Raudonas šviesoforas (Baigta)

99. Mėta.

Atsikėlusi neberandu Dovydo šalia ir galvoju ar susapnavau jį. Bet pagalvės atspaudas ir jo kvapas byloja, kad jis čia tikrai buvo.

Nekenčiu, kai mes susipykstame. Tai mane žudo. Po galais. Žinau, kad jis kažką slepia, jaučiu tai. Viskas buvo gerai iki to penktadienio. Jis nuo ryto jau buvo pasikeitęs ir nesuprantu kodėl. Man reikia išsiaiškinti, bet jei ir toliau jį spausiu jis tik dar labiau užsisklęs. Velniava

- Ką man daryti?
Suburbu sau po nosimi, tik jaučiu kaip kyla pykinimo banga. Šūdas. Vos spėju nusigauti iki unitazo.

Gerai. Tai keista. Turbūt žuvis buvo bloga... Kai praeina blogumas nusiprausiu ir susiruošiu dienai. Apsirengiu šiltai ir patogiai, nes šiandien oras siaubingas. Jau beveik lapkritis, kažin ar šiemet bus sniego. Nusipurtau, nekenčiu sniego ir šalčio, jei galėčiau gyvenčiau kur šilta ištisus metus.

Mano pilvas suurzgia primindamas, kad yra tuščias po rytinės mankštos prie unitazo. Nusileidžiu į apačią ir sutinku jau atsikėlusią Doratėją.

- Labas.
Vangiai pasisveikina ji, atrodo pavargusi ir neišsimiegojusi.

- Labas, kas nutiko?
Susirūpinusi prieinu prie jos ir paimu už rankos. Ji atsidūsta ir pasižiūri pro langą.

- Blogai miegojau, man neramu dėl Dovydo. Jis bent buvo namie? Gal dar viršuje?
Viltingai paklausia, aš tik papurtau galvą ir ji nusikeikia.

- Jis buvo grįžęs, bet ryte jo jau nebuvo. Sakė, kad šiandien svarbus kažkoks susitikimas ar kažkas panašaus.
Ji susiraukia, bet linkteli.

- Nori pusryčių?
Pakeičia temą ji ir aš nusišypsau, nes pati dabar nenoriu kalbėti apie Dovydą ir baimės dėl jo pasikeitusio elgesio.

- Taip.
Sušunku ir ji nusijuokia.
- Nes vakarykštė žuvis atsidūrė unitaze.
Ji įtariai prisimerkia ir žiūri į mane.

- Hmmm...
Ji mane nužvelgia ir matau, kaip jos akys sublizga.
- Tai šiandien ryte vėmei?
Nekaltai paklausia ir aš susiraukiu, bet linkteliu. Ji sukikena.

- Nėra nieko juokingo. Turbūt žuvis buvo blogai paruošta.
Ir iškišu jai liežuvį, ji pavarto akis, bet žvilgsnis sušvelnėja ir daugiau nieko nesako.

Pasiruošime pusryčius ir pavalgome. Doratėja sugalvoja, kad mums reikia apsipirkimo terapijos. Aš nelabai noriai, bet sutinku.

- Jis mums skolingas tai už vakar dieną. Tegu jo banko sąskaitą truputį patuštėja.
Toliau čiauškia ji kai mus apsauginiai nuveža į prekybos centrą.

Nemeluosiu, man labai patinka apsipirkinėjimas su Dovydo seserimi. Ji kaip užsukta mane vedžioja po parduotuves ir duoda matuotis tiek drabužių, kad namuose spinta reiks padidinti.

Po maratono nusprendžiame atsipūsti grožio salone. Kai tik įeiname mus pasodina ir aš pagalvojusi nusprendžiu visus plaukus truputį dar labiau pašviesinti.

- O rausvos sruogelės?
Klausia kirpėja. Ilgai dvejoju. Šūdas. Man jos patiko, bet tai buvo pusiau kaip maištas.

- Visus.
Ji pritariamai linkteli ir pradeda dažyti. Doratėja tik truputį pasikerpa galiukus ir palikusi mane vieną išeina.

- Aš greit grįšiu.
Ji man mirkteli ir pasišalina.

Po valandos esu kaip naujai gimusi ir man patinka kaip atrodo mano plaukai. Doratėja pritariamai linkteli ir einame papietauti. Kai tik prisėdame girdžiu supypsint telefonui. Pasiraususi rankinėje randu praleistas tris žinutes. Viena nuo Dovydo.

" Tikiuosi atlygio ir gražaus vaizdo."

Šūdas. Jis turbūt matė, kaip mes su Doratėja leidžiame jo pinigus. Truputį jaučiuosi nesmagiai, bet Doratėja neleido niekur mokėti iš savo pinigų. Nusprendžiu jam neatsakyti, kai perskaitau kitas dvi žinutes. Tai suknista Karolina.