Mirtininkai (BAIGTA)

XXVI (II) DALIS

26 (II) dalis
Lukianas (Lukas)

Nežinau, kas man pasidarė. Nors Reivenas ir kaltas, bet blogai pasijutau išvadindamas Kamila kale. Vos nenušoviau savo brolio. Negi Kastoras mane taip stipriai įtakoja? Nei nepajaučiau kaip stipriai suspaudžiau vairą. Pažvelgiau dešinėn. Šalia manęs sėdėjo Fauna. Ji nusišypsojo. Prisiverčiau padaryti tą patį. Neužsiminiau apie norą ištaškyti smegenis šeimos nariui. Visas mano gyvenimas yra mėšlo krūva, bet kartais ji laikinai tampa tiesiog krūva. Netikėtai Fauna padėjo ranką man ant kelio. Likau sužavėtas mergiotės drąsa. Su ja jaučiausi geriau nei būdamas vienas. Ji man patiko. O ir laikas praleistas su ja žavingai įdomus. Viena ranka vairavau, o kita suėmiau jos ranką ir tvirtai laikydamas padėjau ant jos kojos. Fauna tuoj pat ištraukė savo ranką iš mano gniaužtų ir padėjo ant manosios. Mano nervai atlėgo ir buvau pakankamai ramus, kad nesidrąskyčiau. Pasukau į dešinę ir sustojau prie pat gyvenamųjų namų. Išjungiau variklį, ištraukiau raktus ir atrėmiau galvą į sėdynę pažvelgdamas į Fauną, tebelaikydamas ranką ant jos šiltos kojos.
- Vis nesuprantu kaip tu gali mane pakęsti? - štai toks klausimas jau seniai plaukiojo virš mano galvos. Pagaliau to paklausiau Faunos.
- O kodėl manai, kad negaliu? - perklausė ji. Fauna stebėjo mano negyjančią mėlynę. Vienas Dievas težino kodėl ji negyja. Ji matė, kad neturiu ką atsakyti. - Nori palydėti mane iki mano buto?
- Norėčiau, - nusišypsojau prikąsdamas lūpą. Ji užsimovė pirštines ir išlipo iš mašinos. Ar aš gerai darau, kad susitikinėju su kita, kad man gal net patinka kita mergina ir, kad ta mergina nėra Reila, nėra ta, kurią kas kartą piešiu ne tik savo vaizduotėje, bet ir baltam popieriaus lape. Atsidusau, pagriebiau raktus ir daugiau nebegalvodamas išlipau į šaltą, drėgną tamsumą. Virš medžių kabėjo ir stebėjo mus apvalus kaip blynas mėnulis ir jo palydovės žvaigždės. Nieko nedaryti, tik tūnoti vienam kampelyje irgi gerai. Gal net geriau negu kankinti save ir kitus.
Mudu užlipom laiptais į penktą aukštą. Nors Fauna siūlė keltis liftu, bet aš jai atsakiau priešingai.
- Sportas - sveikata.
- Sveikuolis, - pasišaipė Fauna. Sustojome prie jos durų. - Na ką atėjom. Ačiū už šiandieną. Buvo smagu susitikti po viso to... Na žinai... - užuomenom dėstė ji.
- Ei, viskas gerai. Juk sakiau, kad tai mano kaltė, - paneigiau jos visas kalbas. - Sustiksim dar kada? - atsirėmiau į sieną. - Labai norėčiau, - pripažinau.
- Galbūt, - nusišypsojo ji. - Iki kito karto? - tikslinosi.
- O kur bučkis prieš miegą? - nusijuokiau.
- Gal kitą kartą, - mirktelėjus pažadėjo ji. Nusivyliau savimi ir tokiu atsiveikinimu. Linktelėjau jai ir atsitraukęs nuo sienos ėmiau leistis laiptais. - Lukai? - išgirdau jos balsą. Sustojau ir pažvelgiau viršun. Žinojau, kas tai buvo. Kažkam tiesiog trūko kantrybė. Staigiai ištraukiau rankas iš kišenių ir perlipdamas kas antrą laiptą vėl atsidūriau priešais ją. Nieko nelaukęs suėmiau jos veidą abiem rankom ir pabučiavau į jos šiltas lūpas. Nors tai buvo ne Reila, bet tai mergina padėsianti pamiršti visą praeitį. Man bebučiuojant ją, Fauna atidarė savo buto duris ir nesustodamas paraginau ją eiti vidun. Įėjęs koja stumtelėjau duris. Atitraukiau jos striukės užtrauktuką, nutraukiau šaliką ir jos kepurę. Buvo gera bučiuoti merginą, būti su kažkuom ir jausti šalia savęs kažką. Per ilgai buvau vienas. Man jau to per akis. Fauna įsidrąsino ir atsėgė manosios striukės užtrauktuką. Aš taip įsijautęs ją bučiavau, kad nei nesuvokiau, ką darau, bet sekiau Faunos pavyzdziu. Ji mane nurenginėjo, tad ir pats prisivijau ją šiuo klausimu. Ji norėjo. Aš norėjau. Nebuvo ko stebėtis. Nebent tik tuo, kad abu norėjom vieno ir to pačio. Žmogaus šalia savęs.

******
Pirmadienis. Nekenčiu pirmadienių. Kodėl jie visada turi ateiti taip ne laiku? Naktį praleidau pas Fauną. Buvo nuostabu, tik mano mintys kaip visada kažkur kitur. Atsirėmęs į lovos atlošą žvelgiau į vieną tašką. Fauna miegojo visai čia pat, o aš nejaučiau noro daryti to paties. Nors buvau kiek nuvargęs, bet tai nėra didžiausia mano turima problema. Ant stalo pastebėjau krūvą popieriaus lapų. Šalia spausdintuvas ir kompiuteris. Užsimaniau ką nors nupiešti. Pieštukas netoliese. Voliojosi palei kompiuterio klaviatūrą. Tyliai išlipau iš lovos ir susiradau kelnes, savo šiltą džemperį. Apsirengiau ir pagriebiau popieriaus lapą. Kodėl kaskart turiu kažką nupiešti? Lukai, kas čia per naujas užsiėmimas? Prigriebiau stovinčią kėdę ir atsisėdau. Gniaužiau rankose tą nelemtą pieštuką ir mąsčiau.
- Dar tik rytas, o tavęs jau nėra šalia, - atsiduso Fauna. Pasisukau į ją ir sutrikęs nusišypsojau. Dar neseniai miegojo, o dabar jau kalba su manimi.
- Atleisk. Tiesiog kartais man būtina atsiriboti nuo pasaulio, - pirštu pasukinėjau ratus palei smilkinį. Mergina keistai nusišypsojus linktelėjo man ir prisidengus antklode atsisėdo atsiremdama į lovos atlošą.
- Vadinasi piešimas tavo atsiribojimas nuo egzistencijos? - paklausė ji. Linktelėjau, nes iš tiesų tai buvo grynų gryniausia tiesa. Jau kuris laikas nepiešiau ir todėl panikuodamas gyvenau siaubingą gyvenimą. Žinoma, ir dabar jis ne kitoks. Tik nesugalvojau, ką piešti. Pažvelgiau į Fauną ir man gimė tobula mintis.
- Ar leistum kai ką padaryt?
- Priklausomai nuo to, kas tai būtų, - pateisino kalbas ji.
- Ar leistum tave nupiešti? - nejaukiai sėdėdamas paklausiau jos. - Nuogą, - nusukau akis į lango pusę.
- Kaip manęs nuogos piešimas tave atitrauktų nuo egzistencijos? - kilstelėjo antakį ji. Tiesą pasakius neturėjau į tai atsakymo. Tačiau, jei Reilos portreto piešimas buvo tai, kas mane atitraukė, tai ir kitos merginos piešimas atitrauks taip pat.
- Jeigu tu ne prieš, - kietai suspaudęs lūpas stebėjau jos mąstantį veidą, į mane žiūrinčias akis, į rankas laikančias baltą antklodę, dengiančią jos nuogą ir tobulą kūną.
- Parodysi, kai baigsi? - paklausė ji. Linktelėjau. Fauna dar kiek pamąstė, o tada tyliai atsiduso. Pasiėmiau pašonėje stovinčią knygą ir tą patį baltą popieriaus lapą, smailą pieštuką. Fauna nusitraukė antklodę ir dabar gulėjo priešais mane visiškai nuoga. Nusišypsojau. Mat jau buvau pamiršęs su kuo turėjau reikalą vakar naktį. Ji ne tik, kad graži, bet ir pozuot gražiai moka. Gaila, kad niekada neteko piešti Reilos pozuojant priešais mano akis.
- Tu graži, - palinkęs prie lapo pasakiau ją. Žinojau, kad tokią akimirką mano lūpose žaidžia ta žaisminga šypsenėlė. Jau seniai nesijaučiau taip gerai.
- Tu ištvirkęs, - atšovė Fauna.
- Esu tai girdėjęs, - nuo tokio komplimento pasijutau dar geriau. Nežinojau, kas man darosi, kas verda manyje. Iš tiesų nelabai žinojau, kas esu ir ko noriu iš savęs ir kitų.

Kamila

Po visų vakarykščių muštynių Reivenas grįžo namo. Maja kiaurą parą sėdėjo prie kompiuterio, todėl vos tik atsikėliau radau ją miegančią svetainėje ant sofos. Pasidariau karštos kavos ir išsiruošiau į paskaitą. Senokai mačiau Tailerį. Jis nei rašo, nei skambina, o ir praeitos savaitės paskaitose neteko jo pamatyti. Kur jis pradingęs?
Pravėrus lauko duris išvydau sniego kauburius prie pat laiptų, pasiskolinau Majos mašinos raktus. Ši buvo visa apsnigta. Galiausiai sėdau už vairo ir išvažiavau.
Vos tik atėjau į paskaitą netoliese radau sėdintį Tailerį. Jis niekada neateina laiku į pamoka, tai kas pasikeitė dabar? Atsisėdau šalia jo ir pasisveikinau. Jis piešė. Ir vėl. Pastebėjau, kad jis nemiegojęs, akys užtinusios, o ranka, kuri lakstė po visą lapą drebėte drebėjo. Pats atrodė raudonas.
- Ar tau viskas gerai? - sunerimavau.
- Man viskas gerai, - jo balsas drebėjo. Toks vaizdas, kad būtų ne tik nemiegojęs, bet dar ir nuolatos gėręs. Greitai pridėjau sveikąją ranką prie jo kaktos. Atitraukus nusistebėjau.
- Tu degi. Taileri, tu sergi, - atrodo panikavau tik aš. Jis piešė ir į mane visiškai nekreipė dėmesio. - Taileri! - jis visvien nekreipė dėmesio. Staigiai pagriebiau jo visus piešinius ir kuprinę. Jis lyg pamišęs pakėlė galvą ir užtinusiomis akimis pažvelgė į mane.
- Kamila, atiduok. Atiduok mano daiktus, - paliepė jis. Vietoj to, kad taip ir padaryčiau aš pakilau nuo kėdės ir išbėgau iš auditorijos. Žinojau, kad jis vysis mane, todėl koridoriuje išsiaiškinti buvo pats tas. Girdėjau profesoriaus balsą skelbiantį ilgos ir nuobodžios paskaitos pradžią. Priešais mane laiptais nusileido Taileris. - Kamila, prašau, atiduok mano daiktus.
- Tu sergi, Taileri, kaip gali eiti į paskaitas? Tu nemiegojęs, visas užkimęs ir drebantis. Kas vyksta? - ėmiau į paniką, nes jam tikrai kažkas negerai. Vietoj to, kad pasakytų Taileris staigiai griebė iš manęs visus daiktus. Aš neatidaviau ir truktelėjau kuprinę į save. - Taileri! - jis nesiklausė, tik bandė visais būdais atgauti kuprinę. Staiga plyšo paskutinės kuprinės siūlės. Ne kartą jam liepiau nusipirkti naują. Viskas pažiro ant žemės. Visi daiktai, pieštukai, rašikliai, piešiniai. Jis pripuolė juos rinkti, o aš padėti. Kol jis rinko reikmenis aš suėmiau jo piešinius. Keletas jų pasirodė tikrai labai žiaurūs ir sadistiški. Pakilau nuo žemės ir vis dar žvelgiau į piešinius. Vienas jų buvo nupieštas kaip trys pakaruokliai. Prie medžio su virvėmis už kaklo. Taileris ištiesė ranką, kad atiduočiau. Ir tada aš kažką pastebėjau. Kažką keisto ant jo rankos. Matėsi menkas galas to, kas buvo po jo rankove. Staigiai atidaviau jam piešinius ir griebiau už kitos rankos. Jis bandė išsilaisvinti, bet jam nepavyko. Netgi su viena ranka aš sugebu jį sulaikyti. Vos ne vos patraukiau jo rankovę. Man nesivaideno. Ant jo rankos buvo tatuiruotė. Nesu regėjusi tokios. Ji judėjo. Ta tatuiruotė judėjo ir man tikrai ne haliucinacijos. Besiranganti, lyg 3D formatu į priekį judanti, galvą pakėlusi gyvatė, o kiek tolėliau už jos dideli kiaušiniai. Priešais juos kiaušinių lukštai. Ką tai reiškia? Pakėliau akis į Tailerį. Jis nerūpestingai žvelgė į mane, o tada ištraukęs ranką susirinko daiktus.
- Kas tai? Iš kur ją gavai? - nustėrau.
- Daugiau niekada nedaryk taip, - piktai atsakė jis ir praėjęs pro mane dingo už koridoriaus kampo. Kad ir kas tai buvo nėra gerai. Taileris kažko nesako man. Jis kažkur įsivėlęs ir jam gresia mirtinas pavojus.

Reila

Jeigu negyvenčiau Krisų namuose, tai jie nei nepasirūpintų šaldytuvu, kuriame jau net pelės ėst nieko nerastų. Ah tie vaikinai... Prilaikydama maišus pilnus maisto išsitraukiau raktus ir atrakinau bagažinę. Kadangi Reivenas namuose, tai nutariau apsipirkti ir praleisti dieną mieste. Atsibodo visi drabužiai spintoje, tad važiuosiu nusipirkti naujų. Lukas nebus prieš, jei jo sąskaitoje liks keliais tūkstančiais mažiau. Juk ne aš kalta, kad jo kreditinė kortelė susiranda mane. Tiesą pasakius vien pagalvojus apie Luką pasijuntu siaubingai, imą skaudėti galvą, apima liūdesys ir norisi verkti. Sudėjau visus maisto maišus į bagažinę ir sėdau už vairo. Lauke prisnigę, šalta, o mašinoje taip gera. Nepakenktų karštos kavos puodelis. Išvažiavau iš aikštelės ir pasukau kairėn. Klausiausi ramios muzikos, nors galbūt mintis slėgė visiškai kiti dalykai. Čia pat pasukau į dešinę. Drabužių parduotuvės merginoms nuima stresą. Susiradau laisvą vietą, išjungiau variklį ir atsidusau. Tai kodėl nejaučiu to, kad galiu jį nustumti į šalį? Pagriebiau telefoną, piniginę ir rankinę, pasitaisiau kepurę ir išlipau.
Pagrindinis įėjimas jau buvo papuoštas kalėdinėmis girliandomis. Nors šventės dar tik po trijų su puse savaitės. Kadangi šiandien nuolaidų diena, tai ne tik pilna žmonių prie kasų, bet ir antrame aukšte, kur yra visos pramogos. Retai apsipirkinėju, bet jei jau taip nutinka, tai išluoju visas parduotuves.
Taip ir prasidėjo daugiau nei kelių valandų geras apsipirkinėjimas. Luko kortelė galiojo visose parduotuvėse. Jis pasius, bet juk tai jo kasdienybė. Iš pradžių pralėkiau pro galybę batų parduotuvių. Radau tiek gražių ir stilingų batų, kad net rėkti norėjosi. Taigi pirkau visus, kurie tik man patiko. Juk pinigai, tai ne mano. Vos tik baigiau su batais pradėjau su šalikais, naujom žieminėm kepurėm, paltais, kailinėm lemenėm ir gražiom pirštinėm. Bemaž pamiršau, kas yra skaičiai. Tuomet aplankiau suknelių, sijonų, kelnių, visų palaidinių ir megztinių, apatinių parduotuves. Iš tiesų geras jausmas apsipirkinėti, o dar geresnis, tai išleisti Luko pinigus. Matuodamasi trumpą suknelę ir stebėdama save veidrodyje ilgai mąsčiau ir prisiminiau kaip kartą apsipirkinėjau su Luku. Jis nekentė lakstymo po parduotuves, bet dievino tą vaizdą, kai apsirengdavau vis naujais, aptemptais drabužiais. Pamenu kai jis mane apsikabino ir mudu ilgai žiūrėjom į veidrodį. Pamenu kaip jis norėjo mane nurengti tiesiog ten, kur stovėjom ir kaip tada jis gavo galvon. Pamenu, kai buvau paėmus jo kortelę. Tada išleidau visus pinigus. Tačiau tą dieną, kai buvom kartu jis pats reikalavo leisti už viską sumokėti. Jis buvo tas, kurį mylėjau, o dabar nekenčiau. Besirengdama savuosius drabužius supratau kodėl tai prisiminiau. Šiandien yra lapkričio 29 diena. Būtent ši diena ir buvo viena laimingiausių, o kartu ir siaubingiausia. Jau metai, kai nesame kartu, kai pykstamės ir kariaujame iki žemės graibymo. Ir diena, kai kartu leidom laiką.
Baigiau apsipirkinėjimus. Sumokėjau už paskutinius pirkinius ir išėjau. Mane ir vėl pasitiko rutinos ir šalčio jausmas. Mano rankos buvo pilnos įvairiausių maišų nuo kiekvienos parduotuvės. Kažin kiek pinigų liko jo kortelėje? Viską sudėjau į bagažinę, ketinau sėsti už vairo ir važiuoti namo, bet palei mano kojas atriedėjo apelsinas? Pritūpus paėmiau jį ir atsisukus pradėjau tvardytis nesusijuokus, bet mano krizenimas darėsi nepakenčiamas. Kiek atokiau nuo manęs su plyšusiais maišais stovėjo jaunas, maždaug mano amžiaus vaikinukas. Visi nupirkti daiktai tiesiog gulėjo ant žemės. Jis susinervinęs atsiduso. Nuspręndžiau jam padėti. Tarp pirkinių paieškojau tuščių maišų ir uždarius bagažinę patraukiau prie nepažįstamojo.
- Man dažnai taip nutinka. Prasti maišai, - pratariau. Vaikinas pakėlė akis į mane ir nusišypsojo.
- Kažkokia sumauta diena. Ką bedaryčiau viskas slysta iš rankų, - nusivylė jis. Vaikinukas ėmė rinkti visus maisto pirkinius.
- Leisk padėsiu, - pasakiau. Mudu greitai surinkom visus daiktus ir sudėjom į naują maišą. Viską perdaviau jam.
- Ačiū už pagalbą, - atsiduso jis. Vaikinas išties buvo super mielas. Akys tokios smalsios, santūrios, bet išraiškingos.
- Ei, aš Džulijanas, - sutriko jis ir ištiesė juodai pirštiniuotą ranką. Suėmiau ją ir atsakiau.
- Reila.
- Na, Reila, kad jau išgelbėjai mane nuo šios nesėkmingos dienos, tai gal galiu pavaišinti karšta kava? - nusijuokė jis. Galbūt tai šansas nurimti dėl Luko? Nepamiršti jį, bet nurimti praleidžiant laiko su visiškai kitokiu vaikinu.
- Galbūt, - nuraudu.
- Netoli nuo čia yra gera kavinė.
Linktelėjau jam. Užrakinau savo mašiną ir nusekiau paskui jį. Džiulijanas pasidėjo daiktus, o tada atsisuko į mane. Jis visiškai nepanašus į Lukianą. Ačiū Dievui. Net jeigu nepažįstamasis ir ką nors darytų man jam nepavyktų, nors jis nepanašus į tą, kuris ką nors nutrūkgalviškai planuotų.
Aš nesu žmogiškas žmogus. Tik žmogus.

Lukianas (Lukas)

Baiginėjau paskutinius piešimus. Fauna padarė arbatos. Leidau jai nebepozuoti, nes mano akys jau prisižiūrėjo viso to gražumo. Pajutau jos rankas ant savo pečių. Palinkus prie manęs pabučiavo į kaklą.
- Pala, dar kelias minutes ir baigiu, - susikaupęs atsakiau. Jaučiausi lyg gyvenčiau visai kitą gyvenimą.
- Ar žinojai, kad esi labai patrauklus, kai pieši ir esi baisiai susikaupęs? - paklausė ji.
- Ne, bet nesiginsiu. Juk iš šalies savęs tai nestebiu. Štai baigiau, - pakėliau piešinį ir parodžiau jai. Fauna nusišypsojo.
- Tu iš tiesų labai talentingas. Nuostabus piešinys. Meniškas, - pagyrė ji.
- Norėčiau palikti jį tau, bet visus piešinius laikau savo namuose, nes juose įrėminu visus prisiminimus, - išdėsčiau jai. Suėmiau jos rankas ir šiek tiek pakilęs nuo ilgą laiką sėdėtos kėdės ją pabučiavau.
- Valgysi? - paklausė ji. Linktelėjau. Guldau galvą, kad Reivenas su Reila net nesugeba pripildyti tuščio šaldytuvo. Vos tik Fauna atsitraukė prigriebiau pieštuką ir padariau tai, ką darau visada. Užrašiau savo inicialus "L.K." ir žodžius "Nuostabios nakties pasekmės". Gerai skamba. Po viso to mano šypsena išnyko. Prisiminiau kokia tai diena. Šiandien yra ta diena, kai mudu su Reila prieš kelis metus praleidom nuostabią dieną. Diena, kuri skelbė išsiskyrimo metines. Išnyko visas noras kažką veikti, su kažkuo būti, nors piešinys ir atrodė neįtikėtinai geras. Pats save pagyriau. Šaunuolis, Lukai. Net mintyse liete liejasi sarkazmas.
Pagriebiau striukę, apsiaviau batus.
- Kur eini? - nesuprato Fauna.
- Man reikia įkvėpti gryno oro. Gal kita kartą, gerai? - sumišęs pasiteisinau. Pagriebiau piešinį ir pirštines. Mačiau kaip Fauna nusiminė, lyg ir supyko, lyg ir ne. Štai kodėl merginoms negalima būti su manimi.
- Nepyksti? - atsidusęs paklausiau. Ji papurtė galvą, bet mačiau ją lyg sutryptą. - Ei, - priėjau prie jos ir ranka suėmęs jos pakaušį pabučiavau į lūpas. - Nepamiršiu kodėl čia buvau, ką mudu veikėm. Man tikrai patiko su tavimi praleisti visą naktį ir visą dieną. Paskambinsiu kai grįšiu. Pažadu, - nusišypsojau. Neketinau nuvilti Faunos. Ji neverta mano siaubingo gyvenimo. Mergina linktelėjo ir aš išėjau. Nieko nebuvo geriau kaip šaltas oras mano skausmingoms ir beviltiškoms mintims.

de": "rS