Raudonas šviesoforas (Baigta)

8. Dovydas.

Aš žiūriu į jos mėlynas akis ir negaliu nusukti žvilgsnio, jos mane tarsi užhipnotizuoja. Jaučiu tą trauką ir beviltišką norą prisiliesti, ištyrinėti jos kiekvieną kūno centimetrą. Nesuprantu, kaip taip gali būti. Man jau trisdešimt vieneri ir esu patyręs nemažai. Moterų dėmesiu niekada nesiskundžiau, kiek save atsimenu ir mokykloje, ir universitete buvau vienas iš populiariausių. Dauguma jų korėsi ant kaklo dėl to, kad pačios būtų populiarios, bet man tiko, pats tuo metu nieko negalvojau. Gyvenau lengvabūdiškai ir man tada tas nerūpėjo. Aišku žinojau, kad kažkada reiks suaugti ir t.t., bet... Likimas atėmė galimybę pačiam pasirinkti kada norėsiu susitupėti ir rimtai pradėti gyventi. Jau du metus, visus du sušiktus metus, kaip jų nebėra...

- Atsipalaiduok, kojas labiau išskėsk.
Staiga mane pažadina Mėtos balsas, net nepajaučiau, kaip vėl buvo apėmęs pykčio priepolis. Pažiūrėjęs jai į akis, supratau, kad ji tai pastebėjo. Velnias. Reik kažką daryti. Geriausia gynyba puolimas.

- Ir pati kojas labiau praskėsk.
Kai tai pasakiau šyptelėjau, nes pamačiau kaip ji suprato mano dviprasmišką pasakymą.

Ji lyg ir bando tai ignoruoti, bet nuleidęs žvilgsnį į jos lūpas matau vos menką šypsnį. Man to užteka todėl atsipalaiduoju. Tada tarp mūsų vėl atsiranda ta trauka. Mėšlas. Ji tikrai irgi jaučia tai, esu tuo įsitikinęs... Ir net neabejoju, kad ji kaip ir aš norėtų viską patirti ir pažiūrėti ar tikrai taip viskas būtų magiška kaip atrodo.

- Manau, čia vadovauju aš. Todėl, kiek man reikia tiek ir išsiskėčiu. O dabar pradedam. Kiek suprantu jūs su draugu neesat visai nieko nesuprantantys, todėl galime pasiboksuoti ir pažiūrėti, kiek gali ir kur dar galime padirbėti. Sutariam?
Ji tai pasakiusi atsistojo į kovos poziciją, aš jai linkteliu ir taip pat atsistoju kaip reikia.

Mes pradedame eiti vienas apie kitą ratus ir bandome įvertinti kaip reikėtų pulti priešininką. Pirmas žengiu žingsnį ir ji atsitraukia. Šaunuolė, gera reakcija.

- Mes dabar taip ir suksime ratus vienas apie kitą?
Paklausiau taip norėdamas, kad ji pakalbėtų, noriu pažiūrėti, ar kai ji kalbės man eis šiurpuliukai. Be to norėčiau, kad ji išsiblaškytų, gal tada galėsiu ją parversti ant žemės ir pats ant jos užlipęs prispausti, o tada... Stop Dovydai. Kas čia per šūdas? Jūs viešoje vietoje. Bet koks skirtumas, manau būtų gera ją užgulti... Velnias!!!

- Tai pradėk pulti, parodyk ką moki.
Ji tarsi metė iššūkį ir nusišypso, supratusi, kad mane tai veikia. Man kraujas plūsteli venomis, senai toks gyvas nebuvau.

- Pažaidžiam.
Tada aš nusišypsau, nes ji išpūčia akis ir dingsta jos visą šypseną. Aš pasinaudodamas jos išsiblaškymu metuosi prie jos, kertu per kojas ir taip ji atsigula ant žemės. Girdžiu keiksmus ir net sukrizenu... Pala pala, aš krizenu!?? Vaje, manau įkliūvau daug baisiau nei maniau... Bet mano mintis nutraukia Mėtos lyg išsprūdusi frazė "pirmas kartas". Va tada juoktis pradedu ir tai yra mano klaida, nes atsiduriu irgi ant žemės ir jaučiu, kai ant manęs užlipa ji... Mėšlas. Ji užspaudžia keliais mano rankas ir atsisėda ant mano pilvo bei palenkia galvą virš manęs. Mus skyria vos kokių dešimt centimetrų... Aš pasižiūriu jai į akis ir vėl paskęstu... Iš arti jos dar gražesnės, ryškiai mėlynos kaip vandenynas, bet pakraščiuose pereina labiau į pilkumą. O jos kvapas, tarsi žemuogių, tai taip nedera su jos iššaukiančia išvaizda ir tomis tatuiruotėmis. Žvilgsniu leidžiuosi žemyn ir sustoju ties jos pravertomis lūpomis, jos tokios putlios ir rausvos, kaip žemuogės... Dieve, turbūt jų skonis būtų nepakartojamas. Mano akys toliau leidžiasi žemyn ir matau jos kakle iššokančią veną, jaučiu jos kvėpavimas pagilėja. Vėl grįžtu prie jos akių ir bandau žvilgsniu suprasti ar man haliucinacijos ar mes dabar galėtume netgi pasimylėti... Nors ne, nepasimylėti, o sprendžiant iš savo draugužio būsenos ir jos kvėpavimo, gerai pasidulkinti ant šio ringo grindų...

Po galais.