Raudonas šviesoforas (Baigta)

Epilogas.

Po dviejų mėnesių...

Stoviu prie Dovydo įmonės pastato ir bijau įeiti. Po galais...

Gal palaukti ir pasakyti jam namie? Mane aplanko prisiminimas kai praeitą kartą čia buvau su ta pačia žinia. Ir viskas baigėsi blogai...

Bet dabar viskas kitaip vidinis balsas kužda ir primena visas nuostabias akimirkas, šios tik prasidėjusios vasaros.

Mes gyvename Dovydo namuose. Doratėja išsikraustė pas Andrių, nors mes su Dovydu tam prieštaravom, bet paskui supratau, kad ji nori kurti savo namus ir sukti savo lizdą. Todėl teko įtikinti ir Dovydą. Geras seksas visada padeda.

Nusipurtau prisiminusi, kad atsidūriau ir ligoninėje, dėl tų idiotų...

Bet dabar jų nebėra vėl sukužda vidinis balsas. Po to kai policija išsivežė juos aš jų nemačiau, bet iš interneto sužinojau, kad mano tėvas ir Paulius buvo rasti nuskendę upėje, kaip teigia šaltiniai dėl narkotikų. O Gabrielius buvo rastas nusižudęs kameroje, nors jis turėjo būti perkeltas į psichiatrinę ligoninę. Įtarimų turiu dėl Roko ir Dovydo, nes jie tomis dienomis elgėsi keistai...

- Mėta!
Sušunka Rokas išėjęs iš pastato. Jis keistai mane nužiūri ir susiraukia.
- Ką čia veiki?
Jis lyg apsidairo kažko ieškodamas, aš susiraukiu. Kas jam negerai?

- Negaliu ateiti į vyro darbovietę?
Paklausiu pakėlusi antakį ir jis tik linkteli.
- Ar bent girdėjai ką sakiau?
Prisimerkusi stebiu jį, bet jis toks išsiblaškęs, kad net negirdi manęs.

- Iki.
Pasisukęs dingsta ir aš stoviu netekusi žado.

- Iki...
Atsakau tuštumai. Šūdas. Kas jam negerai?

Po mūsų išsikraustymo jis atrodė truputį liūdnas, bet žinojo, kad ta diena ateis. Ačiū Dievui, vaikai gerai sureagavo dėl persikraustymo. Jie džiaugiasi galėdami būti su tėčiu. O Dovydas juos lepina kaip tik gali... Tai mane šiek tiek erzina, nes aš tampu bloguoju policininku...

Supypsi kažkur tolumoje automobilio signalizacija ir grąžina mane į dabartį. Giliai įkvepiu ir žengiu į pastatą. Velnias, kas bus tas...

Tiesiai einu iki jo kabineto, kur šalia sėdi jo sekretorė. Ji pamačiusi mane greit atsistoja.

- Laba diena ponia, kuo galėčiau padėti?
Beveik sumikčioja ji ir parausta. Aš pavartau akis, žinau, kad jai patinka Dovydas, bet kol tai tik vien pusė simpatija ir ji nesiima veiksmų, nieko nedarau.

- Ar Dovydas kabinete?
Ji linkteli, todėl aš einu tiesiai į jo kabinetą. Pasibeldžiu ir atveriu duris.

- Ne dabar!
Sušunka mano vyras nepakeldamas akių nuo kompiuterio ekrano. Jis atrodo piktas ir susiraukęs kažką burba sau po nosimi.

Aš įeinu ir uždarau duris. Jis piktai nusikeikia. Tada pakelia akis ir pamatęs mane sustingsta. Jo veidas iš pikto greit virsta sumišusiu. Bet kai jo žvilgsnis perlieja mane nuo galvos iki kojų, jis virsta geidulingu. Jo akyse atsiranda tos kibirkštėlės, dėl kurių net sudreba keliai.

Jis staigiai atsistoja ir praeina pro mane, pasiekia duris ir jas užrakina. Mano širdis pradeda plakti kaip pašėlusi. Žinau, ką jis galvoja. Šūdas.

Kai jis atsisuka ir vėl mane nužiūri, man net kvapą užgniaužia.

- Ką tik žlugo didelis sandoris, esu baisiai įsiutęs...
Jis žengia žingsnį link manęs ir aš nevalingai žengiu atgal atsiremdama į jo darbo stalą.
- Bet dabar pamatęs tave su šia raudona suknele ir aukštakulniais noriu tave išdulkinti ant savo darbo stalo.
Man išdžiūsta burna ir aš sunkiai nuriju seiles. Vien nuo jo kalbų jaučiu kaip apačioje net pulsuoja lytis... Velnias...

Jis priartėja prie manęs ir negaišdamas laiko užsmaukia mano suknelę iki juosmens ir paėmęs pirštais už apatinių šono juos suplėšo. Mėšlas. Jaučiu kaip drėgmė pasklinda net per šlaunis, o mano susijaudinimo kvapas pripildo jo kabinetą. Jis giliai įkvepia, lyg mėgaudamasis kvapu.

O Dieve!

Jis manęs dar net tinkamai nepalietė, o aš jau visai balutė. Po galais.

Dovydas suurzgia ir pakelęs mane pasodina ant stalo krašto. Net nespėjau sureguoti kai jo jau pasiruošusi varpa randa kelią į mane.

- Dovydai...
Suvaitoju kai jis giliai į mane įeina.

- Tyliai, būk gera mergaitė...
Sukomanduoja jis ir aš stipriai įkandu lūpą, kol jis mane negailestingai dulkina. Bet kai jis pasiekia mano klitorių ir jį spusteli, nebegaliu daugiau valdytis. Iš manęs ištrūksta aimana ir aš pasiekiu orgazmą. Jis sušnypčia ir dar kelis kartus pajudėjęs manyje pradeda lieti savo sėklą.
- Mėšlas...
Tyliai sumurma jis ir mano kūną supurto dar vienas drebulys.

Jis atremia kaktą į mano ir mes abu garsiai šnopuojame. Kai aprimsta kvėpavimas jis palengva ištraukia savo penį iš manęs ir jaučiu kaip jo padaryta netvarka sumišusi su mano teka šlaunimis. Velnias. Jis atsitraukia ir nuėjęs atneša servetėlių.

- Ačiū.
Pradedu valytis, kol jis paslepia savo draugužį kelnėse. Kai susitvarkau jis į mane žiūri keistu žvilgsniu.
- Kas?
Paklausiu suglumusi. Jis papurto galvą ir nusišypso.

- Nieko, tik kita kart reikia pakelti tavo kojas, kas greičiau pastotum.
Jo blizgančios akys išduoda, kad jis kažką sumąstė įspūdingo ir mano kūnas pašiurpsta.

- Nereikia.
Nulipu nuo stalo ir nuleidžiu suknelę. Velnias. Dabar neturiu apatinių.

- Kaip suprasti?
Jo šaltas balsas mane nustebina ir jis susiraukęs žiūri į mane.

- Oj, varge...
Atsidūstu ir giliai įkvepiu, jis sunerimęs prieina prie manęs.

- Tau viskas gerai? Pala, vaikams gal kas? Kodėl tu čia? Po galais, aš tave čia užpuoliau...
Nutraukiu jo kalbą, nes jaučiu, kas jis pradeda panikuoti.

- Aš nėščia.
Sukuždu tyliai, bet iš jo akių matau, kad išgirdo, nes jose atsispindi šokas.

- Ką pasakei?
Jis sustingęs kelis kart sumirksi lyg netikėdamas tuo ką girdi. Ką gi, ne tokios reakcijos tikėjausi. Šiek tiek suirztu.

- Aš nėščia.
Piktai sumurmu ir vos tik šie žodžiai išeina iš mano lūpų jis puola vėl prie manęs.

Sucypiu kai jis pakelia mane ir apsuka ratu. Jo džiaugsmas pagaliau liejasi per kraštus ir juokas užpildo visą erdvę. Tada jis mane nuleidžia ir godžiai įsisiurbia į lūpas.

- Tai...
Jis pritrūksta žodžių ir mano kūnas atsipalaiduoja. Tokios reakcijos ir tikėjausi.
- Tai geriausia naujiena. O Dieve!
Jis vėl pasilenkia ir pabučiuoja mane, o aš negaliu sulaikyti kikenimo. Tada jis atšlija.
- Kodėl man nepasakei ryte? Šūdas, aš gal užgavau tave dabar...
Aš pavartau akis, nors jo susirūpinimas paglosto širdį.

- Nes aš tiesiai iš ginekologės kabineto. Įtariau jau porą savaičių, bet nebuvau tikra.
Jis atsipalaiduoja ir stipriai mane apkabina.

- Aš toks laimingas. Tu man esi pati brangiausia ir dovanoji šeimą, kurios visada norėjau.
Nuo jo žodžių, man susikaupia ašaros.

- Tai tu man padovanojai šeimą, kurios net neįsivaizdavau, kad trokštu iki kol sutikau tave.
Užkimusiu balsu ištariu ir jis nusišypso.

- Aš tave myliu.
Sukužda ir pabučiuoja į kaktą.

- Aš ir tave myliu.

Ir žinau, kad tai tik laimingo gyvenimo pradžia. Mes kuriame savo šeimą ir namus, mes mylime vienas kitą ir niekas niekada mūsų negalės išskirti. Mes įveikėme nemažai sunkumų, ligų ir visokių kitokių nesąmonių, bet dabar esame dar stipresni, nei buvome seniau...

Pabaiga...