Raudonas šviesoforas (Baigta)

82. Dovydas.

Mėta dar tris dienas praleido ligoninėje. Ji ištisai zyzė, kad nori namo ir ligoninės maistas siaubingas, lovą nepatogi ir panašiai. Tai mane linksmino, bet dėl mano pastovios šypsenos ji tik dar labiau skundėsi. Dieve, kaip ją myliu... Jei būčiau ją praradęs... Net bijau apie tai pagalvoti.

- Pagaliau...
Atsidūsta Mėta. Ji atsigula ant lovos ir palaimingai nusišypso. Pagaliau ji jaučiasi kaip namie. Čia ir yra jos vieta. Su manimi. Ji sukikena ir aš nukreipiu žvilgsnį į jos akis. Ji žiūri į mane ir matau, kaip jos akyse kyla geismas, jos tampa tamsiai mėlynos, kaip dangus prieš audrą. Šūdas. Mes nesimylėjome dešimt dienų ir tai man yra pragaras. Sukandu dantis. Ji kaip ir pasveiko, bet bijau rizikuoti. Nuleidžiu akis ir pasisuku išeiti iš kambario.

- Tau reikia valgyti, einu į apačią ko nors atnešiu.
Net pačiam balsas atrodo gergžentis, bet bandau nekreipti dėmesio.

- Tu rimtai?
Sušunka ji kai esu beveik kolidoriuje. Nieko neatsakau ir einu toliau. Girdžiu kaip ji suurzgia. Mėšlas. Mažute ir aš tavęs noriu...  Bet baimė, kad jai vėl skaudės ar susižalos yra tokia didelė, kad negaliu jos išdulkinti kaip noriu.

Nusileidžiu į apačią ir einu tiesiai į virtuvę. Iš ten sklinda garsai. Esu toks įsitempęs, kad kol neatveriu durų nesuprantu, jog tai aimanos. Mėšlas. Andrius pakelęs Doratėja ant virtuvinio stalviršio, stovi tarp jos išskėstų kojų. Jie abu greit atsigręžia į mane ir mes visi sustingstame.

- Po velnių.
Nusikeikiu ir apsisukęs išeinu. Šūdas. Mano sesuo ir Andrius? Dabar tas vaizdas man neduos ramybės. Noriu vemti. Bet tik nuriju gumulą ir einu toliau. Žinojau, kad tarp jų kažkas vyksta. Andrius visas dienas pas mus būdavo, kol aš buvau ligoninėje ir budėjau prie Mėtos lovos. Bet šitai? Mėšlas.

- Dovydai...
Išsigandusiu balsu sukužda Doratėja kai beveik pasiekiu lauko duris. Aš sugriežiu dantimis.

- Ne dabar.
Sušunku ir greit atidaręs duris išeinu į lauką. Mėšlas. Man reikia pakvėpuoti, kad neužmuščiau dabar Andriaus. Viena yra žinoti, kad jie gal dulkinasi, o kita yra tai pamatyti. Mano sušiktoje virtuvėje. Po galais. Giliai įkvepiu ir bandau susivaldyti. Nepadeda ir tai, kad pats noriu tuo užsiimti su moterimi, kuri guli mano prakeiktoje lovoje.
- Jėzus!
Sušunku ir matau kaip iš naujai pasamdytos apsaugos automobilio išlipa du vyrai. Jie pribėga prie manęs.

- Ar kas nutiko?
Vyresnis, vardu lyg Simas paklausia. Kitas tik ramiai stovi šalia jo.

- Ne.
Sugriežiu dantimis. Mėšlas. Net lauke negaliu pabūti vienas.

Po praeito incidento su apsauginiais ir pokalbio su jų vadovu dabar jaučiuosi ramesnis. Rokas prisiekė, kad daugiau tokių nesąmonių nebus ir aš juo patikėjau. Nes tie kiti subingalviai jam jau nebedirba ir žinant Roką, abejoju ar dar kur dirbs. Jis gali būti labai bjaurus kai jam nepatinka ir kai jo nurodymų nepaisoma.

- Supratome.
Jie abu susižvalgo ir patraukia atgal link automobilio.

- Nėra daugiau naujienų?
Jie sustoja pusiaukelėje. Simas atsisuka ir prieina prie manęs, likęs vyras patraukia atgal į mašiną.

Simas man patinka, jis griežtas ir konkretus, skaičiau jo biografiją. Deja praeitą kartą to nepadariau ir tai man kainavo daug nervų. Jis sustoja prie manęs, jo veido išraišką nieko nesako.

- Ir taip ir ne. Nieko įtartino nepastebėjome per šias dienas. Bet...
Padaro ilgą pauzę ir tai mane truputį suerzina.
- Vienas automobilis per dieną pravažiuoja tris kart, truputį prilėtindamas prie jūsų namo. Tai tik įtarimai pone. Bet jau susisiekiau su vadovu. Automobilis tikrinamas.
Šūdas. Tai negali būti sutapimas. Tas kas partrenkė Mėtą, vis dar mus stebi ir tai man labai nepatinka. Po galais, tai veda mane iš proto. Aš esu įsitikinęs, kad tai Jokūbas. Tas šūdo gabalas tikrai taip galėjo pasielgti. Iš pradžių dar galvojau, kad tai galėtų būti Paulius. Bet tuo metu kai viskas vyko aš buvau su juo jo sušiktuose namuose.