Raudonas šviesoforas (Baigta)

86. Dovydas.

Aš tuoj išprotėsiu. Sėdžiu darbe iki išnaktų, kad tik nepasiduočiau pagundai. Šūdas. Jaučiuosi kaip bailys, bet negaliu kitaip... Dar vis atsimenu, kai ji gulėjo toje prakeiktoje ligoninės lovoje ir mane nukrečia šiurpas. Suprantu, kad ji fiziškai jau pasveiko ir liko tik sugipsuota ranką, bet pasąmonėje kažkas trukdo būti su ja ir nežinau kaip tai įveikti. Po paraliais.

Perbraukiu per plaukus ranką. Esu toks susierzinęs, kad net baisu. Tiek ilgai sekso neturėjau, gal kai buvau po tėvų mirties. Mėšlas. Ryt šeštadienis. Nežinau kaip reiks to išvengti. Su kiekviena minute man darosi ir taip sunku.

- Velnias.
Trinkteliu per vairą. Jau kokias dešimt minučių sėdžiu automobilyje grįžęs namo. Niekur nedega šviesos, visi jau turbūt miega. Gal sugalvoti ką nors ir ryt išvažiuoti visam savaitgaliui? Nežinau, suknistą komandiruotę ar kažkokį panašų šūdą.
- Po galais.

Dar pasėdėjęs kelias akimirkas giliai įkvepiu iš išlipu iš mašinos. Užtrenkamų durelių garsas nuaidi per atrodo išmirusi rajoną. Ruduo. Šalta. Visi ramiai namie jaukiai leidžia laiką su savo šeima. O aš? O aš sušiktas bailys vengiu jų.

Matau, kaip Doratėja nepritaria man ir jaučiu, kad kažką įtaria. Kai kada tikrai stebiuosi kaip ji jau suaugo ir tapo protingesnė kai kuriose situacijose ir už mane.

- Mėta...
Sušnabždu į tylią naktį. Nieko taip nenorėčiau kaip pasinerti į ją ir viską užmiršti. Visus reikalus dėl darbo, visas nesąmones su Jokūbu ir Pauliumi...

Žinau ji pyksta ant manęs. Jau du kart vos spėjau pabėgti, kai ji norėjo lytinių santykių. Mėšlas. Aš pats to žiauriai noriu, man jos reikia kaip oro. Bet kai tik galvoju, kad jau įveikiau savo baimę, ji vėl išdygsta ir priverčia mane nutolti nuo labiausiai mylimo žmogaus šiam sumautame pasaulyje.

Apsidairau. Kitoje gatvės pusėje stovi mano vis dar pasamdytos apsaugos automobilis. Temdamas laiką nueinu iki jų sužinoti ar kas naujo nutiko. Jie mane patikina, kad kol kas viskas ramu. Jau esu užsisukęs kai vienas šukteli.

- Ir pone. Šiandien jūsų sesuo išvažiavo su savo draugu ir iki dabar negrįžo.
Velnias. Kur jie yra?
- Sakė važiuoja pas jo tėvus ir gal bus ten iki rytojaus. Liepė jums perduoti...
Jis nutyla ir parausta. Man tai nepatiks...

- Ką sakė?
Ką ji vėl iškrėtė?! Aš ją vieną dieną pasmaugsiu. Prisiekiu! Jis nervingai žvilgteli ir atsidūsta.

- Ji man liepė cituoti. " Pasakyk, kad jis nebūtų asilas ir panaudotų savo antrą galvą, nes tuoj taps nebenaudojama ir susenusi, o seniena atsibosta ir moterims gali prireikti kito, kuris gali naudoti abi galvas".
Jis nervingai nurija.
- Čia panelės žodžiai.
Paraudęs pasišalina. Šūdas. Mane paima įsiūtis. Kaip ji drįsta?!

Mano pikti žingsniai garsiai atsimuša į betoną kai einu link namų. Mano mažoji sesuo liepė man panaudoti penį, nes Mėtai gali atsibosti. Mėšlas. Sugriežiu dantimis. Kai pasiekiu namų duris manyje verda toks didelis pyktis, kad net rankos dreba ir tik iš trečio karto pataikau raktą į spyną. Po galais.

Aš trumpai stabteliu. Mes vieni namie? Jėzus! Kaip dabar reiks atsilaikyti?! Mėšlas. Jei galėčiau dabar pasmaugčiau Doratėją. Ji išeikvojo jau senai savo devynias katės gyvybes.

- Po velnių.
Stoviu prie savo prakeiktų namų durų ir bijau užeiti. Bet tada pagalvoju, kad gal Mėta jau miega, o aš panikuoju čia be reikalo.

Dar kartą giliai įkvepiu ir atidarau duris. Tik užėjęs pajuntu kažkokį keistą, bet malonų kvapą. Kas tai? Ką jos sumanė? Šūdas. Nežinau kodėl, bet tas kvapas mane vilioja. Mėšlas. Užuodžiu ir Mėtos kvapą. Aš jį galėčiau atskirti iš toli, tai lyg žemuogės ir kažkas dar egzotiško. Bet tai ji. Velnias. Aš žuvęs. Mes vieni namie ir ji tuo pasinaudos. Aš jos dar net nemačiau o mano draugužis jau rodo pietus. Tyliai nusikeikiu.