Raudonas šviesoforas (Baigta)

24. Dovydas.

Melagė. Mačiau iš akių kaip jos suspindo, kai sugalvojo tokį šūdiną melą. Paleidau, tik todėl, kad žinau, jog vistiek nieko daugiau nepasakys. O kodėl turėtų? Kaip pati sakė, mes tik pasidulkinom ir neturiu jokių teisių į ją. Bet... Kaip ji atrodo... Velnias, tos nuostabiausios lūpos dabar buvo patinusios, kamputyje prakirsta, o ant kaklo tos smaugimo žymės. Kumščiai patys nevalingai susispaudė.

Šūdas.

Kas jai tai padarė? Nebeatsimenu kada toks buvau piktas. Norėčiau savo rankomis pasmaugti, kas ją nuskriaudė.

Net sustoju. Kas čia pas mane per mintys? Kodėl aš noriu ją saugoti? Dieve, kai ji žiūrėjo tuo žvilgsniu, mačiau, kad nedaug trūko iki ašarų. Bet kaip ji susitvardė, užsimerkė ir viskas, paslėpė jausmus, atrodė tokia stipri. Bet dabar aš žinau, kad tai tik kaukė. Žinau, kad ji tik apsimeta tokia šalta, jaučiu kažkas praeitį ją labai įskaudino, todėl vaikšto apsistačiusi sienomis ir užsiauginusi storą odą, kad iki jos niekas neprieitų, negalėtų daugiau įskaudinti. Bet nebeilgai...

- Dovi, kas čia per šūdas? Ką čia išdarinėji? Ko paskui tą kalytę nubėgai?
Net pats nepajuntu, kaip pripuolu prie Pauliaus ir stvėriu už marškinių, jis tik išpūčia akis. O man norisi jam užvožti.

- Daugiau jos taip nevadink!
Užrėkiu ant savo draugo. Iš kabineto net Jonas galvą iškiša.

- Kas vyksta?
Žiūri nuo vieno prie kito ir nesupranta kas vyksta, bet nesikiša. Sąžiningai, pats nesuprantu savo reakcijos. Bet negaliu leisti jos kam nors taip vadinti. Negaliu!

- Supratai?
Suloju toliau laikydamas Paulių, jis tik linkteli. Tik tuomet paleidžiu jį. Matau kaip jis piktai žiūri, nori dar kažką sakyti, tada papurto galvą. Jau žiojasi kažką sakyti, bet pamatęs mano žvilgsnį užsičiaupia ir nieko nesakydamas apsisuka ir išeina iš klubo.

- Mėšlas.
Persibraukiu ranka plaukus. Kas man pasidarė? Jis juk mano geriausias draugas, beveik kaip brolis. Bet kai sutikau Mėtą, mano gyvenimas tapo kažkokiu beprotnamiu, nebeturiu ramybės ir prarandu kontrolę. Visada pasižymėdavau savikontrolę, mane būdavo sunku iš mušti iš vėžių... O dabar? O dabar esu kaip paauglys kamuojamas hormonų audrų. Šūdas.

- Viskas gerai?
Mane išblaško Jono balsas. Jis žiūri truputį susirūpinęs. Atrodo, kad jam rūpi, nors labai abejoju ar nuoširdžiai, svarbi tik savo šikna. Juk dirba su manimi ir Pauliumi.

- Taip.
Ir jau norėjau pasisukęs išeiti, bet prie durų prisiminiau, kad čia ji dirba. Todėl turėtų būti jos gyvenimo aprašymas ir t.t. Apsisukęs patraukiu atgal pas Joną.
- Man reikia visos informacijos apie Mėtą.
Jonas lyg pasimeta, įtariai mane nužiūri, kažką dar pagalvoja, bet pamatęs mano klausiamą žvilgsnį, greit susitvardo ir parodo, kad sekčiau paskui jį į kabinetą.

- Čia jos gyvenimo aprašymas ir visa informacija.
Suradęs spintelėje jos bylą paduoda man, bet kažkaip nelabai noriai. Kas jam darosi? Man visa tai nepatinka. Jau vakar mačiau kaip rijo ją akimis, gal savinasi ją. Jam teks nusivilti. Pasiėmęs bylą, padėkoju ir išeinu. Mane pasitinka Tomas, nieko nekalbėdami susėdame į automobilį ir patraukiame namo.

Nežinau, kas mane apsėdo, bet privalau viską išsiaiškinti apie ją. Man to reikia. Tik suprantu kol su ja visko neišsiaiškinsiu neturėsiu ramybės. Gal sprendimas yra patenkinti iki soties geismą ir bus baigta. Šypteliu nuo savo tobulo plano.

Ji bus mano.