Raudonas šviesoforas (Baigta)

100. Dovydas.

Vėl bijau grįžti namo. Bijau, kad jos vėl mane pradės tarkuoti ir išves iš kantrybės. Po galais!

- Viso gero Dovydai.
Sušunka sekretorė ir išeina namo, kaip ir likę darbuotojai. Turėčiau ir aš važiuoti, bet mane kažkas sulaiko.

Aš jai parašiau žinutę, bet ji taip ir neatsakė. Mėšlas. Tikiuosi neįžeidžiau... Aš džiaugiuosi, kad Doratėja ją ištempė ir jos vyliuosi praleido gerai laiką. Man visai nerūpi kiek jos išleido pinigų, tiesa sakant, man tai patinka ir norėčiau, kad apskritai Mėtai nereikėtų dirbti ir ji galėtų sėdėti namie. Šūdas, norėčiau su ja turėti vaikų, norėčiau, kad ji manęs lauktų grįžtančio iš darbo, bet... Bet tai tik svajonės.

Šiandien buvau vėl pas gydytoją. Jo prognozės aiškios. Man reikia kuo skubiau pradėti gydytis. Jis pasiūlė vykti į Šveicariją, kurioje dirba jo draugas. Kaip jis sakė, jis pats geriausias ir dažnai jo gydomi pacientai pasveiksta. Tikimybė didesnė nei likus Lietuvoje. Velnias. Man reikia operacijos, kad pašalinti susidariusį auglį mano galvoje. Jis blokuoja tinkamą mano smegenų veiklą, dėl to atsiranda priepoliai. Jei nesigydysiu greitai, jis gali paūmėti ir priepoliai padažnėti.

- Šūdas.
Garsiai nusikeikiu. Aš jau beveik sugalvojau planą, bet taip nenoriu jų skaudinti, kad pačiam skauda. Bet neturiu kito pasirinkimo. Nenoriu, kad jos manęs gailėtųsi. Jei mirsiu, nenoriu, kad Mėta liktų viena. O vienintelis kelis yra, kad ji manęs nekęstų. Po galais.

Man liko nedaug laiko, turiu pasidžiaugti dar kelias akimirkas su ja...

Atsistoju ir ruošiuosi išeiti, bet tada atsidaro durys ir matau Paulių. Mano bloga nuotaika virsta pikta ir galvoju, kad galėčiau ją išlieti.

- Ką tu čia veiki? Kaip čia patekai?
Pro sukąstus dantis ištariu, jis lyg manęs negirdėjęs įeina į mano suknistą kabinetą ir atsisėda į kėdę. Mėšlas. Įžūlumo jam nestingsta, o gal smegenų tūris per mažas.

- Labas ir tau.
Jo kvaila šypsena priverčia sugniaužti kumščius.

- Dink.
Sugriežiu dantimis, bet jis tik pavarto akis. Man jau gana. Panaikinu atstumą ir bandau sugriebti jį už apykaklės, bet jis išsisuka ir atsistoja. Dingsta tą jo šypsenėlė ir jis pradeda bijoti. Gerai.
- Turi dešimt sekundžių išnykti, nes aš pats tave iš čia išmesiu. O tai garantuoju bus labai negražu.
Mano balsas šaltas, jis krupteli, bet iškelia rankas.

- Paklausyk ką tau pasakysiu ir aš išeisiu.
Sumikčioja jis. Šūdas. Dabar žiūrėdamas į jį, nesuprantu kaip galėjome būti draugais. Jis bailys ir savanaudis.

- Man neįdomu!
Surinku, matau, kad jis sunkiai rija.

- Net jei tai susiję su tavo moterimi?
Paskutinius žodžius jis pasako su panieka ir man tikrai trūksta kantrybės. Bet žinau, kad jei man dabar nepasakys ko čia atėjo, jis gali surasti kitus būdus ir gali įskaudinti mano amazonę.

- Turi minutę.
Išpjaunu per prievarta žodžius. Jis atrodo truputį atsipalaiduoja.

- Tu žinai kokia Mėtos pavardė?
Dabar jo akys blizga ir matau, kad jis kažką žino. Mėšlas.

- Taip.
Pro sukąstus dantis ištariu, bet jis papurto galvą.

- Abejoju.
Pikdžiugiškai sumurma jis.

- Nežaisk žaidimų.
Mano balse yra įspėjimas, kurio jis bijo, nes truputį parausta ir žengia žingsnį atgal.

- Jos pavardė tokia pati, kaip ir moters kuri nužudė tavo tėvus.
Mano pasaulis susvyruoja ir turbūt nesuvokiau jo žodžių.

- Ką?
Bukai pakartoju. Dabar jo veidą vėl puošia šypsena.

- Tavo tėvai turbūt vartosi kape, kol tu dulkini savo tėvų žudikės dukrą.
Jaučiu kaip tuoj vėl ištiks priepolis. Šūdas. Nenoriu, kad jis tai matytų.