Mirtininkai (BAIGTA)

XXVIII DALIS

28 DALIS

Kamila

Nemiga kankino visą naktį. Atrodo dvejojau užmerkti akis ar ne. Akys klaidžiojo lubų pakraščiais, jaučiau nugaroje keistą tempimą. Buvau sukrėsta trijų vaikinų it pakaruoklių vaizdu. Dar trys negyvos aukos, kurių nepajėgiau jausti. Kodėl? Jaučiau jog man nebeskauda rankos. Tarsi ji bereikalingai sugipsuota. Nerimavau dėl Tailerio. Kodėl Lukianas mane įspėjo dėl nesėkmių būtent tada, kai pasirodė Kastoras? Lukas - varnas. O Reivenas? Ar jis toks pat? Ar jis tyli, kad apsaugotų mane, kad netektų gyventi antgamtiniame pasaulyje? Kažkas susibaladojo. Staigiai pakėliau galvą. Balkone stovėjo Reivenas. Jis buvo liūdnas ir nedrąsus. Ar jis žino apie tai, kad Lukianas man prasitarė? Pastaruoju metu mudu vienas kito nesuprantam. Atrodo, kad keliaujam skirtingais keliais. Išlipau iš lovos ir basa nužingsniavau prie balkono durų. Atidariau jas. Pūstelėjo ledinis vėjas, kūnas suvirpėjo nuo staigios oro temperatūros svyravimo. Reivenas įėjo, kad nespėčiau sušąlti. Drąsiai mane nužiūrėjo mat buvau su trumpa pižama: languoti šortukai ir alyvų spalvos palaidine. Grįžau atgal prie lovos, nes jaučiau šąlančias pėdas.

- Nekenti manęs? - paklausė jis. Reivenas žinojo. Lukas jam pasakė. Anksčiau ar vėliau aš būčiau apie tai sužinojus. Tik nesupratau kokia mano reakcija. Jaučiausi ganėtinai rami, bet tuo pačiu jaučiau įtampą, nes Reivas manimi taip nepasitikėjo kaip kad maniau. Jis neatskleidė savo paslapties, nes manė jog su tuo nesugebėsiu susitaikyti. Jis taipogi varnas. Ir dabar jo liūdnas, be jokių maldų Dievams balsas skambėjo taip paprastai ir suprantamai. Jis jautėsi kaltas, nes prarado mano pasitikėjimą, nes buvau suklaidinta ir palikta klaidingame mele, kur mano supratimas, jog Reivenas yra žmogus buvo grynas melas, kad po mano supratimu slėpėsi paslaptis, kurios jis nedrįso garsiai atskleisti. Maja ir Aiva prisipažino, Lukas ir Kastoras... Tai, kas sutrukdė Reivui? Stebėjau jo žvalias ir tyliai sanprotaujančias akis. Jos stebėjo mane. Užsiklojau šilta anklode ir atsirėmiau į lovą. Reivenas atsitraukė striukės užtrauktuką ir ją nusirengė. Numetė ant lovos krašto ir atsigulė šalia manęs. Nepasitraukiau nuo jo, net nepykau ant jo, tik daviau pagrindą suprasti, kad jis mane įžeidė, nes nepasakė. Mano veidas buvo ledinis, nei nežiūrėjau į jį. O Reiveno akys nenustojo manęs stebėti. Jis drįso paliesti mano ranką. Aš jį išties mylėjau. Kita mergina jau seniai būtų nuo jo pabėgusi, o aš čia, visai šalia jo ir besiklausanti jo tankaus kvėpavimo. Jis švelniai suėmė mano ranką ir ją spustelėjo, tada sunėrė mudviejų pirštus. Nepykau ant jo, nes pati buvau ne šio pasaulio, nes buvau kažkas neįspėjamo, nesuvokiamo ir paslaptingo.

- Kamila... - sunerimo jis, kad nieko nesakau jam, kad nerėkiu ar nepatraukiu rankos.

- Ar dėl to tavo vardas yra Reivenas? - skubiai paklausiau jo. Reivenas nustebo mano keistu klausimu, bet jis atsakė teigiamai paprasčiausiai linktelėdamas. "Reiven" - iš anglų kalbos reiškia varna, todėl atsakymą jau žinojau, tik pasitikslinau.

- Pyksti? - perklausė. Visvien tylėjau. Neišmaniau, ką atsakyti. - Nenorėjau tau to pasakyti, nes žinojau, kad gali sureaguoti visai kitaip nei galima įsivaizduoti. Man nepatinka, kad esi šiame purvo pasaulyje. Norėjau, kad liktum tokia mergina, kokią pažinau. Negaliu pakęsti minties, kad antgamtiškumas tau yra svarbiau nei tai, ką tu reiški man, - prisipažino jis. - Pradėjau pavydėti antgamtiniui pasauliui, nes jis turi tave. Ir nors aš ten esu, bet toks vaizdas, kad nėra. Baimė dangstė visus mano norus tau pasakyti tiesą. Pati brangiausia akimirka laikyti tavo ranką, stebėti tavo akis ir klausytis tavojo balso. Ir man daugiau nėra nieko svarbiau. Net jeigu pasaulis griūtų pirmiausiai gelbėčiau tave, - jis padėjo galvą ant pagalvės, nenuleisdamas akių nuo manęs.

- Buvau akla tuo, ką bandei man parodyti. Dabar aš lyg apsėsta šios paranojos ir jaučiuosi kalta, kad palikau tave ir tavo jausmus priešingoje pusėje, - nusivyliau savimi. Reiveno atvirumas skambėjo kaip skausmu parašyta daina.