Raudonas šviesoforas (Baigta)

52. Dovydas.

Ji pabąla ir mane pradeda gąsdinti. Niekada dar tokios jos nemačiau ir man net krūtinėje kažką suspaudžia.

- Kas nutiko?
Vos tik ji padeda telefoną paklausiu ir paimu ją už rankos, ji šiek tiek dreba, tai mane nejuokais dar labiau išgąsdina. Kas čia vyksta?!

- Man reikia namo.
Nervingai sako ir bando pakilti, lyg išgąsdinta stirna dairosi aplink, bet žinau, kad nieko nemato. Aš atsistoju kartu su ja ir paimu jos veidą abiejomis rankomis, kad ji žiūrėtų į mane.

- Kvėpuok. Įkvėpk. Iškvėpk.
Įsakau ir ji pradeda giliai kvėpuoti.
- Šaunuolė.
Bandau būti švelnus ir kantrus, nes jai dabar to labiausiai reikia. Bet jos nerimas niekur nedingsta, tik rankos kiek matau jau nebedreba.
- Dabar ramiai pasakyk kas vyksta ir mes tai sutvarkysime.
Stengiuosi išlikti ramus, nors viduje verda pyktis, kad kažkas ją išgąsdino. Galėčiau pasmaugčiau savomis rankomis. Šūdas, kad ją apsaugočiau galėčiau turbūt net nužudyti. Tai giliau nei pats maniau...

- Skambino Andrius. Namie yra Jokūbas.
Bando ramiai pasakyti mano gražuolė, jos balsas dreba ir ji pradeda panikuoti. Aš šiek tiek nesusigaudau kodėl ji dėl to tokia nervinga. Bet jaučiu čia neviskas...
- Jis siautėja ir grasina namiškiams, tai...
Matau, kad yra arti ribos kai vėl pradės verkti. Po galais. Nors pats privedu ją iki ašarų ir ji atrodo labai miela apsiverkusi, o jos lūpos tada būna dar švelnesnės. Bet man tai nepatinka. Nenoriu, kad jai skaudėtų, nenoriu, kad ji kentėtų.
- Tai aš kalta.
Sukužda ir užsimerkia, viena ašara nubėga jos skruostu. Greit ją nubraukiu, bet tada jų pasipila ir daugiau, ji bando jas sulaikyti ir prikanda savo lūpą.

- Neverk. Prašau.
Priglaudžiu ją prie savęs, noras ją apsaugoti ir paguosti yra toks didelis, kad pats stebiuosi savo jausmais jai. Aš įklimpau. Labai įklimpau...
- Tai tas pats šūdžius kurį vakar sumušiau?
Ji linkteli. Mėšlas. Aš jo taip nekenčiu, nors jis man nieko nepadarė. Bet aš jo neprileisiu prie jos. Tik per mano lavano jis palies jos bent vieną plauką.
- Dabar tave nuvešiu namo, bet būsiu šalia.
Sukuždu jai į plaukus, kai ji šiek tiek aprimsta. Ji atsitraukia ir pradeda purtyti galvą, bet aš nenusileisiu. Ji man nesakė ką tas asilas jai padarė, bet žinau, kad ji jo bijo. O tai tikrai nėra gerai. Nes stipresnės ir drąsesnės moters aš dar nepažinojau.
- Aš tavęs nepaleisiu.
Ji toliau krato galvą, bet ji neturi pasirinkimo.
- Rinkis. Arba tu važiuoji su manimi ir būnu šalia, arba man nesvarbu kaip tai atrodys, bet parsivežu tave namo ir neleisiu tau vykti.
Ji pažvelgia man į akis, maldaudama jos nespausti, bet man nerūpi. Aš jos nepaliksiu ten vienos. Bijau net pagalvoti ką tas niekšas gali jai padaryti ar pasakyti. Net nusipurtau ir akyse trumpam migla pasirodo, bet greit susitvardau. Jai mano pykčio šiuo metu reikia mažiausiai. Ji pamačiusi, kad nenusileisiu linkteli.

- Gerai.
Sutinka ir aš numetęs pinigus ant staliuko paimu jos ranką. Šūdas, ji visą sušalusi. Priglaudžiu ją prie savęs ir ji apkabina mane per liemenį. Taip gera ją laikyti glėbyje. Gal esu savanaudis, bet jei ten bus blogai jai, tai aš ją pasiimsiu su savimi. Mano galvoje gimsta planas. Tai beveik tobulą, gal galėčiau ją prikalbinti pas save likti. O taip... Ji visa būtų tik mano. Gal ją padaryti priklausoma nuo manęs. Ji jau dirba man, nors to nežino. Gal po šiandienos neturės kur gyventi. Aš būsiu šalia jos, ją paguosiu ir gal ji man dar labiau atsivers. Taip galėsiu ją pririšti prie savęs ir nepaleisti. Galėsiu ją kontroliuoti.

Šūdas. Ar aš tikrai taip galvoju? Kas man negerai? Noriu pasinaudoti sušikta situacija ir ją prisivilioti... Ar aš toks didelis idiotas?

Bet kai kalba pasisuka apie ją... Mano protas dingsta. Lieka tik noras būti su ja... Ją saugoti ir mylėti...

Mylėti? Velnias... Aš einu iš proto. Mėta pažystu kelias dienas. O jau esu jos vergas. Be jos negalėsiu ramiai gyventi. Gal tikrai ją myliu? Kaip žinoti, kad tai tikra? Na ir susijaukė mano protelis.

Žinau tik vieną, ji yra mano ir jei reiks parduosiu sielą velniui. Ji mano. Visą gyvenimą buvau gana geras berniukas. Bet dabar. Dabar esu vyras kuris pasiryžęs dėl jos paaukoti viską.

Todėl pasinaudosiu viskuo, kad ją prisiriščiau prie savęs. Nes po velnių ji geresnio už mane neturės. Nenoriu net įsivaizduoti jos su kitu, tai manyje pažadina tą žvėrį, kuris mirs, bet ją turės. Amžinai.