Raudonas šviesoforas (Baigta)

3. Mėta.

- Kas čia ką tik buvo?!

Nieko nesuprasdama važiuoju kuo toliau nuo beprotybės. Taip, taip... Beprotybės. Niekada to nejaučiau, pakeliu delną ir apžiūriu, bet nematau jokių žymių. Prisiekiu atrodė, kad jis liepsnoja, kai paliečiau jį. Tarsi elekros srovė pralėkė per visą kūną. O tas žvilgsnis. Dieve, tokių žalių akių niekada nemačiau, toks vaizdas, kad esu miške ir baigiu pasiklysti tarp medžių žaliųjų vainikų. Arba, kad vaikštau po katik išdygusią žolę, kuri maloniai kutena tavo basas pėdas.

Sustoju, nes rankos pradeda drebėti. Apsidairau, nesuprantu kur esu. Mėšlas. Turbūt pasiklydau. Pirma kart esu tokia pasimetusi, pasižiūriu į mobilujį, jis išsikrovęs.

- Velnias, velnias... Kažkoks likimo pokštas!

Trenkiu per vairą ir toliau keikiuosi mintyse. Reikia parūkyti, gal aprimsiu ir mintys prašviesės. Išsitraukiu pakelį, paimiu cigaretę ir prisidegu. Atidarau langą ir apžiūriu aplinką. Atrodo prabangus rajonas, gal visai naujas, daug naujų atskirų namų su prižiūrėtomis vejomis ir sodais. Užgesinu automobilį, gal truputį pasivaiksčioti, bent gatvės pavadinimą sužinoti. Jau ruošiausi išlipti, kai sustoja džipas prie vieno iš tų namų. Išlipa vyriškis ir man net žandikaulis atvimpa. Tai tas pats vyras prie šviesoforo.

- Tomai, ryt atvažiuok apie 8val. Gero vakaro.
Pavargusiu balsu sumurma jis. Koks jo seksualus balsas, toks žemas ir tvirtas. Per mane vėl elekros srovė praeina, oda pašiurpsta, širdis daužosi.

- Kas man darosi?
Tyliai sau sukuždu ir toliau stebiu kas vyksta.

Vyras uždaręs automobilio duris pasisuka ir nužvelgia namą. Tuo metu vairuotojas pravažiuoja pro mane, todėl aš pasislenku sėdynėje, kad manęs nepamatytų. Prariedėjus jai, vėl žiūriu į tą vyriškį. Pirmą kart kai jį pamačiau nežiūrėjau į jį taip kaip dabar galiu nužiūrėti. Lauke kabantis šviestuvas apšviečia jo veido siluetą. Toks vyriškas, kampuotas, nosis proporcinga. Plaukai šviesiai rudi, dengiantys kaktą. Pakėlęs ranką juos nusibraukia, aš tuo metu pasigrožiu jo figūra. Atrodo, tikrai įpūdingai, su tuo kostiumu kaip dievukas. Tikrai pasportavęs ir aukštas, mažiausiai 1,9m. Aš jaučiuosi tokia susijaudinusi, senai taip buvo, tiksliau net neatsimenu.

- Susiimk Mėta!
Subaru save. Po galais.

Jis pora kartų giliai įkvėpęs eina link namų. Atrodo pavargęs ir susimastęs. Kažin kas tokį dievaitį slegia... O Dieve, dievaitį? Rimtai Mėta, tau negerai galvoje. Užsimerkiu ir pati giliai pakvėpuoju. Atsimerkusi mano minčių trikdytojo jau nebematau.

- Atsipalaiduok Mėta ir varyk iš čia greičiau!
Užvedu automobilį ir pradedu važiuoti iš to rajono. Be važiuodama pagaliau pasiekiu Santariškių žiedą ir apsidžiaugu. Dabar tikrai žinau kur esu.

- Ačiū jums visi Dievai.
Greit paleidžiu vairą ir sudėjusi rankas pasimeldžiu kažkam viršuje, nors abejoju ar kas mane išgirdo. Greičiau jau velnias padėjo...

Dabar greit namo. Jau po vidurnakčio, turbūt globėjai miega, nebent Kazys žiūri savo žvejybos laidas. Jis dėl jų lyg pamišęs.

- Na ir vakarėlis man šiandien.
Bambu sau, bet prisiminusi Gabrielių sugriežiu dantimis. Jis tikras idiotas. Juk aiškiai pasakiau kaip bus. Tik sekas, nieko daugiau.
- Oj, Gabrieliau, man tavęs gaila, bet realiai tai jau didelis berniukas, susitvarkysi.

Tikiuosi po šio vakaro nebelys prie manęs. Aš tik už vienos nakties nuotykius. Turiu kelis nuolatinius partnerius, bet jie kaip ir aš supranta, kad tai tik seksas. Susisiekiam, susitinkam, atliekam reikalus ir skirstomės kas sau. Jokių įsipareigojimų ar nesąmonių kaip šiandien.

- Daugiau jokios tekilos!
Sušunku sau ir prižadu mintyse, kad daugiau nebepadauginsiu.

Pagaliau privažiuoju namus ir atsipalaiduoju. Įvažiavusi į garažą, užgesinu automobilį ir einu į namus. Juose tylu ir ramu, vadinasi jau ir Kazys miega. Gerai, galiu ramiai eiti į savo kuklų kambarėlį. Nejungiu net šviesos, nusivilkusi odinę striukę numetu ją ant kėdės ir nusispyrusi batus išsitiesiu ant lovos. Jaučiuosi išsekusi, akys limpa. Užsimerkiu ir jaučiu kaip grimstu į sapnų karalystę, tik prieš tai iškyla tos žalios žalios akys...

Nusipurtau. Kas čia dabar? Visi miegai beveik išsilaksto. Apsiverčiu ir žiūriu į lubas. Gabrielius baisiai suerzino, bet tas kitas vyras sukėlė kažkokius keistus jausmus. Sukikenu dėl savo paikų minčių.

Turbūt pirmą ir paskutinį kartą jį mačiau, bent jau taip tikiuosi. Man nereikia komplikacijų, nes jaučiu kažkur giliai, kad jis galėtų pakeisti mano gyvenimą...