas iš ligoninės pranešiau jai, kad Kamila susilaužė ranką. O juk norėjau gero, norėjau padėti surasti Kamilai išeitį iš šios velniavos. Kamila tuoj pat nulėkė viršun. Numečiau raktelius ant lentynos ir nusirengdamas striukę pažvelgiau į Mają.
- Ar aš tau minėjau, kad esu Kamilos pusėje ir jei jai skaudės, tai tau skaudės bemaž daugiau, kai peršausiu tavo širdį, kuri panašesnė į kietą kaulą.
- Aš nesužeidžiau jos. Tai padarė kai kas kitas, - eidamas paskui Mają į svetainę prasitariau, nes nesugebėjau vienas valdyti šios situacjos. Maja atsistojo priešais užgęsusį židinį, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir sukluso.
- Klok, - išspjovė ji.
- Tu išsiaiškinai apie Kanimų ordiną. Vadinasi gali išsiaiškinti dar kartą, - pradėjau. - Žinau, kad tu ragana, o tavo brolis magijos nepraktikuojantis raganius, tačiau vienas nesugebu apsaugoti Kamilos ir tuo pačiu padėti jai įveikti kažkokį neaiškų gebėjimą pamatyti mirštančius žmones, išgirsti jų riksmus, jausti visas emocijas ar net kraują. Yra dar vienas dalykas, - nesustojau. - Esi nekvaila ir žinai, kad yra daugiau tokių kaip tu. Su antgamtinėm savybėm, kurios prisitaikė prie žmogaus kūno ir prieš valia jį pakeitė, - tiesą pasakius kalbėjau apie save. Mačiau Majos reakciją. Ji nesutriko. Ji nujautė.
- Gerai, - atlyžo ji. - Kas nutiko?
- Šiandien Kamilai apsireiškė gyvybės ir mirties klausimas, tačiau ji sugebėjo pasipriešinti mirčiai ir išgelbėti moterį, kurią kažkas prirakino prie lentų pjaustyklės. Ir jei ne Kamila, tai tos moters jau nebebūtų, - atsidusau. Maja suraukė kaktą.
- Kažkas siekia pakenkti Kamilai? - paklausė ji.
- Nežinau ar jai, nei kas, nei kodėl, - pasidaviau. - Tada pasirodė jie.
- Jie? - kilstelėjo antakį Maja.
- Nežinau, kas jie buvo ar iš kur jie, nes nesu tokių akyse matęs. Tačiau jie staigiai atsiranda, o tada išnyksta. Jų nepaveika niekas, tik vienu metu Kamila sugebėjo paliesti jį trenkdama su lenta per galvą, - susimaišiau. - Ir jei ne kai kas... Dabar galbūt manęs čia nebūtų, - nesakiau, kas išgelbėjo. Dar vieno Majos moralo nereikėjo. Norėjau nueiti pas Kamilą.
- Gerai. Pasistengsiu išsiaiškinti. Pasiknisiu tetos archyvuose. Gal ką nors atkasiu, - patikino ji.
- Gerai. Pranešk, kai ką nors rasi, - pasakiau. Maja linktelėjo ir mudu išsiskirstėm. Užlipau laiptais į viršų ir pabeldžiau į Kamilos duris. Ji nieko neatsakė. Tiesiog įėjau. Radau ją sėdinčią nedideliame krėsle priešais naujai įstatytą balkono langą. Lauke šiek tiek lijo, šiek tiek snigo. Permainingas oras. Tyliai uždariau duris ir priėjau prie jos.
- Kaip tavo ranka? - atsargiai paklausiau jos. Bet Kamila tylėjo ir ta tyla man drąskė širdį. - Kamila, prašau pasakyk ką nors. Juk viskas baigėsi gerai. Aš negaliu nuolatos sėdėti nežinioje ir viltis, kad galbūt tu nepyksti ant manęs, - bandžiau paaiškinti. Apėjau ratuką ir pritūpiau priešais ją. Ant skruostų matėsi nenudžiūvusios ašaros. Ji verkė.
- Aš maniau, kad mes ją išgelbėjom, - susikrimtus prabilo ji. Sutrikau.
- Juk išgelbėjom. Tau nėra dėl ko nerimauti, - nudžiugau. Ji papurtė galvą.
- Ji paskendo, - šaltai pasakė ji. - Paskendo vandens kibire. Prireikė tik vandens kibiro, Reivenai, ir gyvybė atimta, - ji giliai įkvėpė. Suvokiau, kad ji teisi, kad ji nemeluoja. Ji šoke, o toks šokas jai reiškėsi po kiekvienos mirties. - Ji prigėrė, Reivenai, ją nužudė, - pakartojo ji. Viską pateisino palei krėslą esanti vandens balutė. Paliečiau ją pirštu. Tai šaltas, beveik ledinis vanduo. Galėtų būti šaltinio arba šulinio. - Ji mirė, Reivenai, tas skausmas grįžo. Aš negaliu su tuo gyventi. Negaliu net apie tai pagalvoti, - ji pravirko. Man suspaudė širdį. Negalėjau į ją tokią žiūrėti. Man reikėjo jos linksmos ir laimingos, o ne skęstančios skausme. Jos sugipsuota ranka drebėjo, o sveika ranka dailiais nagais braukė per krėslą. Ji prisiėmė svetimų žmonių skausmą. Tokio žmogaus nesu matęs. Kamila - vienintelis žmogus, kuris dėl kitų padarys viską. Priverčiau ją atsistoti ir nepaisant jos gipsuotos rankos tvirtai apsikabinau ir pabučiavau į kaktą. Ji verkė ir tai buvo baisiausia. Bet kaip sustabdyti tai, kas jau pradėta?

Lukianas (Lukas)

Niekam nerūpėjau, netgi pats sau. Ir šis jausmas darėsi painesnis. Gėriau su visiškai nepažįstama mergina, nors galėjau prisiekti, kad ją kažkur esu matęs. Stikliukas po stikliuko, o aš sugebu tik apsvaigti. Kur Dievas, kai jo labiausiai reikia? Užsiverčiau dar vieną ir pažvelgiau į kairėje sėdinčią Fauną. Ne tik, kad vardas buvo neįtikėtinai gražus, bet ir jos grožis. Ką pirmiausiai pastebėjau tai merginos akis. Šios nebuvo nei rudos, nei mėlynos kaip pas daugelį panelių. Jos nebuvo ir žalios, o veikiau olivino spalvos akys. Plaukai ilgi, stori ir šviesūs, siekė užkapakalį. Jos veido bruožai neįtikėtinai ryškūs. Jos akis pabrėžia tamsūs antakiai, siauros lūpos, kurios man kėlė norą pabučiuoti. Turėjo nedidelį apgamą ant kairio peties ir skruosto. Mažytė nosis ir drąsi, tačiau žavi šypsena. Mergina vilkėjo baltų vilnonių siūlų, iki kelių megztą suknelę ir juodus, iki blauzdų odinius batus. Jaučiausi lyg klūpantis ant karštų žarijų. Pajautusi, kad stebiu ją atsisuko į mane ir droviai nusišypsojo. Ar tokia mergina dar moka droviai šypsotis? Tebegrojo gera muzika, tik mano sėdynė tingėjo keltis nuo baro kėdės.
- O pats ką čia veiki? - pagaliau prabilo ji. Keisti jausmai kunkuliavo manyje. Nežinojau ar galiu pasitikėti mergina, kurią pažįstu tik kelias valandas. - Juk neprašau nusižudyti, - pridūrė ji, matydama, kad dvejoju.
- Myliu merginą, kurios jausmus pats sugrioviau permiegodamas su kita, - tiesiai šviesiai atsakiau. - Viskas sumautai nesiseka. Susipykau su broliu, kuris tik norėjo padėti savo merginai, o aš būdamas tikras šiknius uždraudžiau, - atsidusau ir užsiverčiau naują degtinės pilną stikliuką. - O kaip tu? - pasisukau į ją.
- Ilgą laiką bėgu nuo šeimos. Bandau rasti brolį, bet jis tarsi dingęs nuo žemės paviršiaus
- Kodėl bėgi? - paklausiau.
- Ilga istorija, kurios nenoriu prisiminti, - liūdnai patikino ji. Kad ir kokia įtampa slėgė mudviejų pečius mergina man patiko, o ir ji nenuleido nuo manęs akių.
- Kas jeigu eitume iš čia kur nors kitur? - pasiūliau. Fauna linktelėjo man. Išsitraukiau piniginę, vos tik barmenas pateikė sąskaitą. - Kas jeigu...? - atsisukęs prabilau, bet tuoj pat nutilau įsikišdamas piniginę į odinės striukės vidinę kišenę. Faunos nebebuvo. Kodėl jos visos bėga nuo manęs? Reila nemelavo. Ta dviguba mėlynė ant kairios akies atbaido visas merginas. Jei nenorėjo eiti iš čia, tai bent nuoširdžiai galėjo atmesti mano pasiūlymą. Nuspręndžiau traukti namo, o ten užbaigti visus gėrimus.
Išėjus laukan pūstelėjo šaltas vėjo gūsis. Klubo kiemas slidus. Čia lyja, čia sninga. Nesuprasi. Išsitraukęs ginklą sėdau už vairo ir numečiau jį ant kitos priekinės sėdynės. Įkišau raktelius, ketinau užvesti variklį. Priekinis stiklas buvo padengtas plonu snaigių sluoksniu. Įjungiau priekinius valytuvus. Vos tik jie pradėjo valyti prieš akis šmėstelėjo labai vikrus šešėlis. Iš pradžių pamaniau, kad man pasivaideno. Visgi gėriau ir apsvaigau, o ir sėsdamas už vairo rizikavau, kad policija sustabdys. Staiga priešais priekinį stiklą atsirado vos matomas asmuo. Primerkiau akis, bet niekaip neįžiūrėjau jo veido. Gal todėl, kad jis jo nei neturi? Ketinau dingti iš čia, bet tai mane sustabdė. Akyse išvydau dar vieną asmenį. Beveidis glėbyje laikė Fauną. Jos smakras buvo pakeltas, nes beveidis laikė neaiškų ginklą palei žandikaulį. Siekiau pagriebti ginklą, bet beveidis tik papurtė galvą, lyg matydamas ar nujausdamas, kad šalia savęs turiu ginklą.
Dangų temdė saulėlydis horizonte. Greitai užlinks tamsuma. Kas jie tokie? Išlipau iš mašinos, ginklą palikdamas viduje. Ramiai uždariau dureles ir stebėjau beveidį.
- Kas tu? - paklausiau. Fauna drebėjo, nes bijojo. Tai bylojo jos išsitiesiantys ir vėl susigniaužiantys pirštai. Lauke sklido tyla ir... Alsavimas netoli manęs. Užuodžiau pūvantį obuolių kvapą. Vos pasukau galvą, o mano sprandas atsidūrė prie kažkieno stiprios, didelės letenos. Vos pajėgiau atsikvėpti. Jaučiau stemplės ir antgerklio skausmą. Bandžiau išsilaisvinti, bet mane laikė toks pat beveidis padaras. Ar tai dar vieni neaiškūs priešai? Mane staigiai sviedė į netoliese esantį medį. Petimi trenkiausi į jo kamieną ir skaudžiai parkritau ant asfalto. Vos ne vos atsikėliau. Link manęs artėjo tas pats beveidis padaras. Priartėjęs pabandžiau jam trenkti, bet mano ranka praėjo kiaurai.
- Kas per velnias? - nustėrau. Fauna taipogi bandė išsilaisvinti, bet mergina buvo sulaikyta dar stipriau, o ginklas nuleistas visai po smakru. Beveidis bendrininkas puolė mane. Išsisukau, bet jis spyrė man iš kojos ir tiesiog dar kartą nubloškė palei medį. Nei nespėjau atsikelti, o mane ir vėl pagriebė už striukės apykaklės. Vienu rankos mostu užsimojo ir trenkė per nosį. Kažkas lūžo. Bent jau tiek, kad ne į akį. Šiai kančių užteko. Jis tiek smūgiavosi, kad nespėjau net pajudėti. Tai čia jau mano galas?
- Gana! - užriko mergina. - Paleiskit jį. Nebemuškit!
Geras bandymas padėti, bet jie net neketino sustoti. Užsimojo dar kartą. Dar ir dar kartą. Lauke jau beveik visiškai sutemo.
- Esta non sierabiles. For ningando ar so viperlaptenko, - pasigirdo neaiškius žodžius tariantis, labai girdėtas balsas. Jis vis kartojo tą patį per tą patį. Akies krašteliu išvydau Aivą, Majos brolį. Beveidžiai padarai ėmė šnypšti ir riaumoti. Visa jėga nusviedė mane į kitą aikštelės pusę, Fauna buvo paleista, o mano kūnas suparaližuotas skausmo ir agonijos. Padarai išnyko. Lauke visiškai sutemo. Nesimatė nei besileidžiančios saulės, nei miegančio mėnulio.
- Tau viskas gerai? - paklausė Aiva. Ko gero klausė merginos. Tikiuosi jis nepaklaus manęs, nes neišgyvensiu. Prie manęs pribėgo Fauna ir Aiva.
- Net nelieskit manęs, - spjovęs seiles išrėžiau. Vos ne vos atsiguliau ant nugaros. Sutraškėjo keli kaulai. Sunkiai dejuodamas atsidusau. - Regis lūžo viskas, ką beturėjau, - lūpa praskelta ir kruvina. Iš nosies varvėjo kraujas. - Aš dar pagulėsiu, - pasakiau.
- Kas tai buvo? - paklausė Fauna. Aiva keistai pažvelgė į merginą, o tada į mane.
- Man skambino Yamaja. Sprendžiant iš jos išsakyto aprašymo Reivenas su Kamila buvo užpulti jų taip pat.
- Kas jie? Kažkokie Kanimų sąjungininkai? - sudejavau.
- Jie metamorfai, - tebenužiūrėdamas Fauną kalbėjo jis. - Nežinau, kas tiksliai, bet manau Maja padės. Ji jau aiškinasi, - Aiva atsiduso. - Gerai. Leisk padėsiu atsikelti. Važiuosim pas mane. Ten yra Reivenas, - Aiva atsargiai padėjo pasikelti nuo žemės. Atsistojęs net susvirduliavau. Aiva truktelėjo mano ranką. Surikau iš begalinio skausmo.
- O kur skaičius trys? - supykau masažuodamas ranką.
- Tai gal dar abėcėlę išvardinti, o tada pasakyti, kad laikykis, nes atststysiu tavo gyjantį kaulą? - paklausė jis. Nesiginčijau. - Ar parvairuotum Luko mašiną? - atsigręžęs į merginą paklausė jis. Fauna linktelėjo.
- Ei, aš galiu vairuoti, - suinksčiau. Aiva kreivai šyptelėjo ir mane paleidęs pasitraukė. Aš iš karto suklupau. Fauna su Aiva tuoj pat pagavo mane. - Argumentų nereikia, - suirzau. Perdaviau Faunai mašinos raktus, o Aiva padėjo nusivilkti iki jo mašinos, mat pareiškė, kad važiuosiu su juo.