Raudonas šviesoforas (Baigta)

74. Dovydas.

Mano viduje verda kraujas. Ir nežinau, ko labiau noriu. Ar prilupti ją ar išdulkinti iki sąmonės netekimo. Bet pažiūrėjęs jai į akis manau įgyvendinsiu abu variantus. Mano draugužis vos telpa kelnėse. Ji atrodo kaip sekso deivė ir aš laikausi ant ribos, kad jos nepaimčiau čia ir dabar. Mėšlas. Ta suknelė nieko nepaslepia, o tik išryškina visus jos nuostabaus kūno centimetrus. Ir jie ją matė!

Nukreipiu akis į du vyrus stovinčius mano sušiktoje svetainėje ir matau kaip jie išbalo.

- Lauk!
Suriaumoju, kad net langai sudreba. Jie bando greit pabėgti. Sugniaužiu kumščius, nes labai noriu juos pamokyti, bet neturiu laiko, nes prieš mane stovi moteris, kuri atliks ilgą bausmę. Labai ilgą.
- Praneškit Rokui, kad jūs atleisti ir aš ryt su juo pasikalbėsiu.
Jie sustoja ir atrodo išsigandę. Gerai subingalviai. Žinau, kad jos kaltos ir turbūt juos įsiviliojo, bet patys pasirašė sau mirties nuosprendį. Jie matė ir net lietė tai kas mano! Sudrebu.
- Lauk.
Pro sukąstus dantis ištariu ir apsauginiai išbėga.

Užsimerkiu ir bandau suvaldyti pyktį. Nes pats bijau savęs. Palikau ją namuose su seserimi. Mėšlas. Suknistą apsaugą pasamdžiau, kad neišeitų iš namų. Paėmiau ryšio priemones, kad neprikrėstų kvailysčių. Bet... Aš per jas išprotėsiu anksčiau laiko. Tikrai!

Atsimerkiu ir nukreipiu žvilgsnį į Doratėją. Ji nervingai žvalgosi, bet matau, kad ne dėl manęs. Jis vis rausta ir žiūri į Andrių. Po galais. Niekada nemačiau, kad tarp jų kažkas buvo... Mėšlas. Bet aš niekada ir neįsivaizdavau, kad mano sesuo taip pasielgtų. Ji žino ką jaučiu Mėtai, bet vis tiek jai padeda išvesti mane iš proto.

- Kodėl?
Sukuždu ir ji pakelia akis į mane. Ji supranta ko klausiu. Matau kaip dvejoja prieš atsakydama. Tada papurto galvą.

- Nežinau.
Bet jaučiu, kad nenori sakyti prie Andriaus. Tarp jų tikrai kažkas yra. Tam dabar nelaikas. Vėliau...

Mano akys vėl įsikimba į Mėtą. Ji nervingai nurija seiles ir atrodo prasikaltusi, nors jos povyza byloja kitaip. Susidėjusi rankas ant klubų ir bando atrodyti pikta. Tai jos apsauginiai sluoksniai. Žinau, kad ji žino, jog aš suprantu kai tai netikra.

- Andriau.
Nenuleisdamas nuo Mėtos akių pasakau.

- Supratau tave žmogau.
Jo balse girdžiu irgi pyktį, bet nemanau, kad jis pyksta taip kaip aš. Nors... Šūdas. Vėliau...

Žengiu žingsnį link jos ir jos akys išduoda baimę, bet ji nesitraukia. Panaikinęs mus skiriantį atstumą persimetu ją per petį ir apsisukęs traukiu link mūsų kambario.

- Paleisk mane, tu urvinis žmogau.
Ji dar bando protestuoti, bet aš gana stipriai jai pliaukšteliu per užpakalį. Ji suklykia ir pradeda labiau muistytis, bet aš jos nepaleidžiu ir lipu laiptais. Ji toliau keikiasi ir grasina, bet abu žinom, kad tai tik žodžiai.

Atidarau kambario duris ir nuėjęs iki lovos ją numetu. Tada neskubėdamas grįžtu prie durų ir jas uždarau.

-Šį kart ir užrakinsiu duris.
Ir pasukamos spynos garsas nuskamba per kambarį.

- Ką ruošiesi daryti?
Sušnabžda ji, bet dabar matau jos akyse alkį, kuris atsiliepia manyje. Nežinau iš kur tai, bet mums suradus vienas kitą atsirado tas žaidimo jausmas. Mano dominavimas. Ir velniškai žinau, kad jai tai patinka, gal net labiau nei man. Mums abiems tai neįprasta, bet tai apie mus. Ji ir aš.

- Mažute, tu buvai labai bloga mergaitė.
Judu atgal link lovos ir ji pasislenka toliau prie lovos galvūgalio. Galima pagalvoti, kad ji bijo, bet žinau jog taip nėra. Tai nevalingas judesys, nes jos akyse nėra nei lašo baimės. Iš taip arti matau, kaip jos speneliai išsikiša pro suknelės medžiagą. Mėšlas.
- Pasakyk, kad tu po suknele dėvi kažką.
Pro sukąstus dantis ištariu. Ji papurto galvą. Šūdas. Ji ten apačioje buvo su vyrais be apatinių?!
- Iškleisk kojas.
Suloju ir ji drebėdama padaro tą ką įsakau. Mano akims atsiveria jos nuoga lytis. Aš sukandu žandikaulį, kad neriaumočiau. Jos lytinės lūpos net iš tolo šviečia. Ji jau drėgna ir pasiruošusi. Po velnių.

- Dovydai.
Sukužda ji ir aš pakeliu akis į jos. Žinau ko ji nori, to nori ir mano penis, bet ji nusipelnė bausmės.
- Prašau.
Suaimanuoja ji ir aš beveik noriu pasiduoti ir suteikti tai ko mums abiems reikia. Bet prisiminęs ką ji iškrėtė, negaliu.

Ji guli išskleidusi kojas ir kviečia mane, bet aš nepasiduosiu. Ji turi atlikti bausmę. Ji pati to nori, nors gali ir nesuprasti. Bet aš jos kūną pažįstu geriau nei ji pati. Žinau, kad paskui bus daug geriau.

- Atsugulk ant pilvo.
Ji paklūsta mano įsakymui.
- Šaunuolė.
Prieinu prie lovos ir greit nusirengiu. Ji mane stebi pasukusi galvą per petį ir apsilaižo lūpas pamačiusi mano pasiruošusį draugužį. Ji nežino, kad jo dar negaus. Paglostau savo penį ir jos akys patamsėja. Šūdas. Dovydai, laikykis! Velnias negaliu. Turiu nematyti jos akių.

- Kur tu eini?
Sušunka Mėta, bet jei neatsakau, atidaręs spintos duris susirandu kaklaraiščius. Man reikia, kad ji nematytų ir nejudėtų. Bausmė! Velnias.

Atsisukęs matau, kad ji nepajudėjo ir dėl to jaučiuosi geriau. Prieinu prie lovos, ji mane smalsiai stebi, bet nieko nekomentuoja.

- Laikyk rankas virš galvos.
Matau mažą abejonę, todėl nutaisau kiek švelnesnį žvilgsnį.
- Rankas.
Bet balsą laikau piktą, nes žinau, kad jai tai patinka. Ji paklūsta ir pakelia rankas. Greit surišu riešus ir tada juos pririšu prie galvūgalio. Tada ateina eilė akims. Ji klausiamai pasižiūri, bet aš neatsakau.

Kai ji jau nebemato atsitraukiu nuo lovos ir stebiu kaip ji atrodo lovoje. Tobula. Ji negalės pajudėti ir nieko nematys. Surandu nugaroje suknelės užtrauktuką ir jį atsegu. Ji giliai įkvepia, nes traukdamas užtrauktuką lengvai pirštais slystu tuo pačiu keliu.

- Nors nekenčiu šios suknelės, bet yra privalumas, kad ji be petnešėlių.
Kai nuvelku suknelę vėl atsitraukiu pasižiūrėti.
- Daug geriau.
Sukuždu ir imuosi batelių. Ji lieka nuoga ir pažeidžiama. Matau kaip jos kūnas pašiurpsta. Ją kankina nežinia ką ketinu daryti. Pakeliu jos klubus ir man atsiveria nuostabus vaizdas.
- Tavo užpakalis yra tobulas. Bet tu tai žinai, taip?
Ji kažką sumurma kai paglostau jos abu užpakalio skruostus. Tada pliaukšteliu.
- Atsakyk.
Įsakau šiurkščiu balsu. Ji aikteli, bet nerėkia.

- Taip.
Sušunka.

- Ir žinai, kad tik aš jį galiu matyti.
Ji linkteli, todėl vėl pliaukšteliu į kitą skruostą.

- Taip.
Vėl sušunka. Matau kaip bando suglausti kojas ieškodama trinties. Todėl vėl pliaukšteliu. Ji suinkščia.

- Neglausk kojų.
Pro sukąstus dantis ištariu ir ji sustingsta. Paglostau vėl jos užpakalį.

- Gera mergaitė.
Pasilenkęs pabučiuoju ir palaižau ten kur jai pliaukštelėjau. Ji sudejuoja.

- Dovydai.
Lyg maldaudama sukužda mano vardą. Mėšlas.

- Jis tave lietė.
Suriaumoju ir vėl pliaukšteliu. Ji vėl sudejuoja ir man reikia visos valios, kad dabar neįeičiau į ją. Susiimk!
- Tau patiko, kai kitas tave lietė?
Viena ranka atveriu jos skruostus, kitos rankos pirštais perbraukiu per jos lytinės lūpas ir nesustojo iki jos išangės. Ji bando muistytis, bet tada vėl pliaukšteliu.
- Atsakyk.
Sušunku.

- Ne, po velnių. Man patinka tik kai tu mane lieti.
Lyg sukukčioja, bet esu per daug įsijautęs, kad dabar sustočiau.

- Tu turi išmokti vieną dalyką. Tu mano.
Vėl pliaukšteliu, bet pradedu žaisti su jos klitoriu.

- Aš tavo.
Suklykia ji kai pasiekia orgazmą. Mėšlas. Neplanavau jai to duoti, bet aš net nespėjau normaliai paliesti, kai ji paleido. Patraukiu rankas ir išlipu iš lovos.
- Dovydai?
Drebančiu balsu sušnabžda. Nueinu iki spintelės ir ištraukiu lubrikantą. Tada vėl grįžtu į lovą tarp jos kojų.

- Tu buvai bloga mergaitė.
Ji linkteli, todėl vėl pliaukšteliu.

- Taip.
Sušnabžda, žinau, kad jai dabar lengviau, nes jau pasiekė viršūnę.

- Jau gavai vieną orgazmą, bet žinau, kad nori tikro su mano gaidžiu...
Ji tyli, aš šypteliu, jai patinka kai žaidžiu grubiai. Vėl pliaukšteliu ir ji suaimanuoja.

- Taip.
Jaučiu iš balso, kad truputį darosi mieguistą. Man reikia ją išjudinti.

- Aš į tave įeisiu.
Ji pritariamai sumurkia.
- Bet ne ten kur galvoji.
Ji sustingsta.

- Ką?
Šiek tiek išsigandusi taria.

- Tavo užpakalis. Ir jis bus mano.
Pasakau valdingu balsu.

- Ne!