Mirtininkai (BAIGTA)

XII DALIS

12 DALIS

Kamila

Rytas buvo toks pat šaltas ir darganas kaip ir praeitom dienom. Ir nei vieną dieną netrokštu keltis iš šiltos lovos ir eiti į paskaitas. Išlįsti iš šilumos į šaltį... Tai kažkas žiauraus. Ši maišalynė priminė Reiveną. Jis mėgsta šaltį, tačiau vien pagalvojus apie jo glėbį sušylu iš karto. Tie šilti bučiniai, kuriais jis mane maloniai kankino neįtikėtini. Jo rankos, jo šiluma... Mano mintis pažadino žadintuvas. Buvau pamiršusi jį išjungti. Pasisukau į Majos pusę. Norėjau ją pažadinti, bet jos lova nei nepaliesta. Kur ji? Negi taip anksti išėjo į paskaitas? Negali būti. Vos ne vos atsikėliau iš lovos ir šiltai apsirengiau, susirišau plaukus į "arklio uodegą" ir pasidariau kavos. Prigriebiau paskaityti knygą, o kojas susikėliau ant kėdės prie radiatoriaus. Taip gera, bet mintyse vis dar sukosi Reivenas. Jis šiltesnis. Bandžiau nusikratyti minčių, bet niekaip nepavyko. Kažkas pabeldė į duris. Gal Maja pamiršo raktus? Nukėliau kojas ir padėjau knygą ant lovos, o puodelį ant stalo. Vos tik atidariau duris Reiveno prirėmė mane prie durų staktos ir pabučiavo. Jo lūpos taip nuoširdžiai mane bučiavo, taip šiltai, jausmingai ir emocionaliai. Jo ranka laikė mano smakrą, o kita sunėrė pirštus į manuosius.
- Kaimynai pamatys, - vos įkvėpus oro pasakiau.
- Čia jau jų problemos, - nusišypsojo Reivenas ir dar kartą pabučiavo.
- Maja tuoj grįš, - bandžiau paaiškinti.
- Išvysiu, - stipriau suspaudęs mano ranką atkirto jis.
- Man paskaitos. Negaliu jų praleisti.
- Nustok skųstis, - bebučiuodamas pareiškė jis. - Man tie pasiaiškinimai kaip Luko erzinimai. Nepadeda, - prisitraukdamas prie savęs dėliojo mintis jis. Reiveno glėbys. Štai apie ką visą rytą svajojau. Nepartojamas jausmas.
- Ar tai reiškia, kad galėsiu nueiti į paskaitas? - kai jis apsikabino paklausiau jo. Jis paklausė, pagalvojo.
- Nepažadu. Juk šiandien taip "šilta". Reikia kažką nuveikti, - išsišiepė jis.
- Nepraleisiu paskaitų. Negalima taip, - užprotestavau. Laikydamas glėbyje įsitempė mane į kambarį ir uždarė duris.
- Nekenčiu šalčio, - sugriežiau dantimis.
- Bet mane pakenti, - patikino jis.
- Gal... - erzindama susimąsčiau. Reivenas atsiduso.
- Nesimokink iš Luko. Baisus egocentrikas, - perspėjo jis. Nutaisiau skeptišką veido išraišką. - Tau reikia būti savimi, gerai? - prigriebęs mano kavos puodelį pasakė jis ir atsigėrė. Dviese dalintis viena kava buvo dar šilčiau. Ar iš tiesų Reivenas toks geras? O gal apsimetinėja? Nekenčiu savęs už tai, kad savęs to klausinėju.

Reila

Pramerkiau akis ir įsispoksojau į savo kambario lubas. Kažką mąsčiau, kol suvokiau, kad kambaryje nesu viena. Pasukau galvą ir krūptelėjau. Šalia manęs gulėjo Lukas.
- Ką po šimts šventų kriauklių tu čia darai? - atsisėsdama paklausiau jo. Jis atsisėdo taip pat.
- Pasakiau, kad atsiimsi, - lėtai pakartojo jis. Perverčiau akis.
- Erzindamas ir persekiodamas mane to nepadarysi, - pasimėgavau jo kančia.
- Žinau, - numojo ranka jis. - Būtent todėl aš ir esu Lukas.
Ši frazė man labai nepatiko. Jis ją kartoja tik antrą ar trečią kartą gyvenime. Pirmas buvo tada, kai dar su pampersais sėdėjo, o antras, kai mudu... Draugavome. Turbūt. Išlipau iš lovos, kad atsitraukti nuo jo, rengtis ir eiti pavalgyti.
- Žinai, Lukai, tu man neįdomus. Kalbėkis su savimi kiek tik širdis geidžia, - atidariau duris, kad jis nešdintųsi, bet čia ko gero ir buvo mano problema. Jis išlipo iš lovos ir jau nešdinosi pro duris, tik ne vienas. Lukas nutaisė tą siaubingą šypseną, kuri reiškė galą. Jis pagriebė mane ir pakėlė nuo žemės. Ėmiau daužytis, trankyti jį, bet jis tik tvirčiau mane suspaudė.
- Ne, mano širdis negeidžia nieko, bet už tai... - kalbėjo, o tada nutilo nepabaigdamas sakinio.
- Lukai paleisk, - užprotestavau. - Paleisk, nes prisiekiu Dievu tau...
- Man kas? - suirzo jis. - Parodysi vidurinį pirštą, apipilsi vandeniu, skelsi dar vieną antausį, sutrikdysi mane? Kas? - emocionaliai subambėjo jis ir nusitempė mane į savo kambarį.
- Paleisk mane! - užrikau. Namuose nieko nebuvo ir aš jau gailėjausi, kad gyvenu su juo viename name. Lukas ne tik, kad nusinešė mane į savo kambarį, bet dar ir į vonią. - Ką tu po velniais darysi?
Jis staigiai įlipo į vonią ir laikydamas mane paleido ledinį vandenį. Pakišo po šaltu dušu. Ėmiau spiegti nesavu balsu. Tiesiai iš lovos po lediniu vandeniu. Lukas nesustojo. Stūmiau jį, bet jis nepasidavė.
- Nori žaisti? - erzino jis. - Mudu pažaisim, - pildamas ant galvos vandenį jis kuo stipriau mane laikė. Koks jis stiprus ir, buvau jau tai pamiršusi.
- Tu pamišęs! Trenktas! Pusprotis! - spiegiau. - Lukai, tu asilas! - bandžiau atsitraukti, o jis neleido. O tada padarė tai, ko visiškai nesitikėjau. Jis ne tik, kad neleido man išlipti, bet staigiai prisitraukęs prie savęs pabučiavo mane. Stūmiau jį. Norėjau trenkti, bet jis buvo gudresnis ir sulaikė mano ranką, įsisiurbė į mano lūpas ir rankomis apglėbė mano šaltą, labai šlapią kūną. Tiesa, jis irgi buvo kiaurai šlapias. Spyriojausi nesibučiuoti su juo. Trankiau jį iš visų jėgų, bet tas emocinis bučinys po truputį virto jausmingu, visai maloniu laižymusi. Ir tada kai jo rankos nuslydo ant mano šlapio, trumpais naktiniais šortukais dengto užpakalio atsitokėjau, kad laižausi su didžiausiu asilu visame pasaulyje. Jam nesuvokiant stūmiau ir visvien trenkiau jam per veidą. Greitai išlipau iš vonios ir pagriebiau rankšluostį.
- Nekenčiu tavęs. Tu mulkis. Paversiu tavo gyvenimą pragaru, Lukai, pažadu tau, - užrikau ir traukiausi iš jo kambario. Lukas išlipo iš vonios kiaurai šlapiąs.
- Aš tau vis dar patinku. Tau vis dar patinka mano bučiniai. Nekalbau jau apie glamones, - užriko jis. Nesiklausiau jo. Nekenčiu jo ir nekęsiu visą savo likusį gyvenimą.

*******
Kamila

Tebesėdžiu jau dvi valandas šioje paskaitoje, bet kažkaip nedomino. Nežinau ar tema vargiai įdomi ar man kažkas yra. Kažko trūko, kažką kitą mąsčiau. Šalia manęs sėdėjo Taileris ir kažką piešė užrašų paraštėse. Ilgai stebėjau, kol jis nusišypsojo.
- Setas, - spalvindamas rankos apyrankę prakalbo jis.
- Kas? - nesupratau.
- Dievas Setas, egiptietis garbinantis chaosą ir Ozyrio kileris, - paaiškino jis.
- Tik nesakyk, kad tiki tokiais dalykais, - nusiprunkščiau.
- O kodėl ne? - pakėlė akis jis. - Juk mes nežinome, kas buvo dar tais laikais, kai nei neegzistavome. Manau verta tikėti tuo, - jis mostelėjo pieštuku į profesoriaus Kriso pusę, kuris rašė ant lentos kažkokios teorijos dalį. - Tas vyrukas kalba nesąmones. Jis įdomesnis po pamokos. Patikėk manimi, - pamerkė akį jis. Profesorius atsisuko į auditoriją ir pasakė, kad paskaita baigta. Taileris susirinko daiktus ir pats pirmas išnyko iš salės. Dėjausi daiktus, kai mane pašaukė profesorius. Paskubom susimečiau likusius daiktus ir nulipau laiptais pas jį.
- Kamila, pastebėjau, kad praleidai keletą mano paskaitų, - per apvalius akinukus pažvelgęs į mane prabilo jis.
- Taip, turėjau asmeninių problemų, nes šiek tiek... - sutrikau prikąsdama lūpą. - Susirgau, - ir kam aš meluoju? Buvau su Reivenu, jūsų sūnumi, mudu bučiavomės... Ai ir dar stebėjau kaip miršta žmonės. Nieko ypatingo. Visa tai pasilikau sau. Reiveno tėvas malonus ir protingas žmogus, bet kodėl jo paskaitos neįdomios? Dabar pradedu abejoti ar iš viso gerai padariau, kad stojau čia, į Kornelį.
- Na džiaugiuosi, kad pasveikai, bet nuo kai kurių temų labai atsilikai, - susirūpindamas kalbėjo kaip tikras tėvas. Jis pasikniso savo juodame portfelyje ir parodė senu viršeliu, nesuprantamais paveikslėliais pripaišytą knygą. - Štai. Paimk ją. Tai viena iš mano asmeninių užrašų. Su jais pasivysi kitus, - nudžiugo jis.
- Negaliu jos priimti. Aš kaip nors pasivysiu. Nesijaudinkite, - suabejojau.
- Sprendžiant iš tavo pradėto darbo tu tikrai pasivysi, - sarkastiškai patikino jis. Suvokiau, kad jis teisus. Paėmiau jo siūlomą knygą ir padėkojus išėjau. Pakeliui eidama įsimečiau ją į rankinę. Nusileidau laiptais žemyn. Gavau žinutę nuo Majos. Ji grįžus namo ir laukia manęs kada viską papasakosiu apie Reiveną. Tik ne tai. Atsidusau ir įsikišus telefoną į striukės kišenę praėjau ilgu koridoriumi. Čia susitikau Tailerį. Jis su kažkuo kalbėjosi, o pamatęs mane nusišypsojo. Atsisveikinęs su draugais priėjo prie manęs.
- Sakiau, kad po paskaitos jis įdomesnis, - pakartojo jis ir ištiesė lapelį prieš akis.
- Kas tai? - paėmus išlanksčiau.
- Kol buvai pas profesorių užbaigiau piešti. Pamaniau, kad galbūt norėtum jį pasilikti.
- Setas, - numykiau. Jis linktelėjo. - Ne, atleisk, Taileri, negaliu jo priimti. Tai juk tavo darbas. Daug piešei ir...
- Svarbiausia ne tai, kas pavaizduota, o tai kuo tiki, o aš siekiu, kad patikėtum, - nusišypsojo. Taileris mielas ir draugiškas vaikinas. Man patiko jo bendravimas. Jis kažkoks kitoks. Panašus į Reiveną.
- Na gerai, tik šį kartą. Nepažadu kito karto, - pridūriau atsargiai įsidėdama jį į profesoriaus Kriso knygą. Taileris pažvelgė į mano rankinę ir susiraukė. - Tau viskas gerai? - paklausiau. Jis minutę patylėjo, o paskui lyg iš transo prabudęs pakėlė akis ir numojo ranka.
- Man dažnai taip nutinka. Minčių pasaulis, - gūžtelėjo pečiais jis.
- Visi turi, - nusijuokdama atsakiau.
- Gal nori nueiti kavos ar arbatos? - pasiteiravo jis. Linktelėjau jam. Abu patraukėm link paradinio išėjimo. Eidami prasilenkėm su trim jaunais vaikinais. Vienas jų eidamas stiprokai stuktelėjo Tailerį. Šis net atšoko. Vaikinai kandžiai nusijuokė.
- Žiūrėk, kur eini, - užbaubė antras. Taileris nieko neatsakė. Jis palankstė pirštus ir dirstelėjo į mane.
- Tai kaip ten su ta kava?

"