Mirtininkai (BAIGTA)

V DALIS

V DALIS

Reivenas

Tėvo netikros abejonės su teorija, kad mergina galėjo būti ragana ir kad tas sunkvežimis buvo padegtas be jokių atsitiktinumų privertė susimąstyti. Nemaniau, kad čia dar užsilikę kažkokių antžmonių, išskyrus mane, mano tėvą ir Tavijų. Kažin kokios jo teorijos? Namai buvo tušti, tik namų tvarkytoja šlavinėjo burbėdama. Mane pamačius iškėlė galvą lyg namų ponia ir maloniai prabilo su milžinišku nepasitenkinimu.
- Ponaiti, Reivenai, gal galite pasigauti tą degėsių varną ir uždaryti į kokį nors narvą?
Nusijuokiau ir spragtelėjęs pirštu pasišaukiau Merloką sau ant peties. Šis nutūpęs sukarkė, o aš paglosčiau jam pasmakrę.
- Niekas tavęs nenori, - eidamas ištariau. Merlokas kapsėjo snapu nesustodamas. - Būtum matęs kokia ji graži. Sunku išlaikyti paslaptį, - nusivyliau pravėręs kambario duris. Merlonas pakilo nuo mano peties ir staigiai nutūpė ant stalo, koja baksnodamas į popieriaus lapą. Kas jau kas, o Merlokas antrasis aš. Priėjęs ištraukiau lapą, o jis užskriejo ant savo stovo, stovinčio prie pat didelio, plataus lango. Merlokas neklydo. Buvau pamiršęs, kad šiandien lenktynės Plokščiakalniuose, kurie ribojasi su didžiąją Forkso dykumos dalimi. Ar verta važiuoti? Jau labai seniai nelenktyniavau, o ir čia aš lyg naujokas. Nesvarbu, kad mano tėvas užpirkęs namus daugumoje šalių. Nusprendžiau užvažiuoti į tą vietą. Jei nelenktyniauti, tai stebėti kaip tai daro kiti. Važiuodamas pakeliui vis dirsčiodavau į išskleistą žemėlapį. Singapūrą pažinojau nuo žemės branduolio iki Dievo aukštumų, bet šis miestas su savo paslaptimis. Nutrenkiau žemėlapį ant sėdynės. Radau, ko ieškojau. Trumpai sustojau ir apsižvalgiau pro atidarytą langą. Sklido dykumos ir kalnų dulkės. Vaizdas nepakartojamas, bet akys stebėjo tik besirangantį kelią palei kalnus. Tai lenktyninė trasa. Kai pagalvoju šio miesto gyventojai sukti. Supratau, kad nieko nenutiks jeigu privažiuosiu arčiau. Kalnų papėdėje, trasos aikštelėje buvo susirinkę nemažai žmonių. Visi - jaunimas ir ne kittaip. Niekas nenori suaugusiųjų. Ir pats buvau ne ką vyresnis. Dvidešimt treji - kvailas amžius. Išlipau iš mašinos ir atsirėmęs į ją stebėjau žmones besisukančius apie savo mašinas. Daugiausiai lenktyniaus vaikinai. Merginos čia tam, kad pasisukinėtų ar sudarytų gerą įvaizdį. Nei viena iš jų neprilygsta Kamilai. Nei viena neturi tokios šypsenos, kokią turi ji. Čia visos pigios mergiotės, o Kamila neįkainojama. Kai kurie vaikščiojo su lentyniniais šalmais. Vienas jų priėjo prie manęs. Už jo dar keli draugai.
- Naujas? - pakėlęs antveidį paklausė jis. Jo žalios akys nužiūrinėjo mane ir mano mašiną. Man buvo aišku, kad Kirgizijoje visi žino kada tu naujas ir kada senbuvis. Šis vaikėzas buvo kietas.
- Sakykim, - atkirtau, nes man nepatiko jo balso tonas. Nepatiko taip, kaip kalbėdamas jis save iškėlė.
- Gera mašina. Lenktyniausi? - paklausė. Sutrikau. Nežinau, ką reikėjo į tai atsakyti. Vairavau gan gerai, bet ne tiek, kad būčiau užtikrintas kalnų trasos lenktynėse.
- Jis dalyvaus, - prabilo kitas balsas pasikėlusiam vaikinui už nugaros. Nelabai supratau, kas tai buvo. Mergina ar vaikinas, nes lentyninis šalmas pridusino asmens balsą. Maudamasis pirštines nepažįstamas asmuo patraukė link savo mašinos trumpai atsigręždamas.
- Soni? - pasiteiravo. Vaikinas skėstelėjo į šonus rankas ir užsidėdamas antveidį ir užsismaukydamas pirštines priėjo arčiau.
- Nori būti savas? Dalyvauk, - perspėjo jis ir nuėjo. Jis nejuokavo. Niekas nejuokavo, o pritapti reikėjo. Viena mergina ilgais ir labai gražiais šviesiai plaukais priėjo prie manęs ir padavė lentyninį šalmą su pirštinėm.
- Rebeka, - prisistatė ji.
- Reivenas, - atsakiau ir pagriebiau jos paduotus daiktus. Besidėdamas šalmą suvokiau, kad šio vaikino perspėjimas buvo: "Jei nori tapti savu turi laimėti". Tik vienas klausimas. kada ir kur buvau pralaimėjęs?
- Sėkmės, - prasitarė ji. Pažvelgiau į ją, bet nieko neatsakiau. Priimti nuoširdumą iš nepažįstamojo... Geriau nereikia. Grįžau prie vairo. Išgirdau duslų garsą. Buvo užleista gera muzika, tik po šalmu viskas nutyla. Privažiavau baltą starto liniją. Jie trasą žinojo ir tai jų privalumas. Aš ne, ir tai mano keblas minusas. Priešais mašinas, kurių buvo keturios atsistojo vaikinas su dredais. Jis vilkėjo plačias nutrintas džinsines kelnes ir sportinius batus, tai viskas. Pats pusnuogis ir tamsaus gymio. Jis iškėlė ginklą į orą. Aš suspaudžiau vairą. Maniau luš kaulai. Mašinų varikliai ėmė burzgėti. Ginklas iššovė. Lenktynės prasidėjo.

Kamila

Sėdėjau susigūžusi lovos kampe. Iš galvos neišėjo kvaili reikalai, ta nelaimė ir... Reivenas. Taip, Reivenas. Jo rūpestis, jo šiluma ir užgožtas, šioks toks atvirumas leido suprasti, kad jis nėra blogas.
Pro kambario duris stačia galva įgriuvo Maja.
- Aš tau pralinksminsiu dieną nuo vakarykščio siaubo, - patikino ji ir išsišiepė.
- Nemanau, kad tai gera mintis, - atsidusau.
- Persigalvosi, - nusijuokė ji. - Plokščiakalniuose vyksta lenktynės. Manau turėtume važiuoti ir pasižiūrėti, - nudžiugo Maja. Papurčiau galvą. - Nagi, - nusivylė ji. - Manau, kad ten bus ir Reivenas, - kilstelėjo antakius ji. Sužiurau į ją.
- Man nerūpi Reivenas, - pamelavau. Nežinau ar tai tiesa, ar melas. Sutrikau.
- Klausyk aš apsimesiu, kad tikiu ir mudvi ten nuvažiuosim. Galiniame kieme stovi mano mašina, - lyg nekaltas vaikas prašė ji. Atsikėliau iš lovos.
- Gerai, gerai, - pasidaviau. - Ir tai ne dėl Reiveno, - ėmiau rengtis kitais drabužiais.
- Matau, - nužvelgdama kokiais drabužiais rengiuosi ištarė ji ir linksmai prisimerkė lyg kiaurai mane permatydama, nors nei pati nesuvokiu, kas vyksta. - Bet aš apsimestinai patikėsiu.

Reivenas

Pro mašinos langus lėkte lėkė visas kraštovaizdis, o juo gėrėtis nebuvo nei laiko, nei pastangų. Mano pirštiniuotos rankos vis laikė vairą čia greičiau, čia lėčiau lekiant pro Plokščiakalnių trasą. Iš kairės pusės stūksojo kalnai, o iš dešinės trasa siekė dykumą, vadinamą Forksu. Staigiai pasukau ir prisivijau vieną iš dviejų mašinų. Supratau, kad likome tryse. Viena stipriai atsiliko. Spėju, kad vienoje iš gerai lenktyniaujančių sportinių automobilių yra tas pasikėlęs vaikinas, vardu Sonis. Jeigu ir taip, tai jo pasipūtimo stygas ketinau nuleisti. Man kilo klausimas, kas taip gerai vairavo priekyje esantį automobilį. Kas toks suktas ir greitas? Staigus posūkis į kairę. Toliau vėl tiesu. Tryse lenktyniavome ir buvo svarbiausia, kad kad kažkas šiandien laimės. Bent jau tam vaikinui neketinau pasiduoti, ko nepasakyčiau apie kitą asmenį. Tamsiai raudona sportinė mašina įsiveržė priekin, bet ji greitai triumfavo, nes gražų prasisukimą padarė naujut naujutėlė ryškiai geltona mašina. Staigiai visi trys pasukome į dešinę, o tada greitai kairėn. Keletą minučių sukome ratą. Niekaip nesupratau kaip sugebu tai suvaldyti? Gal tai angamtinė jėga veržiasi iš mano kūno? Kelias virto tiesiu ir baisiai dulkėtu kaip lenktynių pradžioje. Paspartinau visą reikalą. Pirmos mašinos manė, kad važiuosiu atsargiai. Klydo, nes pats pirmas viršindamas visas normas prasiveržiau priekin. Geltona mašina užtrumpino kelią raudonai, bet taipogi negailėdama ratų prasiskynė pergalę pralenkdama mane. Geltona mašina kirto baltą finišo juostą ir vaikinas su dredais iššovė ginklu į orą. Lenktynės baigtos. Mašinos viena po kitos sustojo. Prie manęs priėjo ta pati mergina. Atidaviau jai šalmą ir pirštines.
- Antra vieta, naujoke, neblogai, netgi labai, - ji nusišypsojo man ir nuėjo prie geltonos mašinos. Susilaukiau aplodismentų ir vaikino Sonio pasipiktinimo. Jis trenkė šalmą ant žemės ir visas įtūžęs lyg viesulas atlėkė iki manęs.
- Kokią gudrybę čia sumąstei?! - riktelėjo Sonis trenkdamas kumščiu per mano mašinos stogą. Man sukilo pyktis ir pasitenkinimas vienu metu.
- Šokinėti prieš naujoką nėra ko, jei nežinai, ką jis gali parodyti, - susidėjęs rankas ant krūtinės pareiškiau jam. Regis jis sutriko, bet visvien priėjęs arčiau manęs bedė pirštu man į krūtinę.
- Tau pasisekė, naujoke, sėkmė palydėjo. Kitą kartą to nebus, - spjaute išspjovė jis ir nuėjo. Man sukilo juokas, bet to visiems neparodžiau. Galėjau pakišti ginklą jam palei smakrą ir būtų viskas pasibaigę, bet... Kai linksmybės kviečia, ginklai nereikalingi. Tikrinau savo telefoną, nes buvo praleistas skambutis nuo Tavijaus, kai kažkas ant mano mašinos stogo pastatė butelį alaus. Išjungiau telefoną ir pakėliau akis. Priešais stovėjo tas pats asmuo su šalmu. Susiraukiau, bet tik tol, kol jis nenusiemė jo.
- Mažiau kreipk dėmesį į Sonį, - prabilo jis. Turėjau susiprasti, kas toks vairavo geltoną sportinę mašiną.
- Kitą kartą pritrumpink savo draugui ilgą liežuvį. Regis, jis nežino su kuo kalba, - užsiutęs pareiškiau. Lukianas išsišiepė. - Žinojo, - pritilęs atsakiau sau. Jis pakėlė galvą. - Turėjau numanyti, kad šių lenktynių tu nepraleisi.
- Kada paskutinį kartą matėmės? Prieš septynerius metus? - kilstelėjo antakį jis. Jau norėjau atsikirsti, bet per Lukiano petį pamačiau tai, ko nesitikėjau. Tai sukėlė man visišką susižavėjimą. Nusišypsojau ir tai Lukianą privertė atsisukti. Jis greitai pažvelgė čia į Kamilą, čia į mane, apspangusį nuo meilės jai. Man reiktų valdytis. Jis keistai išsišiepė.
- Eisim susipažinti, - pakilnojo antakius jis. Lukianas suprato. Jis suprato, kas tokia yra mergina į kurią negaliu nustoti žiūrėti. Jis ruošėsi eiti, bet aš sulaikiau jį už riešo. Stipriai atgręžiau prieš save.
- Minėjau, kad mane liesti ne pati geriausia mintis? - sarkastiškai paklausė jis.
- Minėjau, kad man nerūpi? - supykau. - Nelįsk ten, kur tau nereikia, - vos tvardžiausi jam netrenkęs. Svajojau iki pažaliavimo trenkti jam ir iki pajuodavimo susitikti su ja. Spragtelėjau pirštais, pro mane ir Lukianą praskrido Merlokas. Lukianas nusijuokė.
- Pastatysi man sargą?
- Tik kuriam laikui, - perspėjau. - Patikėk, tu nenorėtum jo erzinti. Pastaruoju metu jo nervai silpni. Ar minėjau, kad jis turi žmogaus tranformaciją? - pralinksmėjau. - Ne? Tau geriau nežinoti, - smarkiai patapšnojau jam per petį ir paleidęs stumtelėjau jį link mašinos kapoto, pats patraukdamas link Kamilos ir jos draugės Majos.

AUTORĖS ŽODIS: Atsiprašau dėl sumaišytų dalių. Netyčia praleidau 4, todėl 5 ištryniau ir per naują įkėliau.