Mirtininkai (BAIGTA)

XX DALIS

20 DALIS 

Reivenas

Visą naktį budėjau prie jos ir meldžiau, kad nei vienas kaulas nebūtų lūžęs. Ji pramerkė akis, tik saulei tekant ir nakties šalčiui besitraukiant. Atsisėdau ant lovos ir pirštais perbraukiau jos skruostą. Kodėl ji negalėjo pereiti ženklo ribos? Ji juk žmogus.
Kamila, staigiai pašoko iš lovos, tačiau greitai nuraminau.
- Ar visi sveiki? - susirūpino ji. Atsidusau.
- Tik Lukas antrą kartą gavo į tą pačią akį. Nieko įdomaus, - nusijuokiau. Patraukiau užkritusią sruogą nuo jos veido. Mergina nuraudo.
- Reivenai, aš... - nutraukiau jos kalbas staigiai pabučiuodamas, staigiai sulaikydamas jos ranką. Negalėjau to sustabdyti. Vėl buvau savimi, o jausmai tik sustiprėjo. Suėmiau rankomis jos veidą ir bebučiuodamas priverčiau atsigulti ant pagalvės.
- Viskas gerai, - sušnabždėjau. Negalėjau nustoti jos bučiavęs, negalėjau nustoti jos lietęs. Tai kažkas, kas verčia norėti daugiau. Ji sugriebė mano ranką ir stipriai spustelėjo: iš baimės ar iš nežinomybės. Galiausiai ji man pasidavė, nes neketinau atsitraukti. Liežuviu perbraukiau per jos apatinius dantis, susiradau liežuvį ir supančiojau juos abu stipriai įsijausdamas į tai, ką ketinu padaryti. Troškau sukelti jai tokį patį nuostabų malonumą bučiuojantis ir būnant šalia, kad užmirštų skausmą kūne, baisumą akyse ir klausimus mintyse. Dabar tas kelias minutes ji priklausė man. Neketinau to atiduoti realybei.

Lukianas

Sėdėjau namuose. Iš karto po Kanimų antpuolio sėdau už vairo ir su svaigstančia galva parlėkiau namo. Nenusivaliau nei kraujo, nei netikrinau akies. Skaudėjo visus kaulus ir sąnarius, kritau lovon. Saulei patekant pramerkiau akis ir įsisteibelijau į languotas lubas. Tankiai kvėpavau. Kažkas pabeldė į duris. Jas pravėrė Reila. Atsisėdau ant lovos ir sužiurau į ją. Mergina priėjo ir padavė man šaltą kompresą. Kitoje rankoje turėjo šlapią skudurėlį. Atsisėdo šalia ir priglaudė prie mano nosies, kur ant odos prilipęs ir sukrešęs kraujas. Jos akys nežiūrėjo į manąsiąs. Ji to nedarė, nes praeitis neleido.
- Ką čia veiki? - paklausiau. Šlapią skudurėlį pridėjo prie lūpos.
- Pamaniau, kad tau prireiks kompreso. Juk gavai du kartus. Siaubinga mėlynė, - pratarė ji paskubom nužvelgdama mano veidą.
- Bent kartą gali pažvelgti man į akis nepykdama. Ar mums būtina nuolatos kariauti? Ar tu tikrai taip siaubingai manęs nekenti? - klausinėjau.
- Laikyk prie pat akies, - pasakė ji ir atsistojo. Ketino išeiti, bet staigiai pagriebiau ją už rankos ir atgręžiau į save. Jos akyse mačiau mano paties kaltę, mudviejų kaltę, graužatį, skausmą, aroganciją.
- Pamiršk, - nerūpestingai atšoviau ir ją paleidau. Mergina nieko netarus greitai dingo iš mano akių. Atsidusau ir nuvirtau ant lovos pridėdamas kompresą prie sumuštos kairiosios akies. Viltis, kad kada nors viskas bus gerai seniai prarasta. Kad ji žinotų... Juk niekada jos nepamiršau. Niekada neteko pamiršti to, kas mudu jaudino vienu metu, vieni ir tie patys dalykai. Kartais trūksta tų, kuriems norėtųsi viską pasakyti. Trūksta tėvo artumo, o labiausiai šiuose namuose trūksta to, kas mano širdį padalino į milijonus dalių. Mamos.

Maja

Vaikščiojau po kiemą. Rytas toks šaltas, traškančios medžių šakos tebegąsdina mane. Vakarykščiai riksmai, tų driežų jėga ir... Ant sušąlusios žolės tebegulėjo tas pats, mano nuspaustas ginklas. Prisiekiau niekada neliesti to daikto. Niekada nepaimti ledinio ginklo į rankas ir iššauti. Bet vakar nebuvo kitos išeities, nes privalėjau padėti draugams ir sau. Įsileidau svetimus žmones-padarus į savo namus. Užsitraukiau striukę, nes jaučiau jog maudžia gerklę, o vėjas mėgėjas pakeisti kryptį. Vaikščiojau po visą pievą, kurioje tebegulėjo mirusios raganos pelenai, kur gulėjo nematomom sienom išraižytas penkiakampis ženklas. Čia vis dar matėsi brūkšnys, kurį delnu palietus sunaikinau ženklo galias. To paukščio virtusio žmogumi nebebuvo. Ko gero Lukianas jį išsivežė su savimi. Tačiau toje vietoje ir sustojau, pritūpiau ir primerkiau akis. Čia po Kanimos likučiais kažkas gulėjo. Nusiėmiau pirštinę ir suėmiau keliais pirštais pageltusį lapelį. Atrodo lyg nuplėšta lapo skiautelė. Ant jos kažkas buvo. Atsistojusi nužvelgiau visą pievą. Kiekvienuose tirštuose Kanimos likučiuose gulėjo tokia pati skiautelė. Greitai surinkau visas kiek užmačiau. Prisiminiau, kad dar viena iki pat mirties tupėjo ant namo stogo. Greitai pribėgau prie išorinio namo sienos kopėčių. Jomis užlipus ir prisilaikius užsiropščiau ant stogo. Jis buvo ne tik, kad slidus nuo šalčio, bet dar ir pilnas glitėsių, o taip pat ir lapelis, kurio tikėjausi rasti. Prilipęs prie skardos ir visas glitus. Pasišlykštėjus greitai nulupau, o tada paskubomis nusileidau kopėčiomis žemyn. Ant kiekvieno popierėlio buvo po lenktą brūkšnį. Delne laikiau kažkokius įkalčius arba paaiškinimą iš kur jos atsirado ir kaip Kanimos sugebėjo įžengti į mano namus nei neprašiusios leidimo.

Kamila

Išlipau iš lovos, nors Reivenas griežtai draudė pasikelti, o vietoj to visą rytą netrukdomai pabūti su juo. Kad ir kokia siaubinga naktis vakar buvo turiu gyventi toliau, nes visi liko gyvi, o priešai nubausti mirtin. Tačiau nujaučiau, kad Reivenas man kažko nesako. Atsistojau palei Aivos stalą. Šiąnakt miegojau jo kambaryje, nes manojo lango stiklas sudaužytas. Jaučiau kaip dega sprandas, o nugara lyg su sukryžiuotais kaulais, ne taip išsidėščiusiais, ne taip saugančiais vidinius organus.
- Leisk patikrinti tavo nugarą. Vakar skaudžiai kritai, - Reivenas visvien randa bet kokį reikalą būti šalia. Jam patinka būti šalia. Jo ranka pakėlė mano megztinį, o rankoms prisilietus krūptelėjau. - Didelis sumušimas, - pratarė jis. Norėjau nusitraukti megztinį žemyn, bet Reivas mane sulaikė rankomis švelniai paliesdamas sumušimą, pirštais perbraukdamas per šonus ir nuo pat sprando švelniai nubučiuodamas. Atsidusau. Skausmas tik didėjo, bet jis taip maišėsi su tuo, ką Reivenas išdarinėjo, kad nuslūgo noras net pajudėti.
- Šiandien turiu kelias paskaitas pradedant nuo tavo tėvo paskaitos ir baigiant kita labai siaubinga paskaita, - suvapaliojau visišką nesąmonę.
- Ir kas tada? - paklausė jis nei nesustodamas.
- Ir tada... - bandžiau sugalvoti priežastį. Ir ji atsirado. Mane išgelbėjo Tailerio pranešimas. - Ir tada susitinku su Taileriu pietų, - nusitraukiau megztinį žemyn ir atsitraukiau nuo Reiveno. Jis nepatenkintas atsiduso ir atsisuko į mane, stebėjo kaip ieškau savo vakarykščių džinsinių kelnių.
- Aš maniau, kad mudu tai aptarėme, - nepatenkintas, po tylos prabilo jis. - Na žinai, tai, visa tai, - mosikavosi rankomis jis. - Mus. Mudu ir jausmus, - kapotai dėliojo sakinius. Susirišau plaukus ir atsidusau pažvelgdama į jį.
- Mudu tai aptarėm. Mudu niekur nedingom. Mudu... - priėjau ir suėmus jo veidą stipriai pabučiavau. - Mudviem viskas gerai, - pasakiau, kad jis nurimtų. Jis tiek nerimauja ir rūpinasi, kad pasijutau nejaukiai, nieko jam į tai neatsakydama. Pagaliau pamačiau mažą ir žaismingą Reiveno šypseną.
- Vadinasi... - tęsė jis artindamasis vis arčiau.
- Aš vėluoju, - suvokusi suskubau. Pasitraukiau nuo jo. Reivenas kuo garsiausiai atsiduso.
- Bent jau leisk nuvešiu. Važiuosiu namo, - patikino jis. Linktelėjau jam ir ieškojau savo megztinio, kai Reivenas jį ištiesė prieš akis ir liūdnai nusišypsojo. Nežinau, kas man darosi, bet taip paprastai negalėjau atsakyti į jo jausmus. Tai taip sudėtinga.

*****
Reivenas sustojo mašinų stovėjimo aikštelėje. Išjungė burzgentį variklį ir rankaa nuleidęs sau ant kelių atsisuko į mane. Jis neskubėjo man leisti išeiti.
- Reivenai, ar galėtum grąžinti tą knygą man? - paklausiau jo.
- Ne, - nukirto jis. Žinojau, kad jis tenori mane apsaugoti, bet galiu tą padaryti ir pati. Supykau. Reivenas suėmė mane už rankos, o pats pažvelgė į galines sėdynes ant kurių ir gulėjo ta knyga. - Tai tik kvailas mano šeimos užsiėmimas. Mano tėvas nepaleidžia mano mamos daiktų ir viskas, - kiek sunkiau, užsikirsdamas atsakė jis.
- Sakei, kad nori mane pažinti, tai kodėl neleidi pažinti tavęs? - paklausiau. Tema apie jo motiną nebuvo ta prie kurios norėjau kibti, nes žinojau, kad kada nors jis galbūt pats man papasakos apie ją.
- Noriu, - paprastai atsakė jis. - Tik ne taip.
Pasilenkiau prie jo ir pabučiavau. Bučinys truko vos minutę. Nieko jam neatsakiau. Pagriebiau savo rankinę nuo galinės sėdynės.
- Jeigu jau taip aš neprieštarausiu, - atšoviau. Jis linktelėjo ir aš išlipau. Jis nei nesuvokė, kad imdama rankinę kartu pasiėmiau ir knygą. Gal ir atsiimsiu už tai, bet man reikia sužinoti, kas tai yra ir, ar egzistuoja daugiau tokių kaip jų vadinamos Kanimos?

*****
Paskaita po paskaitos. Vos tik rasdavau laisvą minutę atsiversdavau tuos užrašus. Vis dėlto per profesoriaus Kriso paskaitą netraukiau jam palei akis, tik tada, kai jis nusisuko į lentą. Po dešimties minučių, kaip visada vėluojantis atsivilko Taileris. Įkritęs kėdėn, numetė kuprinę ant stalo ir nusišypsojęs pasisveikino.
- Seniai matyta, princese, - nusijuokė jis. Dėl Dievo... Tai dabar aš visiems vaikinams esu princesė? Vietoj to, kad išsitrauktų užrašus Taileris pasirūpino nauju popieriaus blanknotu ir smailiu pieštuku. Pastarąjį kartą, kai jį mačiau, o tai buvo prieš dvi dienas vaikinas turėjo juodą pieštuką, o dabar jis vėl naujas. Kaip dažnai jis piešia?
- Viliuosi, kad neišmetei mano darbo, - tyliau prabilo jis.
- Kodėl turėčiau? - Pasisukau į jį. Taileris kaip ir Reivenas išties buvo gražus. Tik tiek, kad jis neprilygo Reivui. Šis yra visas pasaulis. Taileris tamsiaplaukis, o Reivenas rudaplaukis. Abu turėjo ryškiai rudas akis. Jos gražios. Jis ištraukė naują piešinį ir padėjo ant stalo.
- Kaip tau jis? - paklausė jis. Taileris klausia mano nuomonės. Nagi...
- Setas? Vėl? - paklausiau. Jis tyliai sukikeno ir papurtė galvą.
- Saulės Dievas Ra, - pirštu parodė į jo skeptrą, kurį laikė rankoje. - Sakoma, kad jis galėjo valdyti Saulę. Įspūdinga, - apibūdino jis. Linktelėjau. Tada palinko prie naujo piešinio. Didis menininkas. Susikaupiau ties paskaita. Pusvalandį pavyko, o toliau niekaip. Išsitraukiau knygą ir patylomis ėmiau ją nagrinėti. - Man patinka vampyrai, bet tik todėl, kad jie negali gyventi po Saule, - patikino jis. Staigiai užverčiau knygą. Paskaita pagaliau praėjo. Buvo liepta pasidomėti plačiau apie kai kuriuos statinius. Susirinkau daiktus ir nelaukus Tailerio pabėgau laukan.
Kad ir kur beeičiau aš visada apsupta žmonių. Nerandu kampelio, kuriame galėčiau sužinoti, kas tokio yra šioje knygoje, kad Kanimos jos taip siekė. Nuspręndžiau neiti į likusią paskaitą. Visa ši sumaištis kelia migrena, išsekimą, bet ne blaivų mąstymą. Suskambėjo mano telefonas. Skambino Reivenas. Ups... Nuspaudžiau atmesti.
- Šiandien būsi priverstas palaukti. Nori tu to ar ne, - sau pasakiau. Kad ir koks vaikinas bebūtų mano gyvenime neleisiu manęs kontroliuoti. Aš ne žaislas, ne šarada, ne žaidimo kauliukas, kurį reikia vartyti ant visų stalo kampų. Aš esu kažkas su kuo dar neteko susipažinti, tik susidurti.
Staiga pasijutau itin blogai. Jaučiausi nepakeliamai išvargusi, o kūnas tarsi tuo sukris, nes nėra kas jį nulaiko. Galvoje ir vėl krebždėjo balsai. Mintimis bandžiau nustoti apie tai galvoti, bet tai buvo ne mano galvojimas. Jaučiausi taip, lyg negalvočiau savo protu, lyg jis būtų nustumtas šalin ir įkištas kitas. Skausmas stiprėjo. Akyse regėjau kažką keisto. Tamsumas, kietas, tamsiu metalu dengtas grotas, o už jų kažkas sėdėjo. Tamsoje jis lėtai kvėpavo, bet atrodė jog jau pavargo alsuoti ir jam sunku. Jo rankos keistai išraižytos, jis sėdėjo ant žemės, galvą nunarinęs tarp kojų. Jo delnai ir pirštai išsitiesė, matėsi kraupūs nagai. Asmuo pakėlė galvą, lyg stovėčiau prieš jį. O tada atsimerkė. Sušvito rubino spalvumo akys ir jis pasakė.
- Skola didelė ir nėra jos kaip užmokėti...