Raudonas šviesoforas (Baigta)

23. Mėta.

Atsisukusi pamatau tas žalias akis. Dovydas. Visas kūnas sudreba. Pažiūrėjusi į ji atrodo, kad vakar naktis buvo audringa. Ir tada ateina nelaukta mintis. Tai jis... Jis tas pats vyras.

- Šūdas.
Ir man išsiveržia tas pats žodis.

Abu žvelgiame vienas į kitą ir negaliu patikėti. Turbūt jis tik dabar viską supranta. Matau, kaip pasikeičia jo stovėsena, pasitempia ir sukanda dantis.

- Čia aš taip?
Pažnibždom ištaria Dovydas. Ir aš tik tada atsimenu, kodėl esu čia ir kad esu sumušta.

- Ne.
Po mano vieno žodžio jis lyg atsipalaiduoja, tačiau tada skubiai priėjęs apžiūri mane, mano lūpa prakirsta ir patinusi, ant kaklo matosi smaugimo žymės. Nuo jo tiriančio žvilgsnio, jaučiuosi nepatogiai. Kažkodėl jaučiu, kad nori apkabinti. O ne! Nereikia man užuojautos. Todėl žengteliu atgal ir jis susiraukia, bet daugiau nieko nesako ir nuleidžia rankas. Tik žvelgia į mane, bet nei pikto žvilgsnio nei pasmerkimo nematau. Tik sušiktą užuojautą. Po galais. Nereikia man jos.
Todėl vėl atsisuku į Joną.
- Man reikia pinigų.
Piktai vėl sukomanduoju. Jaučiu už nugaros Dovydą ir truputį pasidaro gėda, nes tai jo pinigai, bet man nerūpi. Man reikia tų prakeiktų pinigų. Bijau ir pagalvoti, kas bus jei jų negausiu.

- Duok jai pinigus.
Pro sukąstus dantis ištaria Dovydas. Jonas tik linkteli, atrakina stalčių ir atskaičiavęs reikia sumą man duoda. Aš juos pagriebusi greit susikišu į kelnių kišenę ir nuleidus akis prasibraunu pro vyrus.

Viešpatie, kodėl jie turėjo pasirodyti tuo pačiu metu kaip ir aš ten buvau. Visai nenorėjau jų sutikti. Velnias. Aš vakar pasidulkinau su Dovydu. Dovydas. Taip ir galvojau, kad jis tobulas sekso klausimu, todėl tada ir atstūmiau. Šūdas, dabar dar bus sunkiau jį pamiršti. Reiks tikrai Motiejui pasakyti, kad jų negalėsiu treniruot, jei jie apskritai patys norės tai daryti.

Jau buvau beveik pasiekusi išėjimą kai kažkas trukteli už rankos. Atsisukusi jau noriu užvožti, bet ranka taip ir liko kaboti ore. Prieš mane stovėjo piktas Dovydas.

- Kas tau taip padarė?
Jo balsas gana švelnus, nors akyse dega pyktis. Kodėl jam rūpi? Nori mane apsaugoti? Cha! Nebūk juokinga Mėta.

- Ne tavo reikalas.
Bandau ištraukti ranką, bet jis nepaleidžia tik toliau spigina tuo savo žvilgsniu, dėl kurio man darosi neramu. Tarsi bando pamatyti, kas dedasi mano galvoje, o gal ir širdyje. Nesuprantu dėl ko, bet man pradeda kauptis ašaros. Ne! Nenoriu verkti! Kas man darosi? Kai sutikau jį, atrodo atgijo mano užslėpti jausmai. Jaučiuosi pažeidžiama, to neturėtų būti. Užsimerkiu.
- Paleisk.
Sukuždu ir jis mane paleidžia, bet užstoja duris. Kas jam darosi?! Ko jis iš manęs nori?!
- Traukis.
Pro sukąstus dantis ištariu.

- Kas tau taip padarė?
Ramiu balsu vėl paklausia Dovydas. Po perkūnais, ko jis prilipo?!

- Jei manai, kad vakar pasidulkinus turi kažkokių teisių į mano asmeninį gyvenimą, tai galiu patikinti, kad neturi.
Jau išrėkiu paskutinius žodžius. Jis tik krupteli, bet nuo durų nesitraukia.

Man trūksta kantrybė ir bandau jėga pro jį prasibrauti. Man reikia iš čia ištrūkti, jaučiu kaip stinga oro. Nesąmonė, kad aš jam rūpiu, nesuprantu jo motyvų.

Deja, jis man neleidžia išeiti.

- Pasakyk kas tai padarė ir paleisiu tave.
Aš pasiduodu, bet jam tiesos nesakysiu.

- Vakar užpuolė išėjus iš klubo. Dabar pasitrauk.
Bet jis nepajuda, abu žvelgiame vienas į kitą kaip ožiai. Jis prisimerkęs tiria mane, bandau atlaikyti žvilgsnį. Nežinau, ką jis mano akyse pamato, bet po kelių minučių užsitęsusios tylos pasitraukia nuo durų. Aš tuo pasinaudodama išeinu į lauką ir įkvėpiu taip trūkstamo oro. Prieš uždarydamas duris jis dar meta žodžius.

- Nemanyk, kad patikėjau.
Ir uždaro duris. O aš lieku išsižiojusi. Ką? Tai kodėl išleido?