Raudonas šviesoforas (Baigta)

111. Mėta.

- Tie velniūkščiai pagaliau užmigo.
Sukikena šalia manęs Doratėja.

- Taip.
Atsidūstu, bet manęs juokas neima.
Rokas visą vakarą keistai elgiasi ir nesuprantu jo. Jis vis žvilgčioja į savo mobilųjį ir kartais matau, kad lūpomis kažką burba sau po nosimi.

- Kas yra?
Doratėja paseka mano žvilgsnį ir susiraukia.
- Jis šiandien kažkoks nervingas.
Prunkšteliu.

- Švelniai tariant.
Sugriežiu dantimis. Nesuprantu kodėl, bet jo elgesys man sukelia nerimą ir pyktį. Jaučiu, kad jis kažką slepia nuo manęs ir man tai visai nepatinka.

- Gal kas darbe?
Pavartau akis. Ji visada kaltina darbą, kaip ir būdavo su Dovydu. Mėšlas. Visą likusį vakarą pavyko apie jį negalvoti. Ir štai aš vėl jį prišaukiu mintyse.

- Abejoju.
Grubiai atsakau ir iškart pasigailiu.
- Atleisk. Aš šiandien pati kaip nesava...
Sukuždu ir užsiverčiu stiklinę nealkoholinio kokteilio.

Mes sėdime terasoje ir žiūrime kaip vyrai kepa kepsnius. Pagaliau galime ramiai pasėdėti. Vaikai suguldyti ir manau išmiegos iki ryto, nes dūko kaip pasiutę.

- Pastebėjau...
Sumurma po nosimi Doratėja. Tada atsidūsta.
- Aš manau tave suprantu. Šiandien ypatingai trūksta mano brolio...
Liūdnas jos balsas išduoda, kad ir jai jo trūksta. Mėšlas.

Jie nebendravo visiškai kai jis išvyko. Kartą prasitarė, kad bandė su juo susisiekti, bet deja nesėkmingai. Žinau, kad ji pyksta ant jo, bet kita dalis pasiilgo. Jis juk jos brolis. Dabar kai turiu ir aš jį, ją daug geriau suprantu.

- Tu daugiau nebandei su juo susisiekti?
Pati nepajuntu kaip išsprūsta klausimas. Mėšlas. Nervingai nuriju seiles ir stengiuosi nesutikti kitų žmonių akių. Ji gailiai atsidūsta.

- Bandžiau...
Tyliai sukužda ji ir aš automatiškai pakeliu akis į ją. Jos akyse kaupiasi ašaros. Šūdas.
- Nenorėjau tau sakyti, bet... Manau turi teisę žinoti.
Ji apsižvalgo ir prisilenkusi tyliai sukužda.
- Manau, kad mums melavo.
Mano rankos pradeda drebėti ir tvirčiau suimu už kėdės porankių.

- Ką?
Sukuždu taip pat tyliai.
- Ką jie mums melavo? Apie ką tu?
Mano nervai pasiekia aukščiausią tašką. Ji bando neverkti ir kelis kart giliai įkvepia.

- Jis buvo išvažiavęs į Šveicariją.
Aš ir pati tiek žinojau.
- Mėšlas Mėta. Jis ten buvo, nes manau gydėsi.
Jos skruostais nurieda tylios ašaros. Mane ištinka šokas.

- Ką tu pasakei?
Vos atpažįstu savo balsą. Krūtinėje pasidaro sunku ir širdis pradeda plakti greičiau.

- Gavau numerį iš vieno seklio.
Ji truputį susigėsta. O Dieve! Nebegaliu daugiau savęs kontroliuoti.

- Kokio seklio?
Pro sukąstus dantis ištariu. Ji nuleidžia akis.

- Tu žinai, kad jis mano vienintelis brolis ir vienintelė likusi šeima. Norėjau jam pranešti, apie tai, kad esu nėščia...
Tyliai sukužda ji ir išleidžia kukčiojimą.

- O Viešpatie.
Sumurmu sau po nosimi. O ji tęsia toliau.

- Pasamdžiau seklį, kad sužinočiau kur jis ir kaip su juo susisiekti.
Jos balsas gale užlūžta.
- Mėta, jis visą tą laiką gulėjo ligoninėje. Nežinau kodėl, nes tai konfidenciali informacija ir jos nepavyko gauti...
Manyje kažkas miršta...

Jis sirgo? Tada prisimenu apie jo priepolius... Mėšlas. Mano akyse pradeda kauptis ašaros, jos rieda mano skruostais kaip ir Doratėjos. Mes galvojome, kad jis išvyko, nes negalėjo pakęsti manęs ir to, kas yra mano tėvai... Bet jei... Jei tai melas ir jis išvyko gydytis... Mūsų atsisakė, nes žinant jį, nenorėjo apkrauti savo rūpesčiais...