Raudonas šviesoforas (Baigta)

98. Dovydas.

Aš piktas. Ne, aš žiauriai įsiutęs. Mėšlas.

- Pasakok.
Subamba Rokas. Nors dar šiandien jam buvau parašęs, kad susitiktimėme rytoj, bet paskambinau jam važiuodamas ir pasiūliau atvykti į klubą šiandien. Jis neklausinėjo ir iškart sutiko. Bet dabar sėdėdami privačiame kambaryje ir gurkšnodami viskį, nežinau nuo ko pradėti.
- Tai taip rimta? A?
Jis pakelia stiklą ir išgeria visą vienu įkvėpimu. Po galais. Jis moka gerti.

- Taip.
Nežinau kaip jam viską papasakoti, bet žinau, kad privalau. Nes išprotėsiu.
- Man smegenų vėžys.
Šūdas. Ne taip turėjau pradėti. Bet žodžiai patys išsprūdo ir negaliu jų atsiimti. Kai garsiai tai pasakiau, man užspaudžia kvėpavimą. Pasižiūriu į Roką. Jis sustingęs spokso į sieną.

- Mėšlas.
Po užsitęsusios tylos sumurma jis.

- Gali nesakyti.
Sušnabždu, nes nežinau ką toliau sakyti.

- Tu tikras?
Jis atsisuka į mane ir pasižiūri. Šiame kambaryje truputį prislopintos šviesos. Bet aiškiai matau jo mėlynas akis, kurios man dabar kažką primena, bet kai jis mirkteli tai dingsta.

- Taip.
Norėčiau, kad tai nebūtų tiesa.

- Na, man reikia dar išgerti.
Tai pasakęs įsipila viskio ir vienu įkvėpimu vėl jį susiverčia, tada pasižiūri į mane ir vėl prisipila.
- Kaip tai? Šūdas. Kaip sužinojai?
Ir aš jam papasakoju. Kaip prasidėjo priepoliai. Kai mane ištiko vienas iš jų ir tai pamatė gydytojas. Tada man atliko tyrimus ir beveik prieš savaitę sužinojau diagnozę.

- Man dar atliks kelis tyrimus, bet diagnozė aiški.
Baigiu ir išgeriu viskio, nes burnoje jaučiu kartų skonį. Rokas vėl tyli, turbūt virškina viską ką pasakiau.

- Yra gydymas ar dar koks būdas?
Susiraukęs žiūri į mane.

- Gydytojas kažką minėjo, bet jei atvirai nelabai klausiau.
Jis nusikeikia ir vėl spokso į sieną. Mėšlas.

- Jei reikės pagalbos, brolau, žinai, kad aš padėsiu.
Mano gerklėje susidaro gumulas.

- Ačiū.
Jis linkteli ir atrodo susimąstęs.
- Ir aš dabar turiu prašymą.
Jis atsisuka į mane ir laukia. Velnias, turiu tai padaryti.
- Tai susija su Doratėja ir Mėta.
Jis linkteli ir ragina tęsti.
- Jei man kas nutiks...
Susidaro vėl gumulas gerklėje, todėl sustoju, jis nekalba, leidžia man atsikvėpti.
- Jei aš mirsiu.
Jis nori kažką sakyti, bet aš pakeliu ranką. Jis sugriežia dantimis, bet uždaro burną.
- Aš prašau tavęs kaip draugo pasirūpinti jomis. Doratėja dabar turi Andrių, bet Mėta liks viena. Aš noriu, kad prižadėtum, jog ja pasirūpinsi.
Jis ilgai spokso į mane, bet galiausiai linkteli.

- Duodu žodį.
Susidaužiame gėrimais ir išgeriame.
- Bet žmogau, tu man turi irgi prižadėti.
Aš linkteliu.
- Turi rimtai gydytis. Dovydai, tu turi gyventi.
Pikčiau sumurma.
- Jei reiks pagalbos dėl to irgi gali kreiptis. Šūdas.
Nevisai linksmai nusijuokia.
- Kai paskambinai ir prašei susitikti galvojau tik taip išgerti nori. O tu numeti bombą.
Po galais.

- Atleisk.
Suprantu, kad jam ant pečių numečiau dalį naštos.
- Nenoriu, kad kas nors daugiau žinotų.
Tvirtai pasakau, jis atsisuka ir suraukia antakius.

- Kaip suprasti?
Susirūpinęs klausia jis. Mėšlas.

- Tik tu tai žinai ir aš norėčiau, kad taip ir liktų.
Jis pradeda purtyti galvą.

- Tau gal galvoj negerai?
Tik kai tai pasako išpūčia akis.
- Atleisk brolau. Tau tikrai smegenų vėžys.
Mėšlas. Net abu nusijuokiame iš jo nevykusio pokšto ir truputį atsipalaiduojame.
- Kaip ketini tai slėpti?
Pakėlęs antakį laukia mano atsakymo.