Raudonas šviesoforas (Baigta)

56. Dovydas.

Jos lūpos yra pačios švelniausios kurias tik esu bučiavęs. Tai mano rojus. Aš liežuvio galiuku perbraukiu per jos lūpas prašydamas leidimo ir jį gaunu. Ji atsiveria man ir aš ragauju jos skonį, tai mane užveda ir kelnėse pasidaro ankšta. Jaučiu jos užpakalį, kuris pradeda trintis į mano penį. Aš rankomis suimu jos viena krūtį ir suradęs per medžiagą spenelį jį suspaudžiu. Iš jos gerklės pasigirsta dejonė. Velnias, kaip tai gerai... Žinau, kad turėčiau sustoti, bet negaliu. Noriu, kad ji žinotų ką man daro ir kad suprastų jog mums lemta būti kartu.

- Dovydai!
Girdžiu lyg pro migla Doratėjos balsą. Per kančias nutraukiu bučinį ir apsidairau.

- Šūdas.
Prie mano durelių stovi sesuo.
- Šūdas.
Ji atrodo kažkaip kitaip, lyg pikta, bet nelabai suprantu, nes kūne pulsuoja geismas. Mano žvilgsniu pasekusi Mėta irgi paleidžia keiksmų seriją. Nors man nepatinka kai ji keikiasi, bet šiuo metu tai atrodo taip juokingai. Ji greit nulipa nuo manęs į savo sėdynę ir truputį parausta. Mėšlas. Aš dievinu kai ji tokia...
- Nurimk, tai tik Doratėja.
Stengiuosi nesijuokti iš jos pasimetimo, juk mums jau senai ne šešiolika ir dulkinomės daugiau kartų nei turiu pirštų.

- Gal paaiškinsi?
Sušunka sesuo atidarusi automobilio dureles. Velnias, juk buvau užrakinęs duris, kaip? Tada pasižiūriu, kad ji laiko atsarginius mano mašinos raktelius rankoje. Kas per mėšlas? Nuo jos įžūlaus klausimo ir visos povyzos man susisuka galvą. Ji stovi tokia pikta, sukryžiavusi rankas ant krūtinės.

- Kas per velnias?
Atgal atkertu jai. Ji toliau spigina į mane piktai. Tik staiga matau kaip ji atgniaužia moteriškas kelnaites ir pakabina ant piršto prieš mus. Šūdas. Girdžiu kaip Mėta aikteli, atsisuku į ją, o ji visa raudona ir manau, kad jei galėtų palystų po žeme. Nežinau iš kur tai atsiranda, bet šiuo metu labai supykstu ant savo sesers. Suprantu, kad ji turbūt nieko blogo nenorėdama pastatė Mėtą į labai nepatogią situaciją. Greitai išplešiu Mėtos kelnaites iš Doratėjos rankų ir susikišu į striukės kišenę.

- Kas tu - mama?
Piktai sušnypčiu. Sesers akys išsiplečia ir ji pasimeta. Aš suurzgiu. Po galais. Aš niekada tokiu tonu nekalbėjau su ja po tėvų žūties. Bet kas per velnias? Ar reikia taip žeminti moterį kurią myliu. Po perkūnais. Aš turbūt tikrai ją myliu. Bet kai mintyse pavadinau, kad ji yra moteris kurią myliu, tai skamba taip teisingai ir... Tobulai...

- Aš...
Pradeda mikčioti Doratėja ir man pasidaro silpna. Mėšlas.
- Atsiprašau.
Ir apsisukusi pasileidžia atgal į namus. Aš ją dar šaukiu vardu ir greit lipu iš automobilio. Atsisukęs matau, kad Mėta pasimetusi ir nežino ką daryti. Šūdas. Per visas tas nesąmones visai pamiršau apie seserį, kuri gyvena su manimi. Net nepagalvojau, kaip ji priims šią žinią. Stoviu tarp namo ir mašinos ir nežinau su kuria pirmiau išsiaiškinti.

- Po velnių.
Sušunku, kad net paukščiai iš šalia stovinčio medžio išsilaksto. Užsimerkiu ir bandau susivaldyti, myliu be proto seserį, bet jai čia paliksiu Mėtą, tai duodu galvą nukirsti, kad ji pabėgs. Kai atsimerkiu ir esu pasiruošęs pirmiau pasikalbėti su mano deivę, matau, kad ji šalia manęs.

- Eime. Dabar aš šalia tavęs.
Sušnabžda ji ir švelniai paglosto skruostą, tada pasilenkia ir pabučiuoja į žandikaulį, nes daugiau nelabai ką ir pasiekia. Velnias, jai anksčiau jos nemylėjau, tai dabar dar kartą įsitikinu, kad ji tobulą ir yra sutverta man, myliu ją. Kol esu šiek tiek apstulbęs ji paima mano ranką ir vedasi į namus. Aš seku jai iš paskos kaip koks šunytis, bet man tai nerūpi. Dabar žinau, kad esu jai svarbus ir ji dėl manęs net pamiršta savo gėda ir padeda man susitvarkyti su savo problemomis.

Užėję į namus patraukiame tiesiai į svetainę, nes ten girdisi Doratėjos kukčiojimas. Šūdas. Koks aš idiotas?! Jai dar nėra gerai, o aš... Mėšlas. Aš net priminiau apie mamą, kažkokią nesąmonę tikrai sakiau... Ji išgirdusi mūsų žingsnius pakyla ir bando nusivalyti veidą, kad nesimatytų ašaros, bet jos akys ir toliau lieka vandeningos, žinau, kad bet kurią akimirką gali vėl pradėti verkti.

- Aš atsiprašau.
Pasakome abu tuo pat metu ir man palengvėja. Kaip matau ir jai. Abu iškvepiame. Šalia manęs stovinti Mėta bando nesijuokti. Mes su seserimi žiūrime į ją, o ji užsidengia burną ranka ir apsimeta, kad užsikosėja.

- Atleiskite, bet jūs abu...
Matau, kad bando toliau sulaikyti juoką.
- Mieli.
Žinau, kad ne ta norėjo pasakyti, bet šiuo metu neturiu laiko į tai gilintis.
- Labas, aš Mėta.
Ji žengia žingsnį link Doratėjos ir ištiesia ranką. Nespėju jos sulaikyti, mano sesuo nekenčia svetimų žmonių prisilietimų.

- Gal...
Mano nuostabai, Doratėja paima Mėtos ranką ir jos abi vienai kitai nusišypso. Kas per velnias? Aš stoviu sutrikęs.

- Aš jo sesuo.
Atsako tyliai Doratėja, bet dabar jos akys yra smalsios ir spindi. Gal jos vaistai kažkaip ją veikia? Prieš penkias minutes šaukė ant manęs, prieš minutę verkė, o dabar yra laiminga?

- Tu gal vėl pradėjai gerti vaistus?
Aš suloju. Abi atsisuka į mane. Ir mėšlas. Jaučiuosi patekęs į spąstus.