Mirtininkai (BAIGTA)

XVI DALIS

16 DALIS

Reivenas

Bandžiau parodyti jai, ką jaučiu ir kaip dėl jos neriuosi iš kailio. Negi tas bučinys, ta šilta glamonė nieko jai nereiškė? Negi apkabinimas ir rūpestis jai pasirodė kaip labai gero draugo? Kodėl išėjo? Kodėl pabėgo, o lauke žiūrėjo taip, lyg save būtų pardavus velniui, o tada nuo jo pabėgus. Kodėl kiekvieną kartą nusvylu iki negalėdamas tvirtai įkvėpti. Į praviras kambario duris pabeldė Reila. Nei nepakėliau akių mat šios buvo ne iš šio pasaulio. Sėdėjau ant žemės ir stebėjau pro balkono duris, turėklų tarpus vėjo kurstomą, drėgną spalio dieną. Atėjus atsisėdo šalia ir aiškiai nužvelgė mano išvaizdą, nes ji ne šio pasaulio, ne šios gamtos.
- Nesisielok dėl jos, - nutraukė tylą ji.
- Nesisieloju, tik iš proto einu, - atsakiau. Tokio dalyko kaip sielos aš neturiu. Tai sena kaip legenda istorija ir jos geriau nepasakoti. Liūdna praeities istorija.
- Ji sutrikus. Išvydo negyvą Maiklo kūną. Aš ir pabėgčiau jei pasaulis ristųsi į mirties dugną, - tylomis dėstė Reila.
- Ji bėga ne nuo mirties, o nuo manęs, - užsispyriau. - Jei tik būčiau žmogus, pakankamai teisus ir supratingas nemeluočiau, kas esu, ką galiu, kas buvau ir kad augau su ja nuo pat jos žemiškų devynerių metų ji būtų su manimi, viskas dabar klostytųsi kitaip, - Reilos ranka palietė manąją, pirštais perbraukė per papilkėjusią, apsitrynusią odą.
- Tu ir esi supratingas. Tu darai, kas yra geriausia, kas netrukdo gyventi net jeigu tai trukdo miegoti naktimis ar valgyti dienomis, bet visada žinojai, ką darai, - bandė pralinksminti ji.
- Ne visada, - nuliūdęs atsakiau. Reila padėjo galvą man ant peties. Ji nežiūrėjo į mano akis, nes neverta. Šiose akyse per daug skausmo, per daug kančių, per daug manęs.

Lukianas

Jau geriau sėdėti lauke, kęsti šaltį ir maldauti kažko, kas ištrauktų iš šio beverčio mėšlo, kuris sukasi aplinkui nieko gero po savęs nepalikdamas. Pasilenkiau po mašinos kapotu ir šaltom rankom ėmiau graibyti laidus. Iš po striukės iškrito mano medalionas, kurį privalau nešioti, kaip apsisaugojimą nuo nekviestų svečių ir savo transformacijos, kas būtent dabar ėmė ryškėti. Ant ledinių rankų nuo riešo iki krumplių pajuodavo juodi plaukeliai tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Kryžių. Šis ženklas reiškia, kad priklausau katalikams. Išskyrus šeimą mažai kas žino apie tai, nes įvyksta pasišaipymas, kad toks kaip aš dar galiu kažkuo tikėti. Palei ausis, smakrą išryškėjo tas pats velnias, tik be vertikalių linijų. Pailgėjo nagai, rudi plaukai dengė ausis. Nemėgau savo prigimties, bet kas esu, tas. Medalionas nusirito po mašina. Atsidusęs pritūpiau ir nužvelgiau žemę. Pamatęs siekiau jį paimti ir vėl atvirsti į save, bet kažkas mane pagriebė už kaklo ir ranka prilaikęs už galvos staigiai pakišo po mašinos kapotu ant karšto variklio. Kažkas smarkiai susipyko su protu. Bandžiau nustumti, bet jėga nelygi. Blogiausia, kad ne tik nepernešu šalčio, bet taipogi ir žiauraus karščio. Būtent dabar mano skruostas svilo ir skausmo apakintas jaučiausi kaip keptas viščiukas ant laužo. Artėjo galimybė prarasti regėjimą, ko už jokius pinigus nesutikčiau atiduoti. Svilo lūpa, skilo, trūko, nusilupo oda ir ėmė bėgti kraujas. Bestumdamas priešą nuo savęs nusvilau rankas įkišdamas jas visai netoli įkaitusio variklio. Dabar tai liks randas ant mano plunksnuoto snukio. Staiga užčiuopiau kažkokius laidus per kuriuose keliavo elektra. Staigiai truktelėjau ir pakišau jam palei koją. Priešas atšoko surikdamas. Staigiai nuslydau nuo kapoto ir susileidau ant žemės. Atrodė lyg kraujas kunkuliuoja mano organizme. Pakračiau galvą ir skubiai nužiūrėjau, kur tas asmuo, kuris pasižymėjo neblogu sadizmu. Pastebėjau už kampo uodegą. Uodegą? Staigiai susiradau medalioną ir atsikeldamas jį užsirišau. Skruostas vis dar degė, skaudėjo dešinę akį. Pasileidau bėgti už namo, tačiau padaro nebuvo. Nes juk žmogus neturi uodegos, tiesa? Uždusęs dairiausi po vidinį kiemą, bet nieko nepastebėjau. Iš niekur nieko mane pagriebė nematoma ranka ir sviedė visa jėga į antro aukšto langą, bet trenkiausi žemiau, į balkono turėklus. Kritau, bet spėjau susigriebti ir pagriebti šlapius turėklus. Persisvėriau ir pilvu išsitiesiau Reiveno balkone. Kažkas pravėrė duris. Į mane kreivai ir pasibaisėjusiai žiūrėjo dvi poros akių ir trečia virš jų. Trečia?
- Atsargiai, - užrikau vos ne vos pašokdamas nuo žemės. Reila spėjo atsitraukti, bet Reivenas buvo lengvai pagriebtas ir pakeltas virš tos vietos, kurioje šią naktį kabėjo negyvas Maiklo kūnas. Ant lietvamzdžio tupėjo žmogaus dydžio milžiniškas driežas, uodega laikydamas ir smaugdamas Reiveną stebėjo mane ir Reilą. Pastebėjau, kad jis be rankų. Reivenas kojomis makalavo orą, bet tai nepadėjo. Driežas užsitraukė Reiveną ant stogo. Reila suriko, bėgo vidun, kad užsiropštų ant stogo, bet sulaikiau ją.
- Ką tu po velniais darai? - suriko ji. Kandžiai ir nervingai nusišypsojau ir jai nesusipratus užkišau pirštus už jos palaidinės ir staigiai nutraukiau jos medalioną. Kol pats buvau menkoje transformacijoje pasilipėjau ant turėklų ir užšokau ant stogo. Reila darė tą patį, bet ją sustabdžiau rankos mostu.
- Jo nėra. Jis... - pribėgau kitos pusės stogo kraštą. - Bėga link miško!
Reila atbula nusivertė nuo turėklų ir tuoj pat praskrido pro mane. Nušokau nuo stogo. Norėjau padėti pasivyti jį, bet man be proto skaudėjo skruostą, o dešine akimi išvis ėmiau prastai matyti.

Reivenas

Tuoj uždusiu, jei šis padaras nepatrauks savo seilėtos uodegos nuo manęs. Bandžiau išsilaisvinti, bet neišdegė. Padaras įbėgo į netoli namų esantį miškelį. Jam bėgant, man dūstant greitai nužvelgiau medžio šakas. Padaras pašoko ir čia buvo mano proga jį sulaikyti, tik deja pagriebus šaką ji visa nulūžo. Padaras ėmė spausti mano gerklę. Staiga pajutau kad kišenėje nebeturiu medaliono. Kaip taip gali būti? Spardžiausi, priešinausi, bet jis buvo stipresnis už mane. Padaras bėgo kažkur į miškelio gilumą. Iš toli mačiau vejantis Reilą. Padaras sumakalavo uodega, o mano ranka netikėtai pagriebė šaką. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Nulaužiau mažas šakeles ir storu galu dūriau padarui į uodegos storiausią vietą, kuri buvo ties mano smakru. Padaras sušnypštė iš skausmo, atleido margą uodegą ir aš parkritau žemyn. Kosėdamas springau, vos ne vos atsikėliau. Skubiai apsidairiau, bet jo jau nebuvo. Jis dingo. Reila nutūpė šalia manęs ir virto į savo žmogiškąjį atvaizdą. Puolė prie manęs, bet ranka sulaikiau ją.
- Medalionas, - ištariau. Dar stipriau kosėjau. Pirštu rodžiau į tolį. - Reila, medalionas. Pamečiau jį.
Reila linktelėjo man ir skubiai ėmė bėgti atgal link namų akimis ieškodama pamesto medaliono. Atsikėlęs, svirduliuodamas patraukiau link namų, kol jis negrįžo.

Lukianas

Grįžome vidun. Staigiai įsipyliau gert, vieną padaviau Reivenui. Šiam skaudėjo nugarą.
- Kas po velniais tai buvo? - užgiedojau ir užsiverčiau brendžio taurę iki pat dugno.
- Neįsivaizduoju, - užsigalvojęs atsakė Reivenas. Į svetainę sugrįžo Reila. Ji atidavė Reivenui medalioną ir todėl jis greitai atvirto į žmogaus pavidalą. Priėjus prie manęs padavė kompresą, bet nieko neatsakė. Pridėjau prie akies, nes skausmas vis dar ryte rijo.
- Jis kažko norėjo, - bet nei vienam nebuvo noro užvesti diskusiją apie tai, ką mes čia pamatėm. Palikau Reiveną ir Reilą svetainėje, o pats užlipau laiptais viršun, į savo kambarį pagulėti lovoje, nes galva lyg briedis būtų į ją įspyręs. Numečiau sušilusį kompresą ant naktinio staliuko ir klestelėjau ant lovos. Tarpduryje pasirodė Reila.
- Nenusiteikęs pradėti karo. Ši diena ne mano jėgoms.
- Atnešiau naują kompresą, - prabilo ji. Atsisėdo šalia manęs ir pridėjo prie dešinio skruosto, kad uždengtų dalį lūpos ir akies. Žiūrėjau į ją ir tylėjau. - Ko gero liks mėlynė, o gal net randas, - pridūrė. Ar aš girdėjau gailesčio ir nerimo gaidelę? Nejučia pridėjau ranką prie jos skruosto. Ji sutriko.
- Ką tu darai? - persikreipusi paklausė Reila. Jos plaukuose pamačiau medžio lapą.
- Nieko. Tik medžio lapas, - parodžiau jai prieš akis.
- Gerai. Eisiu, o tu laikyk, nes kitaip nei viena panelė nežiūrės į tave, - švelniau pajuokavo ji. Reilai išėjus nepritariau jos frazei.
- Nei viena, - pakartojau.

Iš autoriaus pozicijos

Kad ir koks miestas, kad ir koks žemynas pasaulis vienas, o skirtingų "Aš" milijardai. Kad ir koks svarbus esi, yra svarbesnių. Kad ir koks stiprus, yra stipresnių. Ilga savybių dinastija. Tamsoje, visiškoje žvarbioje naktyje, miško glūdomoje yra kelias, kurį slepia daugybė tankių medžių krūmokšnių ir kitų augalų. Du asmenys stovėjo, šalo, bet šaltis jiems nemaišė. Laukė ateinančio iš toli. Dviese dėvėjo kaukes, atėjusysis tiesiog kapišoną. Sustojęs metro atstumu pirštiniuota ranka ištraukė keturių dalių sulankstytą popierių, ištiesė jį kaukėtui asmeniui prieš akis.
- Gavot, ko norėjot. Tai paskutinis mano darbas. Aš baigiau, - pareiškė atėjusysis. Vienas iš kaukėtųjų išsišiepė.
- Ne, - nukirto jis. - Pabaigsi, kai jis pasakys, kad gana, - storas balsas bjaurojo klausą, nesinorėjo klausyti.
- Nenoriu veltis į visą, kad ir ką jūs darote su tuo.
- Tu įpatingas vaiki, - prakalbo antras. - Žinai tai?
- Net jei ir žinau daugiau jums nedirbsiu, - jis apsisuko ir patraukė tamsiu kelio ruožu atgal link pagrindinės gatvės.
- Jiems bus įdomu aplankyti Kamilą. Gal net pažaisti su jos broliukais žaisliukais, - šaltai pratarė. Jis atsisuko ir nustebęs nusiemė kapišoną. Priešais nebestovėjo du asmenys. Priešais stovėjo tai, ką jis nupiešė. - Tai kaip, dediesi prie mūsų? Juk helovynas netoli, o darbo labai daug.
Jis nusuko akis, užsidėjo kapišoną.
- Su Broliais Krisais darykit, ką norit, bet jos nelieskit, - pareikalavo.
- Viskas priklausys nuo tavęs, Taileri, nes tai, kokią dovaną tu turi yra negebėjimas, o prigimtis.

r/1[�h�