Raudonas šviesoforas (Baigta)

4. Dovydas.

Pabundu visiškai neišsimiegojęs. Velnias, tas prakeiktas žadintuvas jau antrą kart skamba. Išjungiu jį ir bandau keltis. Puse nakties prasikamavau galvodamas apie tas mėlynas akis ir savo pojūčius, kai ji mane palietė. Kažin ar jie susitaikė? Iš pradžių galvojau, kad jai dėmesio trūksta, bet tas vaikinas atrodė toks beviltiškas.

- Mėta...
Sumurmu ir mėgaujuosi jo skambesiu.

Toks jos vardas, gražus ir neįprastas. Bet tos akys dar nuostabesnės. O tas prisilietimas, nieko panašaus niekada nejaučiau, tai tarsi nudegimas ar elektros srovė, kažin kaip būtų lovoje...

- O Dieve, man reikia dušo ir stiprios juodos kavos!

Išlipęs iš lovos einu į dušą, mano draugužis jau prabudęs. Nieko šaltas dušas, bus gerai mums abiem.

Nusiprausęs einu į drabužinę, apsivilkęs savo mėgstama pilką kostiumą leidžiuosi žemyn. Ten jau užuodžiu gardžius kvapus.

- Labas Dorotėja.
Pasisveikinu su ja ir pakšteliu į žandą. Ji man padovanoja savo firminį šypsnį.

- Sveikas, nors matau iš veidelio, kad kava pagelbės.
Nusijuokusi, greit nubėga iki stalo, kur jau garuoja kava ir iškeptas omletas su šonine.

- Juk žinai, kad tave myliu?
Man net seilės pradeda rinktis nuo matomo vaizdo, ji kaip visada pasistengė.

- Taip, Dovydai žinau. Aš geriausia ir t.t.
Pavarto akis ir vėl nusijuokusi atsisėda prie manęs. Dievinu, kai ji tokia laiminga ir gyvybinga. Prieš tėvų žūtį ji tokia buvo visada. Dabar su vaistais ir psichologais vėl dažniausiai tokia būna, bet man tie vaistai visai nepatinka.
- Kaip sekėsi kelionė? Tie šikniai užkibo?
Smalsiai paklausia ir suraukia savo antakius.

- Viskas gerai, tiksliau viskas taip kaip ir planavau.
Šypteliu jai.

- Tada gerai. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tavim.
Sušunka ji ir puola mane apkabinti, vos ant kėdės išsilaikau. Po visų išbandymų ji kaip vaikas, bet kartais man tai patinka.

- Ramiau tigre.
Pradedam abu juoktis. Ji atsikabina nuo manęs ir vėl grįžta į savo vietą.

- Tomas jau tavęs laukia turbūt.
Šiek tiek jau santūriau pasako ji.

Aš baigiu savo pusryčius, padėkojęs ir palinkėjęs jai geros dienos skubu į biurą, nebuvau jame jau kelios savaitės. Tikiuosi Paulius susitvarkė.

Atvykome kaip tik laiku, kai jau biure verda visas gyvenimas. Įmonėje labai jauki aplinka, mes visi daugiau kaip šeima. Tėvas mokė, kad reikia palaikyti gražus santykius, taip geri darbuotojai nenorės niekada išeiti. Aš tokia poziciją ir palaikau.

- Labas rytas pone.
Su šypsena pasitinka mane mano sekretorė.

Ji kartais perdaug lipšni ir vulgari. Aišku, graži ir būtų gal visai nieko kažką nuveikti, bet esu sau griežtai nustatęs ribas, kad su personalu tik darbiniai santykiai.

- Labas. Pranešk Pauliui, kad atvykau ir tegu ateina kai galės.
Sumurmu beveik praėjęs pro jos stalą.

- Supratau pone. Po poros minučių ateisiu dėl dienotvarkės.
Aš tik palinksiu galva ir einu į savo kabinetą. Jis didžiausias ir pro stiklinę sieną matosi Neris. Atsistoju prie jos ir bandau sudėlioti mintis. Staiga vėl tos mėlynos akys.

- Velnias ir vėl.
Mėšlas.

Pradedu bumbėti, jau atsibodo, kažkokia nesąmonė. Aš tos merginos turbūt daugiau gyvenime nesutiksiu. Reik kažkaip išmest ją iš galvos.

- Vajė vajė, kokie žmonės.
Kruptelėju, net negirdėjau kaip užėjo Paulius. Jis mano pavaldinys, bet kartu ir vaikystės draugas. Su juo tiek gyvenime patyrėm, kad kartais jaučiuosi tarsi jis būtų mano brolis.

- Sveikas Pauliau.
Abu apsikeičia šypsenomis.

- Klok kaip sekėsi? Tie šikniai jau mūsų?
Labai keistai skamba jo žodžiai, lyg jai buvau girdėjęs juos. Doratėja. Šūdas. Bet numoju į tai ranka.

Ir aš išsišiepiu iki ausų, tada abu pradedame juoktis. Abu žinojome, kad tie anglai pasirašys tik reikia nuvykti ir padėti visus taškus, kad nekiltų klausimų.

- Šiandien tai turim atšvęsti. Tavo tėvai tavim didžiuotųsi.
Ir staiga laimės akimirka subyra. Paulius supranta, kad man dar labai sunku kalbėti apie tėvus. Nors praėjo jau dveji metai, bet man vis dar skauda.

- Atleisk Dovydai, bet žinai, kad tai tiesa.
Jis švelniai sumurma.

Aš tik vėl pasisuku į Nerį ir bandau save nuramint. Jaučiu, kaip jis prieina prie manęs ir padeda ranką ant peties.

- Viskas gerai.
Nežinau, bandau jį nuraminti, kad nieko blogo nepasakė ar save.

- Laikas gydo žaizdas.
Tyliai jis dar priduria. Tikiuosi...