Raudonas šviesoforas (Baigta)

64. Dovydas.

Mano mintys buvo tik kaip kuo greičiau pasiekti lovą, nes noriu jos kaip apsėstas ir gal kiek pakankinsiu už tai, kad nepaklausė manęs. Bet staiga, man pasidaro sunku net kvėpuoti, o akyse pradeda lietis. Apėmė toks silpnumas, pats nesuprantu kas atsitiko. Man prireikia visų jėgų, kad jos neišmesčiau ant žemės. Šūdas. Ji mane stebi, tada pasimuisto ir aš ją paleidžiu. Neturėdamas jėgų priešintis atsiremiu į ją. Žinau, kad jai esu sunkus, bet ji sukandusi dantis nuveda iki lovos ir pasodina mane.

- Kas atsitiko?
Susirūpinusi ji pritupia tarp mano kelių.  Ji atrodo tikrai išsigandusi, noriu ją nuraminti, kad nieko neatsitiko, bet nerandu jėgų net liežuvio pajudinti. Velnias.
- Dovydai, mažuti, tu mane gąsdini.
Ji sukužda ir matau kokia pasimetusi. Nekenčiu, kad ji tokį mane mato, bet nevaldau savęs, tarsi kas būtų išsiurbęs gyvybę...

- Duok minutę.
Kažkaip pavyksta išspausti. Ji tik linkteli galvą, bet nužiūrėjusi mane atsitraukia ir greit nulekia į vonios kambarį. Norėčiau paklausti ką ji daro, bet dar nesugebu normaliai koordinuoti savęs. Mėšlas. Kas čia buvo? Pastaruoju metu patiriu daugybė streso todėl panašūs dalykai nutikdavo, bet lengvesni ir trukdavo akimirka. Po velnių!

Ji grįžta su šlapiu rankšluosčiu ir stiklinę vandens. Tada uždeda rankšluostį ant sprando.

- Nagi atsigerk, aš tau padėsiu.
Ji truputį palenkia mano galvą, kad galėčiau atsigerti. Išgeriu puse ir jaučiu, kaip pasijutau daug geriau. Ji atrodo tokia susirūpinusi manimi, kad mane užlieja šiluma. Nors ji bando neigti jausmus man, bet dabar tai parodo, nors pati turbūt to nesupranta.

Kai išgeriu vandenį ji atsitraukia ir padeda stiklinę ant spintelės šalia lovos. Tada atsisėda šalia manęs ir paima ranką. Taip sėdime kurį laiką ir beveik nei vienas nejudame. Jaučiu kaip kūnas po truputį vėl pradeda manęs klausyti, todėl apsikabinu ją.

- Man jau geriau. Ačiū.
Sukuždu kai ji priglunda prie manęs. Nematau jos veido, bet jaučiu kaip jos kūnas atsipalaiduoja. Šūdas. Aš tikrai jai rūpiu, jaučiu kaip šypsena papuošia mano veidą, nes atsimenu kaip ji mane pavido.
- Ar tu mane pavadinai mažučiu?
Aš sukikenu. Ji šiek tiek atsitraukia ir pavarto akis.

- Ne, tau vaidenasi.
Kiek nervingai atsako, jos veidas truputį parausta ir ji nusuka akis. Dieve, kokia ji miela. Nesuprantu, kaip kas gali galvoti, kad ji šalta...

- Ar tu ką tik pavartei akis?
Aš vėl naudoju toną kuris jai patinka ir ji žino kuo viskas baigsis.
- Atsistok.
Ji padaro kaip prašau, bet jos žvilgsnis vis dar susirūpinęs. Po galais.
- Man viskas gerai.
Tikrai dabar jaučiuosi kuo puikiausiai, atrodo, kad to net nebuvo. Ji neužtikrintai linkteli, bet matau, kad nevisai patikėjo.

- Tiesiog tu...
Ji nebaigia sakinio ir matau, kad jos akys pasidaro vandeningos. Ji nusisuka ir bando tai paslėpti, bet aš jau mačiau. Aš greitai atsiduriu prie jos ir pakeliu jos veidą, kad ji žiūrėtų į mano akis.

- Man viskas gerai. Tai turbūt nuo streso.
Numoju į tai ranka, tada ji apsikabina mane ir paslepia veidą.

- Aš atsiprašau.
Sukužda ji.

- Dėl ko?
Ramiai paklausiu, gal ką pridirbo klube, bet labai tuo abejoju.

- Kad keliu tau rūpesčius, tai aš dėl to kalta.
Jaučiu kaip jos balsas dreba. Šūdas. Aš truputį supykstu.

- Klausyk, tai ne tavo kaltė, tai dėl darbo ir panašiai. Net negalvok savęs kaltinti tokiomis nesąmonėmis. Ar supratai?
Atitraukiu ją už alkūnių, kad matyčiau jos akis. Ji vėl linkteli.
- Pasakyk!
Sušunku, žinau, kad turėčiau elgtis gražiai, bet čia juk mano Mėta. Po galais, jai patinka kai dominuoju. Ir tegu velniai mane griebia, man tai dar labiau patinka.

- Supratau.
Atsako kiek nervingai, bet matau, kad akyse jau atsiranda tas alkis.

- Klaupkis.
Ji sekundę dvejoja, bet tada specialiai pavarto akis ir taip grįžtame į savo sumautą žaidimą. Aš pakeliu antakį ir ji atsiklaupia prieš mane.
- Gera mergaitė.
Norėčiau ją paliesti, bet bijau, kad nunešiu į lovą ir pabaigsiu ką norėjau padaryti tik užėjęs į namus, o gal net klube kai pamačiau ją. Mėšlas. Iki jos nežinojau, kad man patiks panašios nesąmonės. Nesakau, kad nesidulkinau ir panašiai, bet su ja noriu dominuoti ir mane tai velniškai užveda.

Jos atsiklaupusios vaizdas mane pribloškia ir turiu sukaupti visą savitvardą, kad jos dabar neišdulkinčiau. Aš turiu ją nubausti ir jau žinau kaip tai padarysiu. Ji mane smalsiai stebi, bet nieko nekomentuoja. Šūdas. Atsisegu diržo sagtį ir tas garsas nuaidi per visą kambarį, tada neskubėdamas jį ištraukiu iš kelnių juosmens ir suimu jos riešus. Duodu akimirka, kad ji suprastų, kad aš ją surišiu ir ji gali atsitraukti. Matau jos akyse dvejonę, bet ji trunka tik akimirka ir ji linkteli. Greit surišu ją, žinau, kad jai sunku pasitikėti ir tai, kad ji man leidžia su ja daryti, ką tik noriu, man daug pasako... Ji manimi pasitiki ir žino, kad aš jos neįskaudinsiu. Tai yra didžiausias mano laimėjimas, tai geriau nei šiandienos pasirašytas kontraktas. Velnias.

Tada aš neskubėdamas atsisegu kelnių užtrauktuką ir jas numaunu iki kelių, per apatinius perbraukiu savo draugužį, jos akyse vėl dega alkis. Nustumiu žemyn trumpikes ir paglostau save jos akivaizdoje.

- Nori jo?
Ji apsilaižo lūpas ir mano penis net pats trukteli link jos. Po velnių. Ji linkteli.
- Sakyk.
Pro sukąstus dantis ištariu ir toliau save glostau. Ji nervingai prikanda savo lūpą.

- Taip.
Suaimanuoja ji ir matau, kaip suglaudžia kojas. Jai tai patinka. Jėzus, kaip mane tai įjungia.

- Kur?
Aš ją erzinu, nes taip noriu nubausti. Per ją pražilsiu anksčiau laiko ir man reikia ją pakankinti, kad kitą kartą žinotų kaip susidėti su mano seserimi. Ji sunkiai nurija seiles ir matau, kad kovoja su savimi.

- Visur.
Sukužda ir vėl apsilaižo lūpas.

- Turi būti konkretesnė.
Aš suloju. Ji pasidaro kiek nervinga, nes jos poreikis auga ir tai mane beveik pribaigia, todėl baigiu žaisti su savimi ir laukiu jos atsakymo. Ji pakelia savo akis į mane ir meta iššūkį.

- Į burną.
Šūdas. Gerai žaidžiam.

- Išsižiok.
Sukomanduoju ir ji praveria lūpas padarydama tobulą O. Paėmęs už savo penio pagrindo nukreipiu į jos burną ir įkišu. Šūdas. Kaip gerai. Ji pradeda čiulpti ir jaučiu kaip man nedaug reikia.
- Tu tai gausi ir nurysi.
Ji negali atsakyti, bet pradeda greičiau dirbti ir tai mane pasiunčia per kraštą. Išsilieju jos šiltoje burnoje ir ji kaip prašyta viską nurija. Ištraukiu varpą iš jos burnos ir ji nusišypso. Kažkaip galvoju, kad ją baudžiu, bet jai tai velniškai patinka ir turiu sukąsti dantis. Padedu jai atsistoti ir prisitraukiu prie savęs, o tada pabučiuoju. Ji suaimanuoja ir ieško trinties.
- Ne taip greitai.
Atsitraukiu nuo jos ir ji suraukia antakius. Akyse pradeda ryškėti susierzinimas. Pagaliau.

- Kas toliau?
Ji baksnoja mane, turbūt šiek tiek pradeda pykti, nes nepajuto palengvėjimo. Jau dabar matau kaip išvesiu ją iš proto. Nusišypsau, ji tai pamačiusi nervingai sumirkčioja ir žengia kelis žingsnius atgal.

- Žinai, kad nepabėgsi? Aš tave visada sugausiu.
Ji nurija seiles ir apsižvalgo, lyg galėtų kažkur pasislėpti. Nusijuokiu ir ji krupteli, matau, kad bando atlaisvinti diržą. Pripuolu prie jos.
- Ne.

- Ką tu ruošiesi daryti?
Ji sumikčioja ir tai turbūt pats nekalčiausias dalykas kurį ji padaro, bet mane tai vėl įjungia.

- Iš pradžių tave nurengsiu, o tada...
Specialiai užtempiu laiką, tegu kankinasi kaip aš. Visą sušiktą dieną apie ją galvojau, o ji su Doratėja kūrė planus kaip mane apmulkinti.
- Tave dulkinsiu, bet neprižadu, kad tu baigsi...