Raudonas šviesoforas (Baigta)

41. Mėta.

Po velnių. Mano smegenys klykia, kad atsitraukčiau ir bėgčiau nuo jo kiek kojos neša. Bet...

Bet atsakau į jo bučinį. Pasineriu į malonumų jūrą. O jis moka bučiuotis, atrodo jo lūpos sukurtos suteikti didžiausią malonumą. Velnias. Kaip tai gerai... Liežuvio galiuku jis perbraukia per mano lūpas, prašydamas leidimo ir aš jas atveriu. Tai taip beprotiška ir kartu teisinga, kad iš manęs ištrūksta aimana, o jis lyg suurzgia. Jo rankos nusileidžia ant mano užpakalio ir prisitraukia prie savo iškilimo. Aš vėl sudejuoju.

- Būk mano, prašau...
Neatitraukdamas lūpų sumurma Dovydas. Jo balse girdėti maldavimas, dėl kurio aš net sudrebu. Jis nutraukia bučinį ir aš atsimerkiu. Žiūriu į jo akis, kurios mane užhipnotizuoja. Todėl nevalingai linkteliu. Žinau, kad gailėsiuosi savo sprendimo. Bet aš jo taip noriu dar bent kartą... Paskui pabandysiu išbristi iš šios painiavos. Pasistenksiu, kad mano širdis liktų nepaliesta.
- Ar tai taip?
Su didžiausia šypsena veide paklausia ir aš pati išsišiepiu kaip mokinukė.

Aš tik vėl linkteliu. Jis nusijuokia ir mane apkabinęs apsuka ratą, aš nusijuokiu. Jaučiuosi begalo laiminga, nors ateityje dėl to turbūt reikės gailėtis.

- Bet tai bus tik seksas.
Noriu pati nubrėžti ribas, jokių meilių seilių ir jausmų. Jis kiek surimtėja, bet tai trunka tik akimirka ir jis vėl šypsosi.

- Tik seksas.
Tai patvirtindamas jis mane paleidžia ir ištiesia ranką. Aš irgi ištiesiu ir mes taip užtvirtiname savo nesveiką susitarimą. Bet jis rankos mano nepaleidžia, mūsų akys vėl susitinka ir matau kad jis kažką intensyviai galvoja.
- Bet jokių kitų partnerių.
Grėsmingai priduria.
- Tu mano.
Jis mane vėl prisitraukia prie savęs ir pabučiuoja su didžiausiu alkiu. Aš nebeturiu jėgų priešintis, pasiduodu jo glamonėms viduryje gatvės.

Kai abu jau vos galime kvėpuoti jis truputį atšlija ir mane stebi, tarsi bando susivaldyti, o mano širdis plaka pašėlusiu ritmu.

- Po velnių.
Išsprūsta iš manęs žodžiai, bandau atgauti kvapą, jis toliau mane stebi alkanu žvilgsniu.

- Aš noriu tavęs dabar.
Suurzgia jis ir paėmęs už rankos nuveda iki automobilio, atidaro keleivio dureles ir įgrūda mane į mašiną, Aš nelabai suvokiu kas vyksta. Jis per kelias akimirkas pats atsisėda už vairo ir greitai pajudame Vilniaus gatvėmis.

- Kur mane veži?
Paklausiu, kai atgaunu šiek tiek sveiką protą.

- Pas save.
Trumpai atkerta Dovydas, net neatsisukdamas į mane.

- Pas tave?
Bukai atkartoju jo žodžius, bet jis atrodo manęs net nebegirdi, vairą spaudžia taip stipriai, kad net krumpliai pabąla.
- Kas yra? Ko toks piktas?
Atsargiai paklausiu.

- Aš nepiktas. Aš tiesiog negaliu į tave dabar žiūrėti.
Pro sukąstus dantis ištaria.

- Ką?
Nieko nesuprantu, jis tik trumpai nusikeikia ir toliau važiuoja. Jis mane truputį dabar gąsdina. Turbūt tai pajutęs atleidžia šiek tiek rankas ir atsidūsta.

- Atleisk, nenoriu gąsdinti.
Jau kiek švelniau priduria, lyg perskaitęs mano mintis.
- Tiesiog taip tavęs noriu, kad bijau nepasiekti tikslo. Šūdas. Bijau nesusivaldyti ir sustojęs šalikelėje tave paimti tiesiog čia, automobilyje. Ar dabar aišku?
Trumpai žvilgteli į mane ir paspaudęs greičio pedalą dar padidina greitį. Tai mane dar labiau įjungia. Jo ištarti žodžiai pamalonina mano ego ir per kūną pasiunčia virpulį.

Po poros minučių esame prie jo namų. Jis greit sustojęs užgesina variklį, bet akimirka tik sėdi ir žvelgia pro langą apie kažką mąstydamas. Tai mane šiek tiek suerzina, bet tada nelauktai prisimenu Andriaus klausimą apie Doratėją.

- Kas ta Dorotėja?
Jis lyg krupteli. Šūdas. Man tai nepatiks...