Raudonas šviesoforas (Baigta)

30. Dovydas.

Kas tai buvo? Ta prakeikta trauka. Jėzau, dar sekundė ir būčiau čiupęs ją čia ir dabar. Nesvarbu, kad esame tarp žmonių, nieko taip nenoriu kaip vėl paragauti jos lūpų ir paskęsti joje. Mėšlas. Gerai, kad Andrius prakalbo, nes velnias... Tikrai būčiau ją pabučiavęs.

- Kas yra?
Mėta nusisukusi eina iki Andriaus. Aš papurtau galvą. Tai tik sekso poreikis, reikia jį patenkinti ir praeis šita beprotiška aistra. Tikrai. Reikia tik širdį tuo įtikinti. Šūdas.

- Einam užsiregistruoti.
Ir mes visi trys patraukiame prie registracijos punkto. Ten viską sutvarkę einame pažiūrėti kaip kiti ruošiasi pasirodymui. Mėta stengiasi palaikyti tarp manęs ir savęs atstumą, tai mane truputį suerzina, tačiau stengiuosi to neparodyti. Žinau, kad ji manęs geidžia ir nenori to pripažinti, bet aš ją palaušiu. Negaliu ir nenoriu jos paleisti. Ji turi būti mano. Mano.

- Kokie žmonės.
Atskrenda vaikino balsas mums einant toliau.
- Palaukite, juk bent pasisveikinti galite.
Su sarkazmu toliau kalba vaikinas ir bando vytis mus.

- O taip. Užsikrušk.
Meta per petį Mėta ir toliau žygiuoja. Andrius tik įsitempia, o aš nieko nesusigaudau.

- Oj, kokia karšta. Tik su tavim mažute.
Man net kraujas užverda išgirdus kaip jis kreipiasi į ją.

- Pasvajok šliužia.
Nelabai linksmai nusijuokia Mėta. Iš jos tiesiog veržiasi pyktis tam vyrui.
- Gal vėl nori praleisti naktį priimamajame?
Jau sustoja ji ir sukryžuoja rankas ant krūtinės. Jis tik mikčioti pradeda ir numojęs ranka apsisuka ir nupėdina iš ten kur atėjo. Mano amazonė tik pavarto akis ir toliau eina.
- Liurbis.
Girdžiu dar sumurma. Velnias. Ji tikrai kieta. Bijau net pagalvoti ką ji jam padarė, bet jei jis lindo prie jos. Tai pats prisiprašė. Viešpatie, dar labiau jos noriu. Kas man negerai?!

- Gali palaikyti liežuvį už dantų nors kartą gyvenime?
Irzliai klausia Andrius.
- Aš visai šiandien nenoriu problemų.

- Tai tegu kažkokie pienburniai nesikabinėja prie manęs!
Piktai atkerta ji.

- Kas tau šiandien pasidarė?
Susirūpinęs vėl paklausia. Ji tik meta greitą žvilgsnį į mane ir suprantu, kad turbūt aš ją vedu iš proto. Man tai patinka.
- Kai gryžai diena atrodei šūdinai, bet nieko neklausiau. Tačiau gal dabar paaiškinsi?
Jau kiek švelniau prideda. Velnias.

- Ne tavo prakeiktas reikalas.
Sušnypčia ji ir mus palikusi greitu žingsniu nueina į priešingą puse.

- Šūdas.
Sumurma Andrius. Aš tik į jį žiūriu ir nežinau ką daryti. Dalis manęs norėtų sekti paskui tą nuostabiausią užpakaliuką, tačiau norėčiau išsiaiškinti ką jis turėjo omenyje.

- Kas čia buvo?
Per aplinkui bandau prakalbinti Andrių. Jis šiaip visada būdavo plepus.

- Pamiršk.
Numoja ranka. Velnias. Reiks pasistenkt.

- Kas jai šiandien buvo?
Jis kurį laiką stebi mane, vertina ar gali man atskleisti jos paslaptis. Stengiuosi išlaikyti neutralia veido išraišką, kad neparodyčiau kaip man tai svarbu. Jis gal žino kas ją nuskriaudė... Jis atsidūsta.

- Jos gyvenimas tikrai buvo šūdinas. Tėvai paliko kai ji buvo paauglė. Kol ji buvo globos namuose prisivirė ten tiek košės, kad mums toli iki jos.
Papurto galvą ir dvejoja ar toliau kalbėti. Po perkūnais, nepalik manęs tik tiek pasakęs. Tarsi prišaukiu jį mintimis ir jis toliau dėsto jos gyvenimą, kaip ji pas juos atsirado, kaip jai padėjo atrasta manija mašinoms ir kikboksui. Nes ji buvo piktas, kaip Andrius pabrėžė labai piktas vaikas. Nesistebiu. Šūdas. Aš praradau tėvus, bet bent žinau, kad jie mane mylėjo ir nepaliko likimo valiai...
- Tačiau šiandien... Šiandien aš ją pirmą kart pamačiau apsiverkusia.
Jis nutyla, iškvepia orą.
- Šūdas, ji niekada nėra verkusi. Žmogau, ji net kai susimuša ar dar kas atsitinka skausmingo nelieja ašarų. Bijau...
Jis nutyla ir palinkęs link manęs sukužda.
- Bijau, kad jai tikrai kažkas rimto nutiko. Plius ją kažkas užpuolė ar matei jos lūpas? Velnias žmogau, aš tikrai bijau dėl jos...

Mėšlas.