Mirtininkai (BAIGTA)

XIX (III) DALIS

 19 DALIS (III)

Reivenas

Reila perdavė man ginklą. Kaip ir tikėjausi Kanimos seks iš paskos. Reila su Kamila pabėgo link Luko mašinos atsinešti bendziną. Privalėjau apsaugoti merginas nuo padarų. Nenorėjau sužeisti Kamilos, o ir Reilą saugoti man pavedė Lukianas. Jis nemini to garsiai, bet matau iš jo akių. Jis jai neabejingas, kad ir kiek karo vyktų tarp jųdviejų. Nusitaikiau ginklu pirmai Kanimai ir paleidau kakton. Ši sustojo nusipurtė, kulka iškrito, o žaizda užsitraukė. Merginos jau buvo kiek toliau nuo manęs. Baigėsi šoviniai, numečiau ginklą ir staigiai dirstelėjau į rankinį laikrodį. Dar valanda iki vidurnakčio. Tas laikas kaip lėtai eina. Kol merginos vis dar knisosi mašinos bagažinėje aš nusiemiau medalioną ir įgrūdau jį į kelnių kišenę. Nors vis dar buvau silpnas, bet pabandysiu atsilaikyti. Rankų nagai pailgėjo, akys išryškėjo ryškiu geltoniu it gintaras, oda šiurpo nuo šalčio, pilka ir grublėta. Užkrito rudi plaukai ant veido. Kanimos sustojo ir stebėjo, ką darau. Viena jų šoko ant manęs ir pargriovė. Bandžiau perdrėksti snukį, bet ji tik nevykusiai mosikavosi ir vienu mostu trenkė man per nosį. Suvaitojau iš skausmo. Kanima pagriebė mane ir apvertė pilvu žemėn. Letena prispaudė, o kitom sukriokė eiti tolyn. Kur tas Lukas?
- Reivenai! - išgirdau Kamilos balsą.
- Ne, - dinktelėjo man. - Ne, Kamila, ne, - surėkiau, bet ji manęs nepaklausė. Jos rankose sukiojosi laužtuvas. Rimtai? Lukas su savimi vežiojasi dar ir laužtuvą? Kanima sušnypštė. Kamila užsimojo laužtuvu gan stipriai ir tvojo ant manęs klykiančiam padarui. Šis susverdėjo ir atšoko nuo manęs. Staigiai išsitraukiau medalioną. Nenorėjau, kad ji mane tokį pamatytų, kad nesu žmogus. Ne laikas. Ne vieta. Kol ji garsiai alsavo ir žvelgė į Kanimą ruošdamasi sulupti dar kartelį aš užsidėjau medalioną ant kaklo. Pamažu viskas pranyko, o žmogaus bruožai sugrįžo į vėžias. Reila atlėkė su bendzino nepilnu baku. Suskambo telefonas. Ji greitai atsiliepė. Skambino Lukas. Pokalbis netruko nei minutės.
- Lukas liepė bėgti už namo. Jie baigia braižyti ženklą. Turim juos nuvilioti iki jų, - persakė Reila. Kamila padėjo atsikelti. Mano akys užkliuvo tik už vieno: paukščio skraidančio virš medžių viršūnių. Jis nuolat sukiojo ratus. Trys Kanimos jau brovėsi link mūsų. Reila paragino mane eiti su jom, bet aš vis dar mąsčiau, vis sukosi mintys aplink paukštį sukantį ratus ore. Galiausiai pasivijau Reilą ir Kamilą, atbėgau į vidinį kiemą. Čia Lukas pylė paskutinius pelenų trupinius. Paskui mus atsivilko visos Kanimos, apsupo mus.
- Reivenai, matei? - pirštu parodęs į dangų paklausė jis. - Jis. Jis turi būti jų šeimininkas.
Linktelėjau jam.
- Nagi, kvaily, nagi, tu susitraukėli, nori manęs? - ragino Kamila juos. - Ateik ir pasiimk, - ji įėjo į penkiakampės ratą. - Reivenai, mesk knygą, - suriko ji. Nenorėjau, bet paklusau. Staigiai permečiau ją, o ji sugavo. Kanimų žvilgsniai durte dūrė į ją. Puolė bėgti link jos. Kamila staigiai bandė šokti iš rato, bet įsitrigo. Kanimos apsupo ją ratu ir ėmė urgzti.
- Maja, negaliu išeiti, - suriko ji. Supanikavau. Kaip ji gali neišeiti? Juk ji žmogus. Pribėgau prie rato. Kamila išsigando.
- Maja, nutrauk ratą, - pasiutau.
- Ne, - atšovė Lukas.
- Maja! - kartojau. Ji pasimetė. Viena Kanima pagriebė Kamilą už gerklės, iškėlė į viršų ir trenkė lyg į nematomą ženklo sieną.
- Kamila! - užrėkiau. Kanimos paėmė knygą ir suklykdamos iškėlė ją viršų. Paukštis suklykė. - Maja, po velniais nutrauk ratą! - sustaugiau. Maja pritūpė ir nenorom nubraukė pelenų ruožą. Ratas iširo. Kanimos išsiskirstė, staigiai bloškė Luką, kumščiu užsimodamas jam per akį. Lukianas susvirduliavęs krito į krūmus. Kamila gulėjo be sąmonės. Puoliau prie jos, bet mane suspėjo pagriebti Kanimos letena. Jis permetė mane į kitą pusę, trenkiausi netoli Luko į medį. Reila ėmė bėgti, bet ir ją pagavo, smaugė. Galiausiai pasigirdo kurtinantis garsas. Nuaidėjo šūvis. Visu svoriu, visa jėga ant žemės krito iš varnos pavirtęs žmogus. Staiga Kanimos visos suklykė ir viena po kitos sukrito it pelenai ant žemės. Kulka į varnos kaktą paleido Maja. Ji numetė ginklą juo pasišlykštėdama. Lėtai suklupo ir susiėmė už galvos. Reila čiupinėjo gerklę. Galiausiai prišoko patikrinti nukritusio žmogaus pulsą. Taip, jis neabejotinai mirė. Jei ne nuo kulkos, tai nuo smūgio į pakaušį. Nusipurtęs pajutau grįžtančią jėgą, jaučiausi stiprus ir pilnas jėgų. Laikrodis mušė lygiai po dvidešimt ketvirtos valandos vieną minutę. Parklupau prie Kamilos. Staigiai pakėliau ją ir bandžiau pabudinti iš sąmonės netekimo. Nieko nelaukęs nusinešiau ją vidun.

Lukianas

Gulėjau krūmuose ir neketinau pasikelti, kol šalia manęs kažkas pritūpė.
- Ilgai dar ten gulėsi? - nusijuokė Reila.
- Kurį laiką, - atsidusau. Jaučiau jėgą savo kūnu, energiją ir... Skausmą akyje. Trenkė į tą akį, kurioje jau buvo mėlynė. Iš nosies varvėjo kraujas, o nuo tų smūgių net lūpa prakirsta.
- Nagi, leisk padėsiu atsikelti, - paragino ji. Pabandžiau pasikelti, bet įstrigau tarp skausmo ir nejudrumo.
- Aš dar pagulėsiu, - pasakiau.
- Tau skauda, - paneigė ji. Vos ne vos pakėliau galvą ir ji pamatė mano sužalotą veidą.
- Ką? Man? Ne, - nusiprunkščiau. Reila nesiklausė. Ji staigiai pagriebė mane už rankos ir truktelėjo į save. Surikau. Mano nugaroje atsistatė keletas sutrupintų kaulų. Ji nepatenkinta atsistojo ir prieš nueidama ištarė.
- Tereikėjo paprašyti...