Mirtininkai (BAIGTA)

XXXI DALIS

31 DALIS 

LUKIANAS

Būdamas visas kruvinas ir dvokiantis padaro gleivėmis išskleidžiau sumautus, juodus varno sparnus ir nusileidau tik pasiekęs Faunos buto mašinų aikštelę. Žinoma taip siaubingai atrodant nenorėjau rodytis jai prieš akis. Merginos nemėgsta tokio siaubo. Žinoma palyginus siaubą ir mane, tai atrodžiau dešimteriopai tragiškiau. Aš tenorėjau grįžti į vietą, kurioje esu ramus ir atsipalaidavęs, kur nėra ambicingo Kastoro, kur nėra kovos, kur nėra Reiveno, Kamilos ir visų kitų, kuriuos pažįstu. Kur nėra nei Reilos, nei kraujo. Priėjau paradines duris, o tuo metu iš jų išlindo senyva pagyvenusi moteris. Pamačiusi mane nustėro, o aš pasikasęs šlapią pakaušį tik nekaltai nusišypsojau.
- Gražios dienos, pone, - palinkėjau. Ji tik dievobaimingai nužvelgė mane ir greitais žingsniais dingo už kampo. Taip, vaizdas malonus akims, - nuspręndžiau. Kildamas liftu, ne laiptais meldžiau, kad tik niekas daugiau neįliptų, nes garbė žodis nualptų. Mano laimei pakilau vienas iki penkto aukšto. Priėjau paskambinau į duris. Ilgai netruko, kol jas pravėrė Fauna. Nusišypsojau beviltiška šypsena, o ji mane nužvelgė ir kilstelėjus dailius antakius prabilo.
- Aš tiesiog paruošiu tau vonią.
Nors vienas žmogus susiprotėjo nerėkti ir neklausinėti. Fauna nuėjo į vonią, o aš uždariau duris. Atsargiai nusiaviau batus ir palikau prie pat durų. Nusitraukiau visus kruvinus šalikus, bet grįžusi Fauna mane sustabdė.
- Wow, - supanikavo ji. - Stovėk ir nejudėk, - dabar ji pasibjaurėjo manimi. Aš irgi bjaurėčiausi. Fauna priėjo prie manęs ir pirštų galais suėmus užtrauktuką atsegė kruviną striukę. Ji lyg mama nurengė mane, ištraukė tuščia apkaba nelegalų, neregistruotą ginklą ir padėjo jį ant batų spintelės. Kol aš stovėjau, o ji mane nurenginėjo, kad nepridarkyčiau jos namų smalsiai ją nužiūrinėjau. Bet labiausiai man patiko jos akys. Jos riešą puošė nedidelė baltų karolių apyrankė. Vilkėjo juodas, aptemptas džinsines kelnes ir pilką nutysusį megztinį. Jos ilgi ir šviesūs plaukai palaidi, bet tos akys...
- Tu labai gražiai atrodai, - užsisvajojau.
- Ko nepasakyčiau apie tave, - šaltai atsakė ji. Faunos tiesa. Atrodžiau taip tarsi neseniai išlipęs iš mėšlo krūvos. - Likusius nusirengsi vonioje, - paliepė ji. Nuėjau į vonią ir iš karto lindau po dušu. Į veidrodį net pažvelgti netroškau. Į virtuvę atėjau po geros valandos, kai vėl jaučiausi švarus ir pilnas pasitikėjimo savimi. Nuo praeito karto buvau palikęs pas Fauną drabužius, lyg būčiau nujautęs, kad tai iš tiesų gali nutikti. Vos ne vos apsivilkau švarius džinsus ir megztinį. Fauna kažką pilstė virtuvėje prie viryklės. Tokio vaizdo kasdieną neišvysiu. Kad ir kaip norėjau prisėsti priėjau prie Faunos ir apglėbiau ją per pilvą, švelniai priglaudžiau prie savo kūno. Buvo taip šilta, gera ir ramu. Ėmiau pavydėti net pats sau.
- Ačiū, - padėkojau. Girdėjau jos ramų kvėpavimą. Patraukiau jos ilgus plaukus ir švelniai pabučiavau palei ausį. Ji užsimerkė ir giliai įkvėpė.
- Alkanas? - paklausė ji. Suspaudžiau stipriau ir pabučiavau dar kartą.
- Taip, - atsakiau vienu žodžiu.
- Paduok dubenėlius iš viršutinės spintelės, - paliepė ji. Valdinga mergina. Visos jos tokios arba man pasiseka tokias pažinti. Vos ne vos paleidau ir pasiekiau dubenius. Padaviau jai. Fauna įdėjo makaronų su mėsa. - Padažas šaldytuve, - be emocijų pasakė ji. Paėmiau padažą ir padėjau ant stalo. Ji padavė vieną dubenį, o kitą pasiliko sau. Tačiau tarp viso to buvo dar kažkas. Fauna buvo be nuotaikos. Ar ją kažkas slėgė? Ar aš ką nors padariau? Atsisėdau prie stalo ir valgydamas karts nuo karto pažvelgdavau į ją. Ji atrodė nusiminusi.
- Neprastai gamini, - pagyriau ją, bet tai negelbėjo. Valgėme tylomis, kol galiausiai padėjau šakutę ir prabilau. - Ką nors padariau? - Fauna tylėjo. - Jei padariau ar pasielgiau kaip nors įžeidžiančiai, jei įskaudinau pasakyk aš noriu žinoti už ką turiu save keikti, - sunerimavau. Fauna nustojo valgyti. Ji papurtė galvą ir nusuko akis į svetainėje stovintį juodą plokščiaekranį televizorių. Čia buvo kažkas labai negerai. - Fauna... - nenustojau kalbinti jos. Galiausiai persėdau ant kitos kėdės. Jos akys atrodė labai liūdnos, pasiruošusios verkti? Padėjau ranką ant jos rankos, bet ji patraukė ją. Susiraukiau, nes nieko nesupratau. Negi ji žino, kad permiegojau su Reila? Negali būti. Ir taip neatleidžiu sau.
- Bus geriau jeigu daugiau čia nesirodysi, Lukai, - prikimus prabilo ji.
- Ką? - nustebau. - Fauna, aš kaltas, tiesa? Per savo šikniškumą sužeidžiau tavo jausmus, taip? - dabar jau pats puoliau į paniką. Jos skruostais ėmė riedėti ašaros, todėl išėjo iš virtuvės. Nesusilaikiau ir nusivijau ją. Miegamojo tarpduryje sugriebiau ją ir atgręžiau prieš save. Laikydamas už rankos žvelgiau į jos akis, kol netyčiom pažvelgiau į ir į ranką. Nei nepajutau kaip mano akys sudrėko, skruostu nuriedėjo ašara. Ji ištraukė svo ranką, bet aš ir vėl ją sugavau. Staigiai timptelėjau ir priglaudžiau prie savęs. Stipriai apkabinau, ranka ėmiau glostyti jos šviesius plaukus. Akyse rodėsi vis daugiau ašarų. Žvelgiau į vieną tašką, į miegamojo veidrodį. Jame mačiau save apkabinusį Fauną. Girdėjau jos tylų verkimą, jos kūnas drebėjo ir buvo įsitempęs.
- Viskas gerai. Viskas bus gerai, - raminau. - Aš rasiu išeitį, - sušnabždėjau. - Rasiu, pažadu tau. Girdi? - ant jos rankos riešo buvo "Juodoji diena" tatuiruotė. Negalėjau tuo patikėti. Kas nori jai pakenkti? Kas trokšta jos mirties? Spaudžiau prie savęs ir raminau. Neketinau jos paleisti. Aš ją ištrauksiu. Nesvarbu, kas jai uždėjo tą tatuiruotę. Aš ją ištrauksiu iš mirties gniaužtų.

REIVENAS

Turėjau kažką daryti. Nebegalėjau matyti Kamilos tokios sugniuždytos, palaužtos. Laikiau ją tvirtai apkabinęs, raminau, bet ji manimi jau nebetikėjo. Jai skaudėjo rankų pirštus, o palei gerklę išryškėjo plonas ruožas. Ji nebekalbėjo su manimi, tik žiūrėjo į vieną kambario tašką. Baiminausi, kad tai paveiks jos mąstymą. Negalėjau pakęsti minties, kad ji tiek sielvartauja dėl žmonių, kurių nepažįsta ir akyse nėra mačiusi. Jaučiau jog man taip pat skauda širdį. Kamilos ašaros jau baigėsi. Akimirką pagalvojau, kad laikau jos negyvą kūną, bet tuoj pat nuvijau šias mintis šalin. Tyloje pasigirdo durų trinktelėjimas.
- Ei, jie čia, - bandžiau kalbinti ją, bet Kamila nieko neatsakė. Kambario tarpduryje išvydau kruviną Kastorą. Jo rankomis tekėjo tirštos gleivės, o smuikas ir lazdelė persunkta krauju. Jis žiūrėjo į mane, o aš į jį. Jei Kastoras čia, tai Lukianui viskas gerai. Jis linktelėjo man. Laiku paprašiau, kad sektų Luką iš paskos, vos tik jam pasirodys kas nors įtartina. Laiptais atbildėjo nešvari ir taipogi kruvina Maja. Tuomet atsisuko Kamila. Pamačiusi savo draugę ji atsitraukė nuo manęs ir puolė prie jos. Nesvarbu kokia gliti Maja buvo, Kamila ją tvirtai apsikabino ir ėmė kūkčioti. Mano rankos gniaužėsi į kumščius. Nieko negalėjau padaryti, tad palikdamas jas abi nusekiau paskui Kastorą į svetainę. Jis padėjo ant stalo smuiką ir nuėjo į virtuvę. Pagriebė nuo kėdės virtuvinį rankšluostį ir sušlapinęs vandeniu, jo kampu ėmė valytis krauju apsitaškiusį veidą. Atsisukęs nužvelgė mane ryškiai raudonom akim.
- Kas tai buvo? - paklausiau jo. Kastoras žinojo Senojo pasaulio atstovus. Jis pažinojo būtybes geriau nei mudu su Lukianu. Kastoras nusivalė kruvinas ir gleivėtas lūpas, o tada atsakė:
- Nekintantieji.
Bandžiau pakartoti, bet užstrigo žodžiai gerklėje.
- Kas tokie? - pakartojau.
- Nekintantieji. Šakalo ir Vilkolakio maišalynė. Egiptas, - spjaute išspjovė jų apibūdinimą.
- Pala, - sustabdžiau. - Egiptas? Vėl? - kilstelėjau antakį.
- Na jie panašūs į Anubius, tik čia truputį modernesnės versijos, jei taip galima sakyti, - pateisino Kastoras. - O ką? Yra daugiau? - kilstelėjo antakius jis. Linktelėjau. - Ir jie visi iš Egipto? - lyg nenustebdamas klausinėjo jis. Vėl linktelėjau. Tačiau Kastoras nieko man nepasakė. Tiesą pasakius ir pats buvau su visiškai tuščia galva. Nekilo nei viena mintis, jokia teorija. Išvis nieko.

Kamila

Jaučiau tokį sunkumą. Atrodė, kad ant pečių laikau gal milijoną tonų sveriančius akmenis. Negalėjau nei įkvėpti, nei iškvėpti. Dusino kiekviena mintis. Maja sėdėjo netoliese. Vis stebėjo mane.
- Aš ten buvau, Kamila, - liūdnai prabilo Maja. Atsisukau į ją, tačiau manęs jau niekas nestebino. Ji suėmė mano ranką ir apžiūrėjo pirštus. Ties krumpliais buvo paraudonavę. Neatsiklausus patraukė megztinį ir išvydo ilgą ir ploną įraudusį siūlelį. - Paklausyk manęs, Kami, jei būčiau galėjusi, būčiau sustabdžiusi jo kritimą, būčiau išgelbėjusį jį, bet jo kūnas jau buvo negyvas, kai nukrito.
- Kas jam nutiko? - be žado paklausiau Majos. Ji nenorėjo sakyti. - Kas jam nutiko? - garsiau užrikau.
- Jam buvo nukapoti rankos pirštai ir perpjauta gerklė, - nenorom atsakė ji. Pamasažavau krumplius, suvokdama kaip stipriai man juos tempia. Atrodė lyg jie nutirpę ir skausmingi. Pirštais suėmiau gerklę ir ir smiliumi perbraukiau per ruožą. Užsimerkiau, bet akyse temačiau tamsą, lyg bedugnę iš kurios niekada neišlipsiu.
- Jaučiau jo mirtį taip, lyg mane pačią būtų pjaustę, - drebančiu balsu pratariau. Maja raukėsi. Jos lūpas puošė liūdna šypsena. Bandė kaip nors pataisyti nuotaiką, bet niekas negalėjo padėti. - Jaučiau ir tavąją mirtį, - netyčiom ištariau ją. Maja perbalo.
- Bet tai neįmanoma. Aš net nesusižeidžiau, - paneigė ji.
- Jie turėjo padaryti tau lygiai tą patį. Mačiau tai, vos tik tas vyras krito. Šalia atsirado kitas vaizdas, lyg matyčiau dabartį ir ateitį vienu metu, - atsisukau į ją. - Bet jei tu gyva, tai kodėl jis negyvas? Kodėl? - supanikavau. Labai džiaugiausi, kad Maja liko sveika ir gyva, bet savo džiugesio nesugebėjau išreikšti ir tai tapo giliu sielvartu.
- Kastoras, - staiga ištarė ji. Suraukiau kaktą.
- Kastoras? - klausiamai pakartojau.
- Jis ten buvo. Jis buvo, kai mane puolė, kai turėjo įkąsti. O Lukas? Ar jį jautei? - skubiai paklausė ji. Papurčiau galvą. Vadinasi Lukas taipogi buvo ant mirties slenksčio. - Kokiu būdu tu jauti tik labai artimus mirčiai? - nesuprato. - Vadinasi šiandien turėjau numirti, - be jokio išgąsčio kalbėjo ji.
- Vadinasi sekantis kartas gali būti lemtingas. Tai lyg mirtininkų sąrašas, - nepatikėjo ji. - Ir Kastoras tai sustabdė, - apsidžiaugė ji. - Jo muzika yra tai, kas gali sustabdyti mirtį.
- Arba ją iškviesti, - paantrinau. Ji linktelėjo. Bet tai reiškė, kad Kastoras nėra toks blogas, kokiu kad laikė broliai Krisai. Maja pakilo nuo žemės, o aš paskui ją. Ji nieko nesakius nusileido laiptais žemyn ir nulėkė į virtuvę iš kurios sklido du aiškiai pažįstami balsai.
- Kaip tu taip padarei? - tiesiai šviesiai paklausė ji. Kastoro akys staigiai pasikeitė į rudas. Tik dabar sugebėjau pastebėti, kad šis padaras yra visai gražus. Jis jau seniai turėjo žmogišką išvaizdą, tačiau per jo šlykštų gebėjimą manipuliuoti muzika aš visai pamiršau kaip jis atrodo. Mano akyse išlikęs vaizdas kaip pusiau lemūro, pusiau velnio ar dar kokio gyvūno išvaizda. Reivenas sukluso.
- Ką padariau? - apsimetė Kastoras. Maja nepasidavė.
- Tu sustabdei mirtį, - drąsiai teigė Maja. Kastoras nusijuokė.
- Mirties neįmanoma sustabdyti, - nusisukęs šaltai atšovė jis.
- Ne, tu tai padarei. Tas padaras būtų mane sukandžiojęs. Kamila jautė mano mirtį. Lukas galėjo mirti. Jam siekė įkąsti, bet Kamila jo nejautė. Tu gebi sustabdyti mirtį, vos tik užgroji, - neatlyžo Maja. Reivenas kilstelėjo antakį. Aš taipogi buvau priblokšta. Galiausiai Kastoras atsisuko ir rankomis atsirėmė į stalviršį.
- Galiu ją tik atidėti, - atsiduso jis. - Galiu ir pakviesti, - tai mes jau žinojome. - Betkokiu atveju žmogus negali išvengti mirties, jei jam yra skirta. Aš tik nukėliau tavo mirties dieną į ateitį, - paaiškino.
- Kodėl nepajaučiau Luko mirties? - įsiterpiau. Kastoras sužiuro į mane.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais jis. - Bet spėju dėl to, kad Lukas ir aš esam kraujo broliai. Na žinai, gyvūnėlis ir šeimininkas, - paaiškino. Maja sužiuro į mane, o aš jai linktelėjau, kad tai visiška tiesa. - Ko gero per mane mirčiai sunkiau pasiekti Lukianą, - pridūrė. Suskambo kažkieno telefonas. Iš glitėsių aplipusios kišenės Maja išsitraukė telefoną. Skambino jos brolis. Ji tuoj pat atsiliepė ir nužvelgdama mus visus tris išėjo iš virtuvės.
- Kaip tai padarai? Kaip įmanoma patraukti mirtį į ateitį? - nesilioviau. Man reikėjo atsakymų. Jei ne apie save, tai apie jį.
- Tas smuikas, - rankas susidėjęs ant krūtinės ir pirštu parodęs į svetainėje gulintį ant stalo smuiką pareiškė jis. Mudu su Reivenu nužvelgėm kruviną smuiką. - Jis yra sukurtas Juodosios magijos pagalba. Jame sudėta visa magijos paslaptis, jame yra viso pasaulio istorija, vaizdai, jausmai, emocijos, visų žmonių ir padarų, gimstančių, gyvenančių ir mirties patale begulinčių charakteriai, gyvenimai. Viskas. Jis turi daug padermių. Turi daug kilmių, bet tarp viso to jis tik smuikas galintis atitraukti ir sunaikinti, - paparastai sudėliojo mintis Kastoras. Man tai buvo nesuvokiama. Regis ir Reivenas nelabai pajėgė visa tai suvokti. - Kad ir kaip smagiai visa tai skambėtų, - po ilgos tylos prabilo jis. - Tai yra šlykštu. Aš gyvenu mirtimi. Viena mano dalis yra šiame pasaulyje. Kita anapus Stikso upės krantų. Aš visose pusėse, - jis pakratė savo šviesius plaukus. Nuo jų nuvarvėjo padarų glitėsiai. Galiausiai Kastoras baigė savo pasakas ir išėjo. Norėjau sužinoti daugiau, bet Reivenas mane sulaikė už alkūnės.
- Šiandien pakaks, - pasakė jis. - Jis pavargęs. Tu pavargusi. Visi mes išsigandę ir klausimų lavina dar nei vieno neišgelbėjo, - patikino jis. Nenoromis linktelėjau jam, o jis mane apsikabino. Galėjau būti paprastas žmogus. Galėjau būti tik nereikšmingas žmogus, tačiau likimas mane paskyrė būti kažkuom kitu.