Raudonas šviesoforas (Baigta)

54. Dovydas.

Mano protą apraukia raudona migla. Niekada nebuvau toks piktas. Aš šiaip nesu labai žiaurus žmogus, bet nesigailiu kaip jis atrodo, gailiuosi tik to, kad jis dar kvėpuoja tuo pačiu oru kaip mano moteris. Mano venomis teka adrenalinas, vidinis žvėris riaumoja, kad pabaigčiau tai ką pradėjau.

- Prašau.
Tyliai sukužda Mėta ir lyg kažkas prašviesėja, atsisuku į ją ir matau jos maldaujančias akis, todėl net vidinis aš nurimsta trumpam. Sukandu žandikaulį, kad net skauda, bet linkteliu jai. Ji truputį atsipalaiduoja ir priglunda prie manęs.

- Tu man grasini?
Sušunka tas šūdo gabalas. Bandau valdytis, bet esu ant sušiktos ribos, kai net Mėtos maldavimai nepadės. Atsisuku į jį ir piktai žiūriu. Jis kiek susikūprina ir žengia žingsnį atgal. Taip, tu asile, bijok manęs, nes užmušiu ir net nemirktelsiu. Jis tarsi mano mintis perskaitęs dar žengia žingsnį atgal ir beveik pasislepia už Andriaus. Bailys.

- Gana.
Dabar sušunka Marta ir atsistoja kartu su Kaziu. Piktai mus visus nužiūri ir tada pasisuka į Mėtą. Jau norėjau ją užstoti ir nuo jos, bet jos žvilgsnis sušvelnėja ir pradeda vėl kauptis ašaros, nes kai mes čia įėjome ji nebuvo baigusi raudoti.
- Atleisk brangioji.
Šūdas, nieko gero.
- Bet manau, kad tau geriau palikti mūsų namus.
Nors norėjau, kad panašiai įvyktų, bet velnias. Dabar tikrai taip negalvoju. Šalia manęs ji įsitempia, bet tyli, net neverkia, tik žiūri buku žvilgsniu į savo globėją. Tada linkteli ir paleidžia mano ranką, pasileidžia bėgti laiptais į viršų. Turbūt rinktis savo daiktų.

Veždamas ją čia, norėjau, kad ji išeitų su manimi, bet ne šitaip... Jos vėl atsisakė, ji vėl prarado šeimą. Ji gal ir atrodo tvirta ir stipri, bet viduje ji tą maža mergaitė, kuri neteko tėvų ir sprendžiant iš prieš lauke įvykusio incidento, vaikystė su tėvais irgi nebuvo rožėmis klota. Po galais.

- Mama, kas per velnias?
Suriaumoja Andrius. Girdžiu kaip Marta kvėpteli, bet pakelia smakrą ir piktai žiūri. Iš pradžių maniau, kad į Andrių, bet matau, kad tas žvilgsnis skirtas Jokūbui.

- Nežinau, kaip aš užauginau tokį sūnų.
Sukužda ji ir man jos pasidaro gaila.
- Bet kaip tu elgiesi su ta mergina...
Ji papurto galvą ir užsimerkia. Ką jis jai padarė?! Lyg pajutusi, kad galiu patrūkti ji pažvelgia į mane ir aš sustoju. Nežinau net kodėl, bet jos žvilgsnis prikausto, pasijaučiu kaip mažas vaikas, kuris tuoj gaus pylos.
- Sustok. Nors žinau, kad jis nusipelnė viso jūsų pykčio, bet jis mano sūnus ir manau, kad jau ir taip neblogai jį pagražinot.
Nuleidžiu akis. Mėšlas. Negaliu jo užmušti matant motinai. Todėl lieku stovėti kaip statula. Ji vėl atsigręžia į savo vaikus.
- Andriau, žinai, kad mes ją mylim ir ji visada mums bus brangi, bet čia jai nebesaugu.
Ji susiraukia, tarsi prisiminusi kažką negero. Aš sugriežiu dantimis. Ką tas šūdo gabalas jai padarė? Jei jis ją nuskriaudė netik emociškai, bet prisileitė prie jos, aš jį priversiu gailėtis to visą gyvenimą.

- Mama, nesakyk, kad šitas...
Žinau, kad Andrius tvardosi dėl mamos...
- Jai jis čia liks aš kartu su Mėta išeisiu iš čia.
Pro sukąstus dantis ištaria. Tas šunsnukis tyli visą laiką, jaučiu mėgaujasi savo sukeltu chaosu.

- Nereikia.
Man už nugaros pasigirsta Mėtos įskaudintas balsas.
- Lik ir saugok savo tėvus.
Dabar maldauja ji. Man sunku į ją tokią žiūrėti. Atrodo lyg būtų užgesusi šviesa jos akyse. Šūdas. Aš prižadu padaryti viską, kad jos širdis pagytų ir vėl žibėtų akys.

- Bet kaip tu?
Sumurma jis ir artėja prie jos. Man nepatinka, kad jis gali ją paliesti, todėl atsistoju prie jos ir patraukiu prie savęs. Andrius kiek sumišęs apsižvalgo, bet nuleidžia rankas ir jos neliečia. Protingas vyras.
- Tu juk taupiai savo būstui, bet visus pinigus investavai, kad nekiltų pagundos juos išleisti, kol neturi tinkamos sumos. Kur tu prisiglausi?
Sunerimęs jis toliau spaudžia.
- Ką darysi? Juk neturi kur eiti?
Suloja.
- Neprašyk, kad tave apleisčiau. Tu man kaip tikra sesuo. Ne taip kaip...
Piktu žvilgsniu pažiūri į savo biologinį brolį. Nors labai nenoriu, kad kas nors kitas kėsintųsi į mano moterį, bet jaučiu Andriui dar didesnę pagarbą, kad ją užstoja ir rūpinasi.

- Nebaik to sakinio...
Sukužda Marta, Andrius sugriežia dantim. Bet meilė motinai nugali ir jis linkteli.

- Aš savimi pasirūpinsiu.
Drąsiai prabyla mano amazonė. Velnias, žinau, kad jai sunku, bet bando tai paslėpti ir Dieve, aš tikrai turbūt ją myliu. Šūdas. Mano krūtinę užlieja šiluma ir pasididžiavimas ja. Tik dabar suprantu, kad jos išvaizda visiškai apgaulinga, joje nėra nieko blogo, tai tik apsauginiai sluoksniai. Tos tatuiruotės, apsirengimas stiliaus, net tos sušiktos rožinės sruogos plaukuose, kurios mane užveda. Viskas yra apsauga. Mano mieloji, nuo šiandien tau nereikės saugotis. Nes tu būsi mano ir aš tave saugosiu. Kol niekas nespėjo įsikišti apsuku Mėtą prieš save ir suimu jos veidą.

- Tu eisi su manim ir tai nediskutuotina.