Raudonas šviesoforas (Baigta)

28. Dovydas.

Dievas mane myli, jis tikrai mane myli. Toks likimo pokštas tarsi atveria akis, kažkas labai nori, kad mes būtume kartu. Mano draugužis irgi tam pritaria vos tik pamačius jos akis, kuriose irgi žaidžia ta pati liepsna. Kurios neįmanoma pamiršti ir negalime priešintis, nors aš nelabai ir noriu ją pažaboti, mano tikslas, kad ji suliepsnotų ir sprogtų. Jai vis spogsant į mane mano akys nukrypsta į jos lūpas, kurios atvertos, žinau, ką norėčiau ten sukišti... Tikiuosi ilgai netrukus jis ten ir atsidurs.

- Aš.
Atsakau ir nusišypsau. Ji nusisuka į kelią ir kažką burba po nosimi, man tai atrodo taip juokingai, kad net sukikenu. Tai jai nepraslysta pro ausis ir ji per veidrodėlį pažiūri piktu žvilgsniu, bet atleisk mieloji, jis manęs neveikia. Kažkodėl savijauta po vakar linksmybių dar labiau pagerėja ir jaučiuosi toks laimingas, kad nemoku apsakyti. Nuojauta manęs neapgavo, ji važiuoja į tas varžybas, o kad aš esu jos automobilyje mano šansus šiam vakarui dar padidina. Sėdžiu jaučiu kaip kvailys išsišiepęs.

- Aš kažko nežinau?
Prakalba Andrius. Mėšlas. Mūsų akys su Mėtos vėl susitinka ir man jos žvilgsnis visai nepatinka. Velnias. Nejau jie kartu? Visai apie tai nepagalvojau, buvau taip apsidžiaugęs ją pamatęs, kad pamiršau apie Andrių. Visiškas fiasko.

- Nieko, kartą mokiau jį treniruotėje pas Motiejų.
Kiek nervingai atsako Mėta. Po galais, nejau jie kartu? Kiek atsimenu Andrių traukdavo visai kitokio tipo merginos... Bet čia mano pasąmonė primena, kad ir man tokio tipo merginos buvo ne prie širdies. Šūdas.

- Aišku.
Susimąstęs atkerta Andrius. Bet daugiau nieko neklausia. Visus prislegia nemaloni tyla. Kol bandau kažką sugalvoti ką pasakyti, mane aplenkia Mėta.

- Aš driftuosiu.
Tik truputį pasisukusi į Andrių informuoja ir toliau važiuoja. Jis tik linkteli galvą.

- Tik be pokštų, praeitą kartą po tavo išsišokimo reikėjo važiuoti į priimamąjį ir mašina tvarkyti porą dienų.
Rimtai pasako draugas ir man net šiurpai nueina per kūną. Kas per mėšlas?

- O kas buvo praeitą kartą?
Nejučia man išsprūsta klausimas. Jie abu susižvalgo ir pradeda juoktis, kaip seni draugai. Bet Andriaus žvilgsnis sušvelnėja ir mano širdis sustoja. Šūdas. Šūdas. Jie tikrai kartu. Nors mane ir traukia Mėta, kaip jokia kita moteris, negaliu išduoti draugo. Mėšlas. Aš vakar su ja dulkinausi. O ji turi draugą?! Po velnių!

- Nieko rimto, tik ši patrakėlė mėgsta bėdas. Tiksliau ji jas traukia kaip magnetas.
Jis jai mirkteli ir mane perlieja pavydo jausmas. Negerai...

- Nenusišnekėk.
Ir jos žvilgsnis šiltas kai žiūri į jį. Šūdas. Mane aplanko dar didesnis pavydas, kad net norėčiau iššokti iš šitos prakeiktos mašinos. Visa gera nuotaika pasiekia tokias žemumas, kad net ima pykinti. Visiškas šlamštas. Jie abu vėl nusijuokia, net nenutuokdami apie mano savijauta. Ji niekada nežiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu.

- Aš rimtai Mėta, tu tarsi koks magnetas, kuris pritraukia nelaimes.
Toliau jis meiliai ją erzina, o mano kūne kraujas tiesiog verda.

- Jis buvo paršas ir reikėjo parodyti jam jo vietą. Aš nekalta, kad jo automobilis atsidūrė griovyje. Jis pats prisiprašė.
Ji šelmiskai jam nusišypso, o mano širdis voliojasi kažkur ant grindų.

Kaip ji galėjo vakar su manim dulkintis ir turėti draugą?! Ir dar imti pinigus. Gal vis dėlto Paulius buvo teisus ja pavadindamas kekšyte, nes ji tokia ir yra. Mėšlas.

- Baik sesute, pati jį provokavai.
Mano smegenys bando sugeneruoti jo žodžius. Sesutė?